Visa paslaptis – auklėjimas. Žydai skatina vaikus pagirdami net už nedidelę pažangą. Lietuviai vaikus motyvuoja siekti tikslo, peikdami už menkiausią klaidą. Taip pirmieji užauga savimi pasitikintys savo srities profesionalai, antrieji – bijantys būti savimi ir vengiantys rodyti talentus.

“Ar dažnai giriate savo vaikus? Ar sakote jiems kiekvieną dieną, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, nepaprastai gabūs ir protingi? Ar mušate vaiką, peikiate, kai jis prasikalsta arba gauna prastesnį pažymį?” – vieno interviu metu netikėtai paklausė biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Sutrinku, nes tai, ko paklausė profesorius, yra tarsi natūrali lietuvių šeiminės gyvenimo rutinos dalis. Mano karta užaugo su tokiu gyvu posakiu: “Už vieną luptą dešimt neluptų duoda.” Negana to, šių dienų Lietuvos pedagogai nuolat bara tėvus, kad šie vaikus pernelyg lepina: už menkiausią krustelėjimą giria, be perstojo sako, kad jų vaikai šaunuoliai, talentai. Tad daugelis lietuvių tėvų, jei ir nebenaudoja rykštelės prasižengėliui paauklėti, dėl vaikų nepateisintų lūkesčių be perstojo beria nusivylimo žodžius.
“Vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį, – aiškina prof. V.A.Bumelis ir netikėtai priduria: – Pažiūrėkite į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi.”
Pasak prof. V.A.Bumelio, žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. “O mes dažnai neįvertiname vaikų. Aš irgi, kai buvau jaunesnis, dariau klaidų ir taip pat esu pasakęs dukterims, esą tu nevykusi, neturi reikalingų genų, tad ką gyvenime pasieksi, – prisipažįsta profesorius, talentingai susiejęs mokslą ir verslą. – Ir nors dukterys daug pasiekė gyvenime, mano anūkai dar talentingesni. Ir aš jiems kiekvieną dieną sakau, kokie jie yra protingi ir genialūs.”
Profesorius nesutinka su nuomone, esą giriant vaiką už pastangas šis užlips tėvams ant galvos. “Tik giriamas vaikas supranta, kad jis yra protingas, ir pats kuria idėjas, – bet kokius išvedžiojimus nukerta V.A.Bumelis. – Todėl jei norime kurti gerovės valstybę, turime auklėti vaikus išradingais žmonėmis, kurie kuria naujoves, o ne atlieka robotų funkcijas, nes visą laiką buvo niekinami dėl savo idėjų.”
Lietuviams, pasak pašnekovo, reikia liautis buvus kukliems ir girti bei didžiuotis kiekvienu vaiko laimėjimu tiek girdint kitiems vaikams, tiek visiems aplinkiniams. Tik taip išauginsime protingą ir veržlų žmogų. Taigi žvilgtelėkime atidžiau, kaip savo vaikus auklėjo ir auklėja žydai. Kodėl jų vaikai gabesni, išmintingesni, jiems labiau sekasi gyvenime?

Auklėjimo pagrindas – tradicija
Tiek prof. V.A.Bumelis, tiek valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, tiek žydų kilmės inžinierius Vigdoras Lomkinas bei žydų istorijos ir religijos tyrinėtojas vilnietis Aurimas Guoga vienu balsu sutaria, kad girti vaiką vis dėlto reikia mokėti.
“Gyrimas neturi tapti meilikavimu, nes tai gali apkarsti, – pabrėžia A.Guoga. – Beje, aš esu tas pavyzdys, kuris augo giriamas tėvų, koks esu genialus. Suaugęs supratau, kad esu geros nuomonės apie save, bet turiu mažai kompetencijų. Tad jau suaugęs įnikau mokytis.”
Šiandien pats būdamas dviejų atžalų tėtis vilnietis A.Guoga savo vaikus augina pagal judėjiškas taisykles: “Žydai turi labai aiškias taisykles, kurios sudėtos jų religijoje. Apie tai, kaip vaiką girti, čia irgi viskas surašyta. Beje, žydų religija, judaizmas, sako, kad vaikas – didžiulė Dievo dovana, bet vaikui reikia padėti formuotis, jį pakreipti tinkama linkme.”
Pasak M.Jakobo, žydai, tiek gyvenę tarpukario Lietuvoje, tiek šiandienos Lietuvoje ar Izraelyje, tuščiai negiria vaiko. Jie sudaro vaikui užduotis ir tikrina, kaip jis jas vykdo. Ir tik tada giria. “Tiek mane tėvai taip auklėjo, tiek dabar daugelis tradicijas išlaikiusių žydų šeimų vaikus auklėja aiškindamos paprastas tiesas, kad pinigai ir gerovė neatsiranda šiaip sau, kad tai kainuoja brangiai. Žydų šeimos tėvas susėda su vaiku ir jo klausia: “Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte (tiesa, anksčiau mūsų tautos moterys nedirbo, augino vaikus, o dabar reta nedirba) darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai”, – vaizdžiai pasakoja M.Jakobas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.