Per keletą pastarųjų metų į Vakarų šalių (daugiausia Jungtinės Karalystės) universitetus studijuoti kasmet išvažiuoja nuo 3 iki 5 tūkst. jaunuolių iš Lietuvos. Prognozuojama, kad po dešimtmečio mokslus kitų šalių universitetuose tęs kone pusė Lietuvos abiturientų, o iš geriausių gimnazijų išvažiuos net 70–80 proc. jaunuolių. Kokios tokio reiškinio priežastys?
Apie tai kalbamės su Škotijoje, Šv. Andriaus (St. Andrews) universitete (“The Guardian” reitinge šis universitetas užima trečią vietą Didžiojoje Britanijoje), informatiką studijuojančiu lietuviu Kerniumi Kuoliu. Jis, beje, vienus metus yra studijavęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, bet po metų, nusivylęs studijų Lietuvoje lygiu, jas nutraukė.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios pagrindinės lietuvių noro studijuoti Vakarų universitetuose priežastys?
Kernius Kuolys: Visada egzistavusios priežastys – aukštesnė studijų kokybė, noras pažinti pasaulį ir būti savarankiškiems, noras gerai išmokti užsienio kalbą. Greitai išnykstanti priežastis – baigus studijas įsitvirtinti ir padaryti karjerą užsienyje. Daug abiturientų iš Lietuvos išvyksta su savo mokytojų, tėvų ir aplinkos suformuotu požiūriu, kad „reikia kuo toliau dingti iš Lietuvos ir niekada negrįžti“. Visos tos šnekos dažniausiai baigiasi jau pirmaisiais studijų metais Didžiojoje Britanijoje, kai atsiranda tėvynės ilgesys. Žinau daugybę lietuvių, baigusių užsienio universitetus ir grįžusių į Lietuvą: turėdami gerą išsilavinimą jie nesunkiai rado darbų gimtinėje.
Naujausia priežastis – pinigai. Nors Anglijoje aukštasis mokslas pastaraisiais metais smarkiai pabrango, Škotija ES piliečiams kol kas vis dar padengia visas bakalauro studijų išlaidas. Tai reiškia, kad studijuojant Škotijoje vienintelės lietuvių išlaidos susijusios su pragyvenimu – o jos per metus neviršija kai kurių specialybių visos studijų kainos Lietuvoje. Dar reikia pridėti kelis kartus nei Lietuvoje didesnį minimalų atlyginimą: savo laisvalaikio atsisakęs studentas, dirbdamas puse etato, turi galimybę visiškai save išlaikyti be tėvų paramos, ir studijuoti Škotijoje tampa pigiau nei Lietuvoje.
VEIDAS: Daugelio Lietuvos universitetų rektoriai dažnokai pasišaipo, girdi, mūsų jaunimas išvažiuoja studijuoti į antrarūšius, trečiarūšius Vakarų universitetus, kurie gerokai silpnesni už mūsiškius. Ar iš tikrųjų yra taip?
K.K.: Lietuvos universitetų rektoriai iš dalies teisūs: tikrai labai daug lietuvių studijuoja antrarūšiuose užsienio universitetuose, kurie yra daugmaž Lietuvos universitetų lygio. Tiesa, reikėtų pridurti, kad tai nėra gabiausieji. Studentai nekvaili ir universitetus renkasi pagal savo galimybes.
Problema ta, kad visi, kurie lieka Lietuvoje, tampa antrarūšių ir trečiarūšių universitetų studentais, nes Lietuvoje, palyginti su geriausiais Vakarų universitetais, pirmarūšių universitetų tiesiog nėra. Tai reiškia, kad net didžiausi Lietuvos talentai, likę Lietuvoje, būtų priversti mokytis su vidutinių gabumų studentais ir tobulėtų kur kas lėčiau, o tai būtų jų talento švaistymas.
Stodami į užsienio universitetus lietuviai natūraliai suskirstomi pagal gabumus – šimtai talentingų tautiečių dabar studijuoja garsiausiuose Vakarų universitetuose. Lietuvos moksleiviai parengiami gerai, todėl net ir vidutinių gabumų abiturientui nesunku patekti ir geriau studijuoti 20–30-ą vietą užimančiame Didžiosios Britanijos universitete, nei gerokai silpnesniuose už jį Lietuvos universitetuose.
