"Veido" archyvas

Sunkmečiu ypač padaugėjo vagysčių, sukčiavimo ar turto sunaikinimo bei sugadinimo atvejų, tačiau trys penktadaliai jų taip ir lieka neišaiškinti

Pernai Lietuvoje neišaiškinta daugiau kaip 47 tūkst. oficialiai užregistruotų nusikaltimų ir dar keliolika tūkstančių neužregistruotų.

Į klausimą, prie kokių nusikaltimų – išaiškintų ar neišaiškintų bus priskirta skandalingoji Drąsiaus Kedžio istorija, kol kas negali atsakyti nė vienas pareigūnas ar prokuroras. Jie aiškina, kad į tai bus galima atsakyti gal tik po penkerių metų.

Tiesa, jau dabar policijos generalinis komisaras Vizgirdas Telyčėnas pripažįsta, kad ši byla – tikra policijos darbo nesėkmė. “Tenka pripažinti: kadangi D.Kedžio gyvo rasti nepavyko, tai yra Kauno policijos darbo nesėkmė”, – teigia V.Telyčėnas.

Regis, tokią pačią frazę komisarui tektų kartoti ir dar keliasdešimt tūkstančių kartų, mat Lietuvoje nusikaltimų išaiškinamumas gana menkas – jų išaiškinama tik du penktadaliai. Ir kalbame tik apie užregistruotus nusikaltimus, o kiek dar nusikaltimų aukų į policiją nesikreipia (sociologinio tyrimo duomenimis, nesikreipia maždaug trečdalis aukų, o tai keliolika tūkstančių nusikaltimų). Be to, neretai policija prie neva savo išaiškintų nusikaltimų prisirašo ir tuos, kuriuos ištiria patys nukentėjusieji ar prisipažįsta padarę patys nusikaltėliai. Čia taip pat svarbu paminėti, kad kai kurių nusikaltimų išaiškinamumas yra tragiškai menkas, pavyzdžiui, vagysčių išaiškinama tik 25 proc., o automobilių vagysčių – vos 15 proc. Taip pat mažai išaiškinama ir pinigų padirbinėjimo atvejų bei įvairių finansinių nusikaltimų.

Policijos departamento atstovų teigimu, negalima tikėtis, kad nusikaltimų išaiškinamumas didės, kai policijos finansavimas tragiškai mažinamas jau keletą metų iš eilės: per dvejus metus jis sumažėjo dviem šimtais milijonų litų – nuo 858 mln. 2008-aisiais iki 659 mln. šiemet.

Kita vertus, policijos finansavimas buvo mažinamas ir Latvijoje, ir Estijoje, bet ten padėtis kažkodėl geresnė: ir nusikaltimų išaiškinta daugiau (procentais), ir pats nusikalstamumas mažėjo. O Lietuvoje, priešingai, nusikalstamumas didėjo net 7 proc. pernai ir dar tiek pat užpernai (tuo tarpu Estijoje nusikaltamumas pernai mažėjo 5,1, o Latvijoje – 1,3 proc.)

Paradoksalu, bet pareigūnai ir politikai aiškina, kad tuo turėtume tik džiaugtis, nes krizės laikotarpio prognozės esą buvusios dar grėsmingesnės.

“Guodžia tai, kad liūdniausios prognozės apie nevaldomą nusikalstamumo didėjimą nepasitvirtino, sumažėjo nusikalstamumas viešosiose vietose ir ypač gatvėse. Tai paneigia kurtą mitą, esą žmonės jau greitai bijos išeiti į gatvę”, – gyventojus drąsiai eiti į lauką ragina vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, gal sąmoningai, o gal ir per neapsižiūrėjimą nutylintis, kad pernai mūsų šalyje padaryta net 10 tūkst. daugiau nusikaltimų nei 2007-aisiais. Be to, ministras ignoruoja ir faktą, kad vien oficialiai pernai liko neišaiškinta kone 50 tūkst. nusikaltimų.

Šių ministro žodžių ypač skaudu buvo klausytis man, šio straipsnio autorei, nes pernai dienos metu keturių banditų buvau užpulta ir apiplėšta tiesiog Vilniaus miesto centre, Lukiškių aikštėje. Ir šis nusikaltimas, žinoma, taip pat nebuvo išaiškintas. Taigi ministro raginimai drąsiai eiti į gatves ir jose jaustis saugiai man skamba tiesiog makabriškai.

Didėja nepasitikėjimas

“Iš tiesų į policiją kreipiausi tik dėl formalumų, nes iš anksto žinojau, kad nei vagys bus sugauti, nei daiktai grąžinti, – prieš keletą mėnesių nuo vagių nukentėjusios Kauno drabužių parduotuvės savininkė Violeta Makauskienė gana ramiai aiškina, kad iš policininkų nė nesitiki jokių gerų žinių. – Tai tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje – netikiu, kad mūsų pareigūnams pakanka laiko ir noro aiškintis vagystes, ypač kai pastaruoju metu jų tiek daug”, – dėsto verslininkė.

Šioms pesimistinėms V.Makauskienės nuotaikoms dėl policijos darbo efektyvumo ir rezultatyvumo, regis, pritaria dar mažiausiai 33 proc. nuo nusikaltėlių nukentėjusių Lietuvos gyventojų. Tiek jų, “Baltijos tyrimų” atliktos apklausos duomenimis, į policiją dėl padarytų nusikaltimų nė nesikreipia. Dar apie 10 proc. apklaustų gyventojų į pareigūnus pagalbos kreipiasi tik kai kuriais atvejais.

Taip susidaro uždaras ratas: Lietuvos teisėtvarkos institucijos išaiškina palyginti mažai nusikaltimų todėl, kad gyventojai joms nepadeda, o centrinė valdžia skiria menką finansavimą, ir atvirkščiai – gyventojai nepadeda ir net nesikreipia į policiją todėl, kad nemato prasmės, nes policija išaiškina mažai nusikaltimų. O valdžia neskiria didesnio finansavimo todėl, kad nemato rezultatų, tai yra skyrus daugiau lėšų, nusikaltimų išaiškinamumas nepadidėja.O toks neprofesionalumas ar abejingumas, kokį regėjome D.Kedžio ir daugybėje kitų istorijų, situaciją tik dar paaštrina ir dar labiau didina nepasitikėjimą pareigūnais.