Dar kartą žlugęs teismo nuosprendžio vykdymas Garliavos kedofilijos byloje kelia pagrįstą įtarimą, kad teisinėmis priemonėmis šios istorijos išspręsti nebeišeis. Garliavos byla tapo politine, o ten, kur teisėsauga susiduria su politika, prokurorai ir teismai tampa bejėgiais.

Sunkiai įsivaizduoju, kaip antstolė, policija ir visos kitos teismo nuosprendį vykdyti ir vykdymą užtikrinti turinčios tarnybos galės paimti mergaitę ir grąžinti ją motinai Laimutei Stankūnaitei, jei žino, kad šios dukrą laikanti teisėja Neringa Venckienė yra globojama tiek prezidentės Dalios Grybauskaitės, tiek europarlamentaro Vytauto Landsbergio. Kad N.Venckienė geruoju vaiko motinai niekados negrąžins, akivaizdu, nes tai reikštų tiek jos pačios, tiek jos vyro, įtakingo advokato Aido Venckaus, karjeros pabaigą: Kaune teisininkai, nesugebantys susitvarkyti savo naudai savo pačių bylų, įtakos neturi. O kam jie be įtakos reikalingi?

Žinoma, ne vien Kauno teismuose bylos laimimos įtakos ir išankstinių susitarimų dėka, bet būtent Kaune ši dar sovietmečiu išsikerojusi šešėlinio neteisingumo sistema yra giliausiai ir plačiausiai įleidusi šaknis. Neslepiama, kad operacijas prieš Kauno šešėlinio pasaulio veikėjus prokurorai ir kriminalistai atlieka sąmoningai neinformuodami savo kolegų kauniečių. Nes „Kaunas yra Kaunas“. Todėl kauniečių įsitikinimas, kad apygardos teismo teisėja ir advokatų kontoros seniūnas tiesiog negali pralaimėti teismuose savo pačių bylos yra toks gilus, kad būtent juo grindžiama teorija apie „visagalį pedofilų klaną“. Būtent šį argumentą pastaruoju metu, kai galiausiai visi teismai priėmė sprendimus ne N.Venckienės, o L.Stankūnaitės naudai, dėsto ne vienas tarsi išsilavinęs ir tarsi protauti sugebantis kaunietis. Nes „kaip gali tokie žmonės pralaimėti bylą kažkokiai mergiotei“?

Taip teigiantys netgi nesusimąsto tuo pačiu pripažįstantys, jog Kedžių – Venckų šeimyna, tai, iš esmės, mafijinis klanas, kuriam paprastiems žmonėms skirti Lietuvos įstatymai negalioja. Nes kaip dar reikėtų vadinti milijoninį turtą valdančią šeimyną, kur po vienu stogu gyvena dukra – apygardos teisėja, žentas – buvęs Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos operatyvininkas, dabar advokatų kontoros seniūnas, brolis – niekada niekur oficialiai nedirbęs, bet šimtatūkstantinėmis lėšomis disponuojantis, su nusikalstamo pasaulio veikėjais bendraujantis mušeika, o jūdviejų pusseserė – Žaliakalnio nusikalstamos grupuotės veikėjo „Bakano“ sugyventinė? Tad nėra ko stebėtis, kad gavę Drąsiaus Kedžio pareiškimą, esą jo dukra buvusi tvirkinta, Kauno policininkai išdavė jam apie tai pažymą teismui net neapžiūrėdami galimo įvykio vietos. Galimas dalykas, tuo metu (dabar už pareigų neatlikimą nušalinti ir teisiami) policininkai netgi manė darą gerą darbą – padedą gerbiamos, turtingos ir įtakingos saviškių, teisininkų, šeimos atstovui galutinai atimti vaiką iš „kažkokios Petrašiūnų mergos“. Tada niekam net į galvą negalėjo ateiti, kad viskas išvirs žudynėmis.