Vienas Lietuvos banko vadovų, Raimondas Kuodis, savo atviroje paskaitoje Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete 2009 m. yra pasakęs, kad po trejų ekonomikos bakalauro studijų metų Anglijoje Lietuvos banke įsidarbinę lietuviai  išmano daugiau, nei šešerius metus Vilniaus universitete praleidę ekonomikos magistrai.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek Lietuvos universitetai pasirengę konkurencijai dėl studentų su užsienio universitetais ar tarptautiniais universitetų tinklais?
K.K.: Lietuvos universitetams konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis šiuo metu labai sudėtinga, ir pagrindinė problema, mano nuomone, nėra pinigai, kaip daug kas teigia.
Didžiausias užsienio universitetų pranašumas yra aukštos kvalifikacijos dėstytojai, kurie kelia iššūkius savo studentams ir didina jų motyvaciją savarankiškai gilintis į pasirinktas mokslo sritis. Būtent dėstytojų veiksnys lemia, kad daugybė lietuvių, nutraukę studijas Lietuvoje ir pradėję studijuoti tas pačias specialybes užsienyje, staiga atranda mokymosi malonumą ir spartaus tobulėjimo jausmą. Dauguma Lietuvos dėstytojų niekada nėra dirbę Vakarų universitetuose, tad kaip jie tada gali parengti ateities dėstytojus ir mokslininkus, kurie tą lygį pasiektų?
Manau, Lietuva turėtų ne stengtis pritraukti užsienio universitetų, o stengtis susigrąžinti užsienyje doktorantūrą baigusius ir ten akademinį darbą pasirinkusius lietuvius. Su dabartine “mokslo emigrantų” banga, kuri prasidėjo Lietuvai įstojus į ES ir ypač suaktyvėjo pastaraisiais metais, į geriausius užsienio universitetus išvyko gabiausias Lietuvos jaunimas. Dabar pirmieji jų jau baigia doktorantūros studijas, sukaupę neįkainojamą Vakarų aukštojo mokslo patirtį, kurios labiausiai stinga absoliučiai daugumai Lietuvos dėstytojų. Esu kalbėjęs ne su vienu užsienyje doktorantūrą studijuojančiu lietuviu ir beveik visi tvirtino, kad po studijų norėtų grįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą, net jei joje uždirbtų kelis kartus mažiau, – jei tik atlyginimas būtų toks, kad leistų susikoncentruoti ties darbu, o ne ties išlikimu (galvojimu, kaip ir iš ko išgyventi).
Užsienyje lietuviai garsėja kaip ypač gabūs ir talentingi studentai, todėl neabejoju, kad tautiečių, praleidusių ne vienus metus Oksfordo, Kembridžo ir kituose geriausiuose pasaulio universitetuose, susigrąžinimas į Lietuvą ir jos universitetus būtų geriausias būdas konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis ir galėtų paskatinti tikrą (o ne tariamą, kaip dabar) Lietuvos aukštojo mokslo reformą. Šiandieninę Lietuvos aukštojo mokslo reformą studentai jaučia tik savo pinigine ir jos nepajus savo galva tol, kol nepradės keistis žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už studijų lygį universitetuose, – jų dėstytojai.
VEIDAS: O kaip vertinate kol kas dviejų Lietuvos valstybinių universitetų pasirašytas sutartis su Centrinio Lankašyro ir Midlsekso universitetais dėl bendrų padalinių (fakultetų) steigimo? Kiek tai lems studijų kokybę?
K.K.: Didžiosios Britanijos universitetus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmieji rūpinasi savo vardu ir studijų kokybe, kruopščiai atsirenka kiekvieną profesorių, kuriam siūlomas darbas universitete, ir taip pat kruopščiai atsirenka studentus, kurie savo darbais garsintų baigtą aukštąją mokyklą. Oksfordas ir Kembridžas yra garsiausi jų pavyzdžiai, bet tokių Didžiojoje Britanijoje iš viso galima suskaičiuoti 20–30. Šiuose universitetuose sėkmingai studijuoja dauguma vidutinių ir didesnių gabumų lietuvių.
