Septynių ambasadorių demaršas, po kurio vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis suskubo iš darbo išmesti istoriką Petrą Stankerą, apkaltintą “holokausto neigimu”, iš pradžių nustebino pasirašiusiųjų sudėtimi. Gerai žinoma, kad į bet kokias antisemitizmo apraiškas pirmiausia ir labai griežtai reaguoja dvi ambasados – Izraelio ir JAV.

Holokausto neigimo atveju abejinga paprastai nelieka ir Vokietija – pirmoji valstybė, kriminalizavusi tokias veikas. Nestebintų, jeigu demarše būtų dalyvavusi ir Austrija, neseniai nuteisusi vieną istoriką už holokausto neigimą.

Tačiau kreipimąsi į Lietuvos Vyriausybę pasirašė Jungtinės Karalystės, Estijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Švedijos ambasadoriai. Lenkijos ambasadorius, nors irgi pareiškė protestą dėl P.Stankero straipsnio, padarė tai atskiru laišku, kurį atsiuntė į “Veido” redakciją, o ne į Vyriausybę. Taip pat pasielgė ir Izraelio ambasadorius, kurio laiškas, mano žiniomis, maloniai nustebino redakciją savo ramiu ir dalykišku stiliumi. Pasirodo, kartais iš Rygos geriau matyti, kas vyksta Vilniuje, nei sėdint vietoje. Nei JAV, nei kitų, paprastai jautriai į tikrą holokausto neigimą reaguojančių valstybių ambasadoriai demarše nedalyvavo.

Tai matant kilo mintis, kad kažkas čia ne taip su tais protestais. Įsiskaičius toptelėjo: ėgi kreipimąsi į Vyriausybę pasirašiusių ambasadorių geografija tiksliai atkartoja “Gazpromo” tiesiamo dujotiekio “Nord Stream” geografiją ir dalyvių sąrašą! Štai čia viskas stojo į savo vietas ir tapo aišku, kodėl septynių ambasadorių kreipimesi atsirado sakinys apie tai, kad mūsų valstybėje “melagingai stengiamasi sulyginti unikaliai baisų žydų genocidą su sovietų nusikaltimais Lietuvoje, kurie nors dideli, bet negali būti laikomi vienodais nei dėl jų tikslų, nei dėl rezultatų”. Ir kodėl tų septynių demaršą taip sveikino Kremlius.

Yra žydų organizacijų, manančių, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp nacių ir sovietų nusikaltimų. Bet vis dėlto didžiausią įniršį Lietuvos sprendimas viename Baudžiamojo kodekso straipsnyje numatyti vienodą atsakomybę už holokausto ir sovietinės okupacijos neigimą sukėlė Maskvoje. Buvimas “teisiųjų pusėje” Antrojo pasaulinio karo metu – tai pamatas, ant kurio dabartinė Rusija stato savąją tapatybę, ir jos pagrindinė viltis – tapti pripažinta lygiaverte Europos partnere, išstumiant iš šio vaidmens Ameriką.

Europoje taip pat yra nemažai manančiųjų, kad Rusija su jos gamtiniais ištekliais galėtų būti geriausia ilgalaikė strateginė partnerė, ypač jeigu toliau gilėjant euro zonos skolų krizei būtų apsispręsta skelti Europos Sąjungą į tingius prasiskolinusius Pietus ir darbščią bei taupią Šiaurę. Lietuva, tiek dėl savo geografinės padėties, tiek dėl Vyriausybės vykdomos griežtos taupymo politikos, visiškai atitinka šiauriečiams keliamus reikalavimus. Belieka “mažmožis” – priversti Lietuvą pakeisti Baudžiamąjį kodeksą, kad nacių ir sovietų sulyginimas jame nustotų erzinti planuojamą strateginę partnerę. Pažiūrėsime, kuri iš rimtų partijų pirmoji pasiūlys tai padaryti.