- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Lietuvių ir lenkų dvikova – dėl esminių principų ar dėl ambicijų?

Autorius: veidas.lt | 2012 01 26 @ 08:00 | Politika | 1 Comment

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.
Vis dėlto kritikuodami Švietimo įstatymą lenkai ignoruoja tokius faktus: aukštąjį išsilavinimą turi 12,8 proc. lietuvių (skaičiuojant nuo visų lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų, vyresnių nei dešimt metų) ir vos 6,3 proc. lenkų tautybės Lietuvos gyventojų. Tad sunku būtų nuginčyti, kad Švietimo įstatymo pokyčiais lenkų padėtis gerinama, o ne atvirkščiai. Kitas klausimas, kad tokį įstatymą neabejotinai reikėjo priimti anksčiau, bet su ilgesniu pereinamuoju laikotarpiu.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat atkreipė dėmesį, kad lenkų tankiai gyvenami rajonai labiau atsilikę ir socialiniu bei ekonominiu požiūriu: pavyzdžiui, tiesioginės užsienio investicijos vienam Šalčininkų rajono gyventojui 200 kartų mažesnis už Lietuvos vidurkį, nedarbas viršija Lietuvos vidurkį, Šalčininkuose rečiausias kelių tinklas Lietuvoje. Tai akivaizdus rezultatas, kas nutinka, kai susikoncentruojama ne į regiono raidą, o vien į bandymus išlaikyti lenkiškumą, kartais net bandant sulenkinti ir šiuose rajonuose gyvenančius lietuvius. Bet, kaip žinome, juo mažiau žmonės išsilavinę, juo skurdžiau gyvena, tuo lengviau jais manipuliuoti.
Deja, lenkų pusė jokių argumentų negirdi, kaip ir nenori lyginti savo ir lietuvių tautinės mažumos teisių Lenkijoje. „Toks lyginimas – nesusipratimas. Mes kalbame apie regresą, o sovietmečiu Lenkijoje lietuviškų mokyklų visai nebuvo. Be to, lietuvių tautinė mažuma nekelia pretenzijų dėl pamokų lietuvių kalba skaičiaus“, – sako V.Tomaševskis.
Vis dėlto, kaip parodė sudaryta dvišalė darbo grupė švietimo klausimais, lietuviai turi ne mažiau problemų nei lenkai. Tačiau darbo grupė pateko į akligatvį, nes nuolaidų neskuba daryti nė viena pusė.
„Tenka pripažinti, kad pastaraisiais metais kilo įtampa kalbantis apie tautinių mažumų reikalus, išsiskyrė tų pačių faktų interpretacija. Pavyzdžiui, visi pripažįsta, kad švietimo lenkų kalba padėtis Lietuvoje yra geriausia pasaulyje, bet tuo pat metu mėginama teigti, kad ji nuolat prastėja. Kita vertus, matome, jog lietuviai Lenkijoje praktiškai neturi vadovėlių lietuvių kalba, nors yra sakoma, kad lietuvių bendruomenė Lenkijoje nepatirianti jokių problemų“, – lygina E.Meilūnas.
Kodėl taip atsitiko? Užsienio reikalų viceministras sako, kad turime prisiimti dalį kaltės dėl kažkada lengva ranka dalytų pažadų iki galo neįvertinus nei teisinių, nei kitų galimybių, pavyzdžiui, dėl dvikalbių gatvių užrašų ar pavardžių rašybos. Ilgi svarstymai Seime, du Konstitucinio Teismo nutarimai dėl pavardžių rašybos parodė, kad šio klausimo sprendimas nėra toks paprastas, kaip kam nors atrodo. Antra, pastaraisiais metais Lenkija, palaikydama santykius su Lietuva, iki galo neapgalvojo poveikio priemonių ir spaudimo politika sukėlė priešingą reakciją. Prisiminkime, kad dar visai neseniai, kai vieni kitus traktavome kaip partnerius, pavykdavo išspręsti ir labai sudėtingas problemas, tarp jų ir tautinių mažumų klausimus. Trečia, pamatėme, kad skiriasi ir prioritetų suvokimas.
„Mūsų nuomone, labai svarbu kelti žmonių gyvenimo lygį, gerinti socialinę ir ekonominę padėtį Vilnijoje, o mūsų partneriai akcentuoja užrašų klausimus“, – požiūrių skirtumus įvardija E.Meilūnas.