Akivaizdu, kad netgi be politikų „stogo“ tirti tokios šeimynos narių galimai padarytus nusikaltimus būtų nemenkas iššūkis ne tik Kauno, bet ir Vilniaus teisėsaugai. O kaip turėjo reaguoti prokurorai, sužinoję, jog dieną po manomai Drąsiaus Kedžio įvykdytos dvigubos žmogžudystės V.Landsdbergis įsikišo, kad vaikas iš neutralios vietos būtų perduotas globoti įtariamojo žmogžudžio seseriai? Kaip teisėsauga turėjo tirti bylą, matydama, kad vienos pagrindinių jos figūrančių – N.Venckienės – pusėn neužilgo stojo ir prezidentė D.Grybauskaitė?

Taškas objektyviam ir profesionaliam tyrimui tiek teisėjo Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo byloje, kurioje įtariamasis yra D.Kedys, tiek pastarojo ir L.Stankūnaitės dukros galimo tvirkinimo byloje, kurioje įtarimas Andrius Ūsas, buvo padėtas 2010 sausio 27-ąją. Tądien D.Grybauskaitė išsikvietė pasikalbėti „apie planus, kaip jie ketiną toliau dirbti“ tuometę Generalinės prokuratūros vadovybę, atsidūrusią ties atleidimo iš darbo riba. Po tris valandas D.Grybauskaitės kabinete trukusio pokalbio buvo pranešta: „Generalinės prokuratūros vadovai informavo valstybės vadovę, kad pedofilijos byla parengta ir keliaus į teismą, ji nėra nutraukiama. Tai yra tas rezultatas, kurio prezidentė ir tikėjosi, kad byla atsidurs teisme“.

Prokurorams neišdrįsus pasipriešinti D.Grybauskaitei ir tvirtai pasakyti, kad jokių „pedofilijos“ įrodymų Garliavos byloje nėra, tad kelti bylą A.Ūsui nėra už ką, buvo nueita lengviausiu keliu – permesti bylą teismui – tegu jis sprendžia. Taip gimė sveiku protu nesuvokiama situacija, tiksliausiai apibūdina teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus: „Sunku suprasti, kaip taip atsitinka, kad ponia Stankūnaitė nėra kaltinama pedofilija, tuo tarpu jos pažįstamas, velionis Andrius Ūsas yra kaltinamas. Tai arba greičiausiai Ūsas nepagrįstai kaltinamas, arba greičiausiai Stankūnaitė nepagrįstai nekaltinama“. Apie tai, kad prokurorai neturi jokių duomenų, leidžiančių teigti L.Stankūnaitės kaltę, dabartinis generalinis prokuroras Darius Valys sakė jau ne kartą. Kodėl tuomet prokurorai pateikė kaltinimus A.Ūsui, jis niekada atvirai nepasakys, nes Lietuvoje seniai nebėra prokurorų, galinčių pasakyti, jog prezidentė tiesiogiai kišasi ir daro spaudimą skandalingoje ir politika virtusioje byloje.

Dabar, kai prie tvoros Garliavoje stoviniuoja ne vienas politikas, koncertuoja Landsbergio – jaunesniojo sukviesti aktoriai, o teismo sprendimo nevykdymas skelbiamas „pilietiniu veiksmu“, sunku įsivaizduoti ne tik prokurorus, bet ir teisėjus, priimančius teise, o ne tolesnės karjeros išskaičiavimu, grįstą sprendimą būk tai A.Ūso, būk tai D.Kedžio bylose. Tai bus įmanoma tik tuomet, kai politikai apsispręs – ar jie toliau bus „stogu“ sovietinio „kaviansko“ neteisingumo sistemai, ar pagaliau imsis ją keisti, pradžiai nustodami kištis į prokurorų ir teisėjų sprendimus.

Politikai turi apsispręsti – ar jie toliau bus „stogu“ sovietinio „kaviansko“ neteisingumo sistemai.