- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Karo Gruzijoje pamokos Lietuvai

Autorius: veidas.lt | 2012 08 10 @ 08:40 | Aktualūs komentarai | 5 Comments


Žymus Amerikos diplomatas Georgas Kennanas yra pasakęs: neįmanoma palaikyti gerų kaimyninių santykių su Rusija, nes jos kaimynės turi tik du pasirinkimus – būti Rusijos vasalėmis arba būti Rusijos priešėmis. Tai tikriausiai esminė išvada iš Rusijos–Gruzijos karo, kurio ketvirtąsias metines minime šią savaitę.

2008 m. rugpjūčio 8-ąją, kai visas pasaulis stebėjo Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, Rusijos tankų kolonos riedėjo į Gruziją. Taip prasidėjo vienas beprasmiškiausių pastarojo meto karų, kuris nieko neišsprendė ir kurį visi, įskaitant, regis, netgi nugalėtoja pasiskelbusią Rusiją, norėtų pamiršti. Nes nugalėtojų jame nebuvo.
Karai, kaip žinoma, kariaujami tam, kad jiems pasibaigus sudaryta taika ypač būtų naudinga karą pradėjusiai pusei. Ką laimėjo Rusija? De facto prisijungė “nepriklausomomis valstybėmis” paskelbtas Gruzijos teritorijas Pietų Osetiją ir Abchaziją? Kokia iš to nauda, išskyrus tai, kad kasmet kelis milijardus dolerių tenka skirti šioms pseudovalstybėlėms išlaikyti, nes pačios jos ekonomiškai negyvybingos? Beje, dar kelis milijardus Rusijai kainuoja dviejų didžiulių karinių bazių po 4000 karių išlaikymas.
Juoba “išvaduotieji” nuo gruzinų abchazai ir osetinai jaučia vis mažiau dėkingumo “išvaduotojams” – Rusijos žiniasklaida pilna straipsnių apie tai, kaip abchazai apgaudinėja ir veja lauk rusus, investavusius į nekilnojamąjį turtą šiame Juodosios jūros kurorte, ar kaip “kiaurai” korumpuota Pietų Osetijos valdžiukė “prametinėja” Rusijos įmones, maniusias pasipelnyti iš karo nusiaubtam regionui atstatyti skirtų šalies biudžeto pinigų.
Ilgai ir nuosekliai rengusi ir provokavusi karą Rusija siekė trijų strateginių tikslų: nušalinti charizmatišką, provakarietišką Gruzijos reformų variklį Michailą Saakašvilį; perkirsti Baku–Tbilisio–Ceichano naftotiekį, kuriuo kasdien, aplenkiant Rusijos ir jai pavaldžias teritorijas, į Europą atiteka po 1 mln. barelių naftos; parodyti Vakarams ir, svarbiausia, buvusioms sovietinėms respublikoms, kad jų siekius tapti ES ir NATO narėmis Rusija stabdys visais būdais.
Pirmi du Kremliaus siekiai žlugo: nepaisant Vladimiro Putino riksmų, kraupinusių ES taikos tarpininką Nicolą Sarkozy, esą “Saakašvilį aš už kiaušų pakarsiu”, ir vėliau sekusių daugkartinių bandymų sąmokslais ar opozicijos mitingais nuversti Gruzijos prezidentą, šis tvirtai tebesėdi savo poste.
Dar daugiau – po karo ir opozicijos mitingų vaikymo jo demokratiškumu suabejojusiai Europai M.Saakašvilis sugebėjo vėl įrodyti, kad, nepaisant egocentriško charakterio, jis buvo ir išlieka demokratiškai išrenkamu lyderiu. Naftotiekis, transportuojantis Kaspijos jūros naftą į Europą, kaip veikė, taip ir veikia – jo nepajėgė perkirsti nei Rusijos strateginiai bombonešiai, nei karo metu dar eksperimentinės, gamyklos įgulų aptarnaujamos, raketos “Iskander”, nei politinis Maskvos spaudimas Londonui ir bendrovei “British Petroleum”. Dar daugiau – ši linija dabar vertinama kaip vienas galimų būsimo Europos dujotiekio “Nabucco” maršrutų.
Siekis atgrasyti Vakarus nuo postsovietinės erdvės, kurią Rusija laiko “sava”, o postsovietinę erdvę – nuo Vakarų davė veikiau atvirkščią rezultatą. Dabar kiekvienas platesnio masto atseit Europos ar NATO renginys savo pareiškimuose nebeapsieina nuo paramos Gruzijos teritoriniam vientisumui. Gegužę Čikagoje vykęs NATO viršūnių susitikimas dar kartą pabrėžė paramą Gruzijos siekiams tapti Aljanso nare ir pareiškė susirūpinimą dėl Rusijos kariuomenės bei ginkluotės telkimo Kaukaze ir prie NATO sienų.
Lygiai taip pat kiekviena proga pabrėžiama, kad Gruzija įvykdė visus savo įsipareigojimus ES Taikaus sureguliavimo planui, o Rusija – ne. Kartu ES nuolatinė stebėjimo misija Gruzijoje labai apsunkina Rusijai galimybes rengti tokias provokacijas, kuriomis buvo grindžiamas kelias agresijai.
Lietuvai karas Gruzijoje davė keletą pamokų. Pirma – postsovietinė Rusija kaip buvo, taip ir liko agresore, mažai kuo besiskiriančia nuo buvusios Sovietų Sąjungos. Tegu gerokai silpnesne, bet mažiesiems kaimynams vis dar pavojinga.
Antra – Europa, tegu ir netoleruojanti prievartos naudojimo sprendžiant konfliktus su kaimynėmis, tegu pakraupusi ir smerkianti V.Putino režimo veiksmus, vis dėlto neturi nei valios, nei pajėgumų, nei, svarbiausia, noro rimtai konfliktuoti su Rusija. Jei panašioje situacijoje kaip 2008-aisiais Gruzija atsidurtų Baltijos šalys, vargu ar ES, ypač jos didžiosios valstybės, elgtųsi kitaip.
Trečia – reikia mokytis skaityti ir teisingai suprasti iš didžiųjų valstybių sostinių sklindančius signalus. Taip pat – juos aiškinant niekuomet neatmesti blogiausio varianto. Žvelgiant iš šių dienų sunku net suvokti, kad niekas nematė, jog Rusija rengia karą prieš Gruziją. Virtinė karinių provokacijų, sutvarkyta strateginė infrastruktūra kariuomenei perkelti, plataus masto manevrai, netgi nutekėjimai į žiniasklaidą – viskas vienareikšmiškai rodė, kad karas bus. Bet niekas tuo netikėjo, netgi NATO valstybių lyderiai, kurių perdėm dviprasmiška laikysena Gruzijos ir Ukrainos atžvilgiu Bukarešto susitikimo metu iš esmės atrišo Kremliui rankas veikti.
Bet pati svarbiausia karo Gruzijoje pamoka – jeigu nesugebėsime apsiginti patys, niekas kitas mūsų neapgins. Deja, šios pamokos Lietuvos politikai arba nesuprato, arba nenori suprasti. Tokių norisi paklausti: kaip manote, kodėl pastaruoju metu Šiaurės šalys puolė ginkluotis – norvegai skubiai perka naikintuvus F-35, suomiai prisipirko aviacinių sparnuotųjų raketų (o JAV jas pardavė, nors dar prieš kelerius metus prašymą, kaip nemotyvuotą, buvo atmetusi), laikomų regioniniu strateginiu ginklu. Gal pingvinams Arktikoje baidyti?

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/karo-gruzijoje-pamokos-lietuvai

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.