Verslo projektai – abiem pusėms sėkmingi
Kur kas geriau sekasi tose srityse, kuriose interesas tikrai abipusis: nepaisant lenkų ir lietuvių draugystės atvėsimo, 2011-ieji bus rekordiniai pagal užsienio prekybos rodiklius. „Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą, kelerius metus iš eilės apie 30 proc. didėja prekybos apimtis, daugėja turistų iš Lenkijos, aktyvus jaunimo bendradarbiavimas. Yra daugybė abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo pavyzdžių, tarkim, lenkų grupės „Lotos“ atėjimas į Lietuvą, lenkų įmonės „Trakcja“ ir lietuvių „Tiltros“ susijungimas“, – džiaugiasi E.Meilūnas.
Nors Lenkijoje vandalai darko lietuviškai užrašytus vietovardžius, LPK generalinio direktoriaus pavaduotojas G.Morkis pasakoja, kad lietuviškų reklaminių užrašų niekas neniokoja. „Tiesiogiai verslui suprastėję santykiai neatsiliepia, bet, žinoma, negyvename atitrūkę nuo konteksto“, – tvirtina LPK atstovas.
Ar būtų pokyčių verslo srityje, jei santykiai pagerėtų? G.Morkio manymu, esminio postūmio nebūtų, tiesiog taptų maloniau bendradarbiauti. O rezervų abi pusės dar neišnaudojusios.
Antra vertus, esti simptomų, kad nesantaika kenkia verslui. Štai Druskininkų gydyklose akivaizdžiai sumažėjo lenkų. „Vakar „Eglėje“ tarp 700 svečių nebuvo nė vieno lenko. Pavyzdžiui, užpernai spalį buvo 56, o pernai – jau tik devyniolika. Lenkų sanatorijose mažėja jau kelinti metai. Jei jie atvyksta į Druskininkus, tai pasimaudo vandens parke, pavalgo ir vėl išvažiuoja“, – pastebi „Eglės“ sanatorijos direktorius Romualdas Domarkas.
Priežasčių, jo manymu, ne viena: lenkai patys pasistatė daug SPA centrų ir sanatorijų, lemia ir zloto santykis su litu. Tačiau negalima atmesti ir to, kad kenkia ir įsivyravusi priešprieša.
O vienos Vilniaus įmonės savininkas, beje, lenkas, pasakojo visai kuriozinį atvejį: paskambinus į vieną Lenkijos įmonę, malonus pokalbis lenkų kalba truko tol, kol jis pasisakė esąs iš Vilniaus. Lenkų verslininkas pasiūlė Vilniuje ir ieškoti tiekėjų, ir baigė pokalbį.

