- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Lenkai Lietuvoje – lenkiškai šnekantys lietuviai?

Autorius: veidas.lt | 2013 07 24 @ 08:00 | Politika | 7 Comments


Istorinė tautinė mažuma turi turėti galimybę puoselėti gimtąją kalbą ir kultūrą, bet negali valstybėje gyventi taip, lyg būtų užsieniečiai.

Helsinkyje laukdama Suomijos mažumų teisių ombudsmenės Evos Biaudet maniau sutiksianti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio atitikmenį. Juk E.Biaudet – taip pat nacionalinės mažumos, Suomijos švedų liaudies partijos, viena lyderių, taip pat kaip ir V.Tomaševskis buvo savo partijos kandidatė prezidento rinkimuose, parlamento narė. Tačiau susipažinimui tiesdama ranką politikė iš karto prisistato esanti švediškai kalbanti suomė… Ar galite bent susapnuoti V.Tomaševskį prisistatant, kad jis – lenkiškai kalbantis lietuvis?
Tiesa, ir klausimui, ar tirdama skundus ji išlieka objektyvi švedų mažumos atžvilgiu, E.Biaudet užbėgo už akių: švedai, kurie tesudaro vos 6 proc. Suomijos gyventojų, neįeina į jos kompetenciją, nes jie nelaikomi tautine mažuma, o švedų kalba – taip pat valstybinė.
Tuo pačiu metu kitoje ES valstybėje – Belgijoje verda kardinaliai priešingi kultūriniai, kalbiniai ir net politiniai karai. Dar vieni europiečiai – vengrai, ačiūdie, kol kas teoriškai, vis užsimoja persmaigstyti valstybių sienų riboženklius. Lenkija dalija lenko kortas ir visam pasauliui šaukia apie tautiečių diskriminaciją Lietuvoje. Tokios progos Lenkijos europarlamentaras Miroslawas Piotrowskis nepraleido ir šį mėnesį Strasbūre Lietuvai oficialiai pradedant pirmininkauti ES Tarybai. O jei grįšime į Lietuvą, prieš keletą dienų teisingumo ministras Juozas Bernatonis pradėjo dar vieną aiškinimosi su lenkų mažuma raundą – Konstitucinio Teismo užklausė, ar tikrai nelietuviškų pavardžių rašyboje negalima atsižvelgti į visuomenės ir šiuolaikinių realijų pokyčius.
Taigi ne tik Lietuvoje įvairiai sugyvena vadinamosios titulinės, tai yra tos, kurių vardas atsispindi valstybės pavadinime, ir kitos tautos.