Kiti universitetai, maždaug šimtas, nepajėgdami konkuruoti aukštojo mokslo lygiu, veikia labiau kaip verslo įstaigos: kadangi visos studijų vietos yra mokamos, universitetai suinteresuoti jas užpildyti neretai smarkiai nuleisdami stojimo kartelę ir priimdami beveik kiekvieną, kuris išreiškia norą įgyti Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo diplomą. Tokie universitetai, veikdami kaip aukštojo mokslo „fabrikai“, labiau suinteresuoti ne studijų kokybe, bet studentų skaičiumi.
Lankašyro ir Midlsekso universitetai, su kuriais Lietuva pasirašė sutartis, Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo ekspertų vertinami („The Guardian“ University League Table 2012) net ne kaip antrarūšiai, o kaip trečiarūšiai: nei vienas, nei kitas nepatenka net į geriausiųjų 70-uką. Mano nuomone, šiuo veiksmu Lietuva tiesiog atiduoda dalį mokesčių mokėtojų pinigų, tai yra savo pačių sukaupto studentų krepšelio, žemo lygio užsienio aukštosioms mokykloms, kurios vargu ar daug kuo lenkia pagrindinius Lietuvos universitetus.
Be to, naivu būtų tikėtis, kad Didžiosios Britanijos universitetai, įsteigę padalinius kitoje šalyje, į juos išsiųs geriausius savo profesorius, nuskurdindami savo centrinius rūmus.
Manau, studijos jungtiniame fakultete Lietuvoje būtų naudingos kaip akiračio praplėtimas (geriau nei nieko), bet neabejoju, kad tai niekaip neprilygs tikrai studijų ir gyvenimo užsienyje patirčiai. Tuo labiau to niekada nebus galima lyginti su studijų lygiu, kurį gauna tūkstančiai lietuvių, įstoję į gerus Didžiosios Britanijos universitetus.
VEIDAS: Kiek padidėja konkurenciniai šansai tų absolventų, kurie jau dabar įgyja bendrą Lietuvos universiteto ir kito kurios nors Vakarų šalies universiteto diplomą?
K.K.: Mano nuomone, užsienio diplomas gali padaryti nemažą įspūdį darbdaviams gimtojoje šalyje (Lietuvoje) ir tikrai suteikti konkurencinį pranašumą. O Didžiojoje Britanijoje labai svarbus ne pats diplomas, bet universitetas, kuris jį išdavė, – tad tikėtis padaryti didelę karjerą Didžiojoje Britanijoje turint diplomą tokio lygio universiteto, kuris jį suteikia užsienio (Lietuvos) studentams vos už kelis jame praleistus semestrus, neverta. Jei Oksfordas taip dalytų bendrus diplomus bendradarbiaudamas su bet kokiais užsienio (Lietuvos) universitetais, greitai jo diplomas nebereikštų nieko. Todėl geri universitetai saugo savo vardą ir darbdaviams yra kokybės garantas.
VEIDAS: Kaip derėtų planuoti savo studijas: ką verta studijuoti Lietuvoje, ko neverta?
K.K.: Rekomenduočiau kiekvienam studijuojančiam bakalaurą ir svarstančiam apie magistro studijas neskubėti jų rinktis Lietuvoje. Tiek žinių, tiek akiračio praplėtimo požiūriu studijos užsienyje yra neįkainojama patirtis. Be to, ne vienoje Vakarų valstybėje magistro studijos trunka tik vienus metus (vietoje dvejų Lietuvoje), tad net ir finansiniu atžvilgiu tai apsimoka: verta apsvarstyti galimybę baigus bakalauro studijas padaryti metų ar kelerių pertrauką, per kurią galima ne tik pailsėti nuo mokslų, įgyti praktinės darbo patirties, bet ir dirbant susitaupyti metams magistrantūros studijų užsienyje.