Santykius „atšildyti“ apsimoka
„Pagrindinis Lietuvos ir Lenkijos santykių trukdis – ne mažumų klausimas, o Lietuvos valdžios nekompetencija: juk gerų santykių dabar Lietuva praktiškai neturi nė su viena kaimyne“, – ironizuoja Lietuvos lenkų politinis lyderis V.Tomaševskis.
Tenka pripažinti, kad teisybės jo žodžiuose yra. Tiesa, URM oficiali pozicija – kad Lenkija buvo, yra ir bus svarbi Lietuvos užsienio politikos kryptis, ir mes puikiai bendraujame. Vis dėlto akivaizdu, kad prieš keletą metų tai sekėsi daryti geriau. V.Tomaševskis pabrėžia, kad bendraujant su ankstesne Lietuvos vyriausybe tokių problemų nekildavo. Reikėtų pridurti, kad ir Lietuvai geriau sekėsi bendrauti su ankstesniąja Lenkijos valdžia. Nors nereikia užsimiršti, kad šiltieji santykiai nei išjudino strateginių projektų darbų, nei prisidėjo prie nacionalinių mažumų gyvenimo kokybės gerinimo. Tad gal tie santykiai buvo labiau parodomieji?
Rytų Europos studijų centro ekspertai atkreipia dėmesį, kad po dvišalių santykių šiltojo laikotarpio, 1994–2004 m., daugelis dabar egzistuojančių nesutarimų priežasčių egzistavo, tačiau abi į ES besiveržiančios šalys jų tiesiog neeskaluodavo. O į ES priimta Lenkija, šešta pagal gyventojų skaičių ES, save ėmė pozicionuoti tarp didžiųjų valstybių, mažindama dėmesį Lietuvai, keitėsi ir Lenkijos santykiai su Rusija.
Pleištą į lietuvių ir lenkų santykius įkalė ir Lenkijos vidaus politikos permainos. 2008 m. vasarą Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis peržengė bet kokias objektyvaus situacijos vertinimo ribas, palygindamas lenkų tautinės mažumos padėtį Lietuvoje su Baltarusijoje persekiojamos lenkų tautinės mažumos padėtimi.
Lietuvos lenkų pretenzijos dažnai nesuprantamos net Lenkijos lenkams. Poznanės Adamo Mickiewicziaus universitete besistažuojantis vilnietis Vytautas Klimavičius Lenkijoje jaučiasi puikiai. „Būti lietuviu Lenkijoje yra pranašumas. Čia lietuvius myli, o Lietuva lenkams asocijuojasi su gera kokybe, aukštu išsivystymo lygiu. Pavyzdžiui, prekybos centre radę lietuvišką produktą, jį perka, nes žino, kad bus kokybiškas. Lenkai sako nesuprantantys, kodėl Lietuvos lenkai nenori geriau mokėti lietuvių kalbos, o jei gyventų Lietuvoje, sako, kad lenkų kalbos mokytųsi tik sekmadieninėse mokyklėlėse. Dauguma lenkų mano, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai sugalvoti Maskvoje“, – mintimis dalijasi V.Klimavičius. Vienintelis dalykas, kuris vilniečio bičiuliams lenkams atrodo nelogiškas, tai drausti rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis.
Rytų Europos studijų centro ekspertai taip pat daro išvadą, kad, išsprendus Lietuvoje gyvenančių lenkų lietuvių kalbos mokymo klausimus, reikėtų liberalizuoti asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose ir galbūt leisti tankiai lenkų gyvenamuose rajonuose gatvių lenteles rašyti lietuviškai ir lenkiškai. Tai galėtų tapti Lietuvos geranoriškumo ženklu ir tam tikru dvišalių santykių darbotvarkės pertvarkymu, juolab kad panašūs dalykai bent formaliai yra įtvirtinti Lenkijoje. Bent jau pavojaus nacionaliniam saugumui, ekspertų manymu, tai nekelia.
Gal daugiau išloštume, jei sugebėtume atskirti principinius klausimus nuo ambicijų? „Tikrai didelių problemų tarp mūsų valstybių nėra – yra spręstinų klausimų, kurie kartais nepelnytai eskaluojami ir kuriuos, bent kiek pasitikėdami vieni kitais bei nevartodami emocijų kalbos, tikrai išspręsime“, – neabejoja viceministras E.Meilūnas.
Žinoma, galima svarstyti, ar kompromisai dėl pavardžių arba gatvių pavadinimų lentelių tikrai pagerintų santykius, tačiau bent jau nuolatinius dirgiklius pašalintume. Taip atimtume malonumą ir Maskvoje kai kam linksmintis matant, kaip dvi ES valstybės ant vieno tiltelio kaip žūtbūtiniame mūšyje ragus surėmusios dėl to, kas globalėjančiame pasaulyje – jokia problema. Nebent manome, kad lenkų ir lietuvių nesutarimai – ilgametė tradicija, kurios privalu laikytis.

Lietuvių ir lenkų dvikova – dėl esminių principų ar dėl ambicijų?

Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

box
Ko lietuviai nori iš lenkų
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai pasitraukė iš Visagino AE projekto.    Sprendimas tikriausiai negrįžtamas, projektas praranda platesnio regiono projekto statusą ir svarbą.
Daug metų vilkintas “LitPol Link” projektas.    Energetinių salų sujungimo su ES finansavimas iš ES fondų skatina Lenkiją aktyviau dalyvauti projekte.
“Via Baltica” Lenkijos pusėje tiesiama su trikdžiais.    Išsprendus aplinkosauginį ginčą dėl kelio tiesimo ties Augustavu, projektas tikriausiai judės sparčiau.
Vilniaus kraštas vis labiau tampa vienvaldės lenkų tautybės Lietuvos politikų, žiniasklaidos ir Lenkijos įtakos zona. Didėja priešinimasis valstybinei kalbai.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.
Vilniaus krašto izoliuotumas privedė prie to, kad šis kraštas – vienas labiausiai atsilikusių: čia didelis nedarbas, mažai tiesioginių užsienio investicijų, menkesnis išsilavinimas.    Lenkų rinkimų akcija vienvaldė regiono savivaldybėse, padėtis negerėja.
Lietuvos Seimo nariai, turintys lenkų kortą, įsipareigoję būti lojalūs Lenkijos valstybei, o tai galbūt prieštarauja Seimo nario priesaikai Lietuvai.    Lietuvos politikai ketina tai aiškintis Konstituciniame Teisme. Lenkija ir toliau kasmet daugiau nei tūkstančiui Lietuvos piliečių išduoda lenko kortą.
Prastėja lietuvių mažumos Lenkijoje švietimo ir kitų sričių padėtis.    Kol kas abiejų pusių veiksmai priešpriešą tik stiprina.
Mažėja lenkų Lietuvos sanatorijose, tai mažina įplaukas į jų biudžetą.    Kol kas abiejų pusių veiksmai tik stiprina priešpriešą.

Ko  lenkai nori iš lietuvių
Problema    Sprendimo realumas
Lenkai protestuoja prieš Švietimo įstatymo pataisas, įteisinusias lenkiškose mokyklose Lietuvos geografijos, istorijos, pilietiškumo pagrindų dėstymą lietuvių kalba, o nuo 2013 m. bus suvienodintos lietuvių kalbos egzamino užduotys.    Įstatymas turėjo būti priimtas gerokai anksčiau, bet su ilgesniu įsigaliojimo laikotarpiu. Taisyti įstatymo nesirengiama.
Lenkų tankiai gyvenamuose regionuose gatvių pavadinimų iškabos – ir lenkų kalba, kas nenumatyta Lietuvos įstatymuose, taip pageidaujama rašyti ir vietovardžius.    Tai nekeltų pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui. Lenkijoje vietovardžiai rašomi ir lietuviškai, nors paaštrėjus santykiams vandalų ir buvo užteplioti dažais.
Lenkai reikalauja pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.    Tai nekeltų pavojaus nacionaliniam saugumui.
Lenkai pasipiktino, kad pasibaigus Nacionalinių bendrijų įstatymo galiojimui nebeliko jų teises reglamentuojančio teisės akto.    Projektas buvo rengiamas, bet įstrigo Seimo stalčiuose.
Šaltinis: Rytų Europos studijų centras, “Veidas”

Lietuvos ir Lenkijos ekonominiai ryšiai
Lenkija užima pirmą vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį, trečią pagal importą ir ketvirtą pagal eksportą.

Lenkijos tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje (mln. Lt)
410,6    390,2    6 698,1    3 732,4    3 480,5    3 782,8    4 824,5
2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.

Eksportas į Lenkiją (mln. Lt)
288,9    791,2    2 361,4    2 713,7    3 207,8    2 927,1     4 178,8
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.

Importas iš Lenkijos (mln. Lt)
451,7    1 020,3    4 200,8    5 434,5    6 044,8    3 885,6    4 672,6
1995 m.    2000 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.
Šaltinis: Statistikos departamentas

Lenkiški rajonai – atsilikę

Asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (proc.):
Tarp lietuvių tautybės Lietuvos gyventojų    12,8
Tarp lenkų tautybės Lietuvos gyventojų    6,3

Registruotų bedarbių (proc.):
Lietuvos vidurkis 2012 m. sausio 1 d.      11
Vilniaus r.    14,5
Šalčininkų r.    13

Tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui (2010 m. pab., tūkst. Lt)
Lietuvos vidurkis    11
Vilniaus r.    2,8
Šalčininkų r.    0,05
Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos darbo birža

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/lietuviu-ir-lenku-dvikova-%e2%80%93-del-esminiu-principu-ar-del-ambiciju-2

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.