Kodėl švedai Suomijoje tokie išskirtiniai

Į klausimą, ar įsivaizduotų, kad pagal Suomijos švediškai kalbančių suomių paralelę Lietuvos lenkų mažumos atstovas prisistatytų esąs lenkiškai kalbantis lietuvis, europarlamentaras filosofas prof. Leonidas Donskis atsako: ,,Tai modelis, kurio turėtume siekti. Dabar nėra normali situacija, kai ES valstybėje Lietuvoje lenkų istorinė mažuma, kurią labai gerbiu ir suvokiu jos istoriškumą bei gilų įsišaknijimą Lietuvos istorijoje ir kultūroje, save traktuoja vos ne kaip užsieniečius, gyvenančius Lietuvoje. Mažuma jokiu būdu nereiškia, kad jie gali sukurti kažkokį getą ir nieko bendra neturėti su valstybe, su jos „tituline” tauta ir kultūra. Vis dėlto egzistuoja bendra viešoji erdvė ir valstybinė kalba, kurios mokėjimas, mano manymu, nediskutuotinas dalykas. Keistoka, kai mėginama kurti kažkokią stovyklą žmonių, kurie nejaučia gilesnio ryšio su Lietuva.”
Žinoma, kaip priduria europarlamentaras, tautinės mažumos turi turėti galimybę puoselėti savo kalbą ir kultūrą, turėti mokyklų. „Bet ir istoriškai, ir žiūrint į dabartines ES realijas, sąvoka „lenkų kilmės lietuvis” yra labai natūrali, lygiai kaip „žydų kilmės lietuvis”, – mano L.Donskis, pridurdamas, kad jis save laiko žydu, bet ir lietuviu, o giminėje turi ir lenkiško kraujo, vis dėlto integruojantis tapatybės elementas yra lietuviškasis. Be to, jis dar yra europietis, mokantis didžiąsias Europos kalbas.
Helsinkio universiteto Europos istorijos profesorė, rašytoja, Helsinkio miesto tarybos narė Laura Kolbe apie suomių ir švedų santykius pasakoja taip pat ne tik teoriškai: ji – suomiakalbė, jos vyras – švedakalbis, su vaikais kiekvienas kalbasi savo gimtąja kalba. Taip, Suomijos švedai žiūri Suomijos televiziją švedų kalba, klausosi Suomijos švediškų radijo stočių, skaito švedų kalba laikraščius ir žurnalus, švenčia įvairias švediškas šventes, rengia folkloro festivalius, mini atmintinas dienas, veda vaikus į švedų mokyklas, o šie paskui švediškai studijuoja universitete.
Beje, dvikalbė L.Kolbe’s šeima vaikus leido į švedišką mokyklą, paskui universitetą. Kodėl? Priežastys mažiausiai dvi: norėjo paremti tautinę mažumą, be to, šiose mokyklose mažiau vaikų, tad šie gali gauti ypač geros kokybės mokymą. Bet profesorė pabrėžia, kad jos vyras, kaip ir dauguma švedų Suomijoje, sako esąs ne švedas, o švediškai kalbantis suomis.
Suomijoje taip pat vyksta diskusijos dėl švedų padėties šalyje ir net to kainos: prievolė visose šalies mokyklose mokytis abiejų valstybinių kalbų, nors kai kuriuose regionuose švedakalbių nė negyvena, abi jas vartoti oficialiose valstybės ir savivaldybių institucijose ir dokumentuose, turėti švedakalbių universitetų ir žiniasklaidos, kai švedų kalba gimtoji vos 6 proc. gyventojų, gali atrodyti kažin ar logiška, o dar ir brangiai kainuojančia lygybe. Bet švedai tokį statusą skaičiuoja šimtmečiais, tokie santykiai susiklostė natūraliai, ir dabartinis kalbos įstatymas neatėjo per jėgą, bet buvo natūralios raidos rezultatas.
Pasak L.Kolbe’s, taip, žiūrint istoriškai, švedai buvo aukštesnė klasė, jie buvo universitetų profesoriai, valdžios žmonės, vidurinė ir aukštesnioji klasė, šalies šeimininkai, galų gale ir kolonizatoriai, engę suomius. Suomiai buvo skurdesni, labiau kaimo gyventojai. Bet tai labai suprimityvintas istorijos traktavimas, nes iš tikrųjų įvairovė kur kas didesnė, o Suomijos švedai turi ilgametę ekonominę, socialinę, kultūrinę įtaką visuomenei.
Helsinkio universiteto socialinių mokslų daktaro laipsnį gavęs ir čia dėstęs filosofas L.Donskis papildo, kad Suomijoje dviejų tautų ir kalbų sugyvenimo modelis suveikė puikiai, nes švedų nuopelnai Suomijos valstybės formavimosi istorijoje yra dideli. Net Suomijos himno žodžius parašė švedakalbis poetas Johanas Ludvigas Runebergas, o didysis nacionalinis suomių kompozitorius Jeanas Sibelius – švedų kilmės. “Faktas, kad, nors švedų šiandien Suomijoje vos keli procentai, bet Suomija yra pripažinusi švedų kalbą antrąja valstybine, – retas, bet jie to nusipelnė, nes suomių valstybė daugiausia formavosi švedų dėka. Atmetus antrosios valstybinės kalbos klausimą, tai yra siektinas dalykas”, – mano L.Donskis.
Jo įsitikinimu, Lietuvai turėti antrą valstybinę kalbą – lenkų – būtų neteisinga, nes mūsų realijos visai kitokios. “Lietuviai patys atkūrė lietuvių valstybę ir valstybingumą, – primena filosofas. – Istorinės tautinės mažumos – lenkai, totoriai, karaimai, žydai, baltarusiai ar gudai turi turėti galimybę kalbėti savo kalba, ugdyti kultūrą. Bet yra bendroji kultūrinė informacinė Lietuvos valstybės erdvė, kuri besąlygiškai reikalauja turėti visas kvalifikacijas, visų pirma mokėti lietuvių kalbą ir gerai žinoti Lietuvos istoriją.”
Suomių istorikė L.Kolbe priduria, kad  istorijos nemokėjimas – Europoje pasireiškiančio populizmo nacionalinėmis temomis dirva.
Be kita ko, mokantieji istoriją prisimena, kad lenkų tautinė mažuma netgi nenorėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės – jų atstovai 1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo savo balsais neparėmė, balsuodami susilaikė. Kaip paskui prisipažino vienas tuometis lenkų parlamentaras, taip nutarta, nes sakyta, kad Vilniaus kraštas kitokio balsavimo nesupras.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/lenkai-lietuvoje-%e2%80%93-lenkiskai-snekantys-lietuviai

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.