- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Galėtume tapti mažąja Kinija tarp Europos valstybių

Autorius: veidas.lt | 2011 11 09 @ 16:00 | Verslas | 2 Comments


Šiuo metu Lietuva daugiau prekių importuoja, nei eksportuoja. Daugybę prekių, kurias galėtume ir netgi turėtume pasigaminti patys, mes tiesiog įsivežame iš užsienio šalių.

Šių metų liepą Lietuvoje pradėti gaminti saulės energijos moduliai, rugpjūtį – „Blu-ray“ diskai, o spalį bendrovė „Vilniaus troleibusai“ paskelbė pradedanti savarankiškai surinkinėti troleibusus. Jie bus pagaminti iš detalių, kurias tiekia penki užsienio gamintojai.
Iš pradžių į gatves išriedės du Lietuvoje surinkti troleibusai, o ateityje gamyba plėsis ir bus orientuojamasi ne tik į mūsų šalies rinką, turinčią vos du troleibusų parkus Vilniuje ir Kaune. Jau dabar žinoma, kad lietuviškas troleibusas kainuos 25 proc. pigiau, nei kainuoja kitų gamintojų troleibusai, už kuriuos šiuo metu prašoma apie 400 tūkst. eurų.
Svarbu paminėti, kad mūsų šalyje beveik kas mėnesį pristatomi kokie nors nauji, reikalingi, neretai – inovatyvūs gaminiai. Tad teiginys, kad lietuviai prasti gamybininkai, gerokai prasilenkia su tikrove. Tik aukščiausių įvertinimų nusipelno ortopedinės įrangos gamintoja „Elinta“, sukūrusi tokį modernų žmogaus kūno galūnių skenerį, kad britai per gaminio pristatymą prašė pagaminti paprastesnį. Esą priešingu atveju niekas nepatikės, kad skeneriu galima išspausti tokią aukštą kokybę.
O štai „Baltų lankų“ leidykla sukūrė elektroninę vadovėlių, skirtų pradinukams, sistemą. Tai į vidaus rinką orientuotas, bet pasaulyje pakaitalų neturintis produktas, pramintas lietuviškuoju „Apple“. Ir tai vėlgi ne pavienis pavyzdys. Tarkime, Vokietijos geležinkelio transporto įmonės „Deutsche Bahn“ specialistai nustebo pamatę, kiek „Lietuvos geležinkeliuose“ šiuo metu įdiegta naujovių, ne mažiau stebina ir Vakarų laivų gamykla, pirmoji regione pagaminusi ekologišką laivą, varomą biodyzelinu ir skirtą plaukioti Norvegijos fiorduose.
„Bod group“ vadovas Vidmantas Janulevičius teigia, kad užsieniečiai dažnai nustemba pamatę, kokią aukšto lygio produkciją sugeba kurti lietuviai.

Smėlį perkam už pusantro milijono
Vis dėlto per pastarąjį dešimtmetį netekome labai jau daug lietuviškos pramonės flagmanų, dėl to mūsų gamyba stipriai nuskurdo. Juk nebeturime lietuviškų kineskopų, galvaninių elementų, kuro aparatūros, verpalų, keraminių drenažo vamzdžių, skėčių ir netgi degtukų gamyklų.
Šiandien Lietuvoje negaminama daugybės prekių, nors jas nesunkiai galėtume gamintis patys. Štai elementarus pavyzdys: kėdes Kauno arenai pirkome iš užsienio įmonės, nors tikrai galėjome pasigaminti patys. Galėtume pasigaminti ir savų gipso kartono plokščių, bet negaminame.
Kartais importuojame net visai paprastus produktus. Vienas tokių – repelentai, kuriais rudenį Lietuvos miškininkai apsaugo medelius nuo žvėrių. Pavyzdžiui, Ukmergės miškų urėdija kasmet perka po penkias tonas spygliuočiams tinkamo austriško repelento ir sumoka už jį maždaug per 50 tūkst. Lt. Žinant, kad Lietuvoje yra 42 miškų urėdijos, nesunku apskaičiuoti, jog Austrijoje gaminamiems repelentams, kurių didžiąją dalį sudaro kvarcinis smėlis, išleidžiama apie pusantro milijono litų. O juk šią priemonę nesunkiai galėtų pagaminti ir Lietuvos gamintojai.
Iš tiesų nišų gamybai ir pramonei plėsti daugybė, tačiau tam reikia išsikelti tikslą, kad Lietuva – ne vien paslaugų ar prekybos, bet ir gamybos šalis. Dabartinė valdančioji koalicija pati labiau orientuojasi ir šalį orientuoja į paslaugų sektorių. Todėl pas mus atsikraustė „Barclays“, „Western union“, IMB, tačiau iš tiesų tuose paslaugų centruose sukuriama pridėtinė vertė ne tokia jau didelė, kaip tikėtasi ar skelbta. Pažangios gamybos įmonės pridėtinės vertės sukurtų gerokai daugiau.
Tad kyla klausimas, kodėl Lietuvoje daugiausia orientuojamasi ne į pramonę, o į paslaugas arba prekybą. Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, į paslaugų rinką lengviau pritraukti investuotojų, todėl šiuo keliu ir einama. Kita vertus, tokiam verslui lengviau ir pabėgti. „Ūkio ministerija nori greito rezultato. „Barclays“ investicijos reikalingos, bet pasibaigus sutarčiai po penkerių metų investuotojas susikraus lagaminus ir persikels į kitą valstybę, pavyzdžiui, Indiją“, – teigia pašnekovas.
Pasaulyje vyrauja du investicijų pritraukimo modeliai: kai šalis nustato tam tikrus prioritetus ir kai vienodai patrauklios įvairios pramonės sritys. Lietuva pasirinko pastarąją kryptį. Pramonininkų atstovo teigimu, tai nėra blogai. Nesvarbu, kokia gamyba plėtojama – ar siuvami batai, ar gaminami elektromobiliai, svarbu, kad ji plėstųsi, o ne trauktųsi. Štai, pavyzdžiui, Latvija pasirinkusi kitą kelią, joje visas verslas buvo orientuotas į paslaugas, dėl to per krizę ši šalis labai stipriai nukentėjo.
V.Janulevičius įsitikinęs, kad Lietuva galėtų būti mažoji Kinija tarp kitų ES valstybių, mat investuotojams patrauklios mūsų gamybos sąnaudos, be to, esame geopolitiškai geroje vietoje: „Turėtume stengtis kuo daugiau pritraukti įmonių, kurios ne tik investuotų savo kapitalą, bet ir suteiktų mūsų darbuotojams specifinių žinių.“

Prioritetas – pramonė
Europos Komisija jau kurį laiką skatina visas ES valstybes grįžti prie pramonės. Štai net ir sunkmečiu sugebėję išlaikyti stiprią savo pramonę vokiečiai iki šiol yra vieni konkurencingiausių pasaulyje ir teikia pagalbą skęstančioms ES valstybėms. S.Besagirsko nuomone, Vokietijoje yra daug intelektualios pramonės, kuri, bendradarbiaudama su mokslo institucijomis, neatsilieka nuo laikmečio poreikių. Prasidėjus ekonomikos krizei valstybė ėmė mokėti kompensacijas už senus automobilius su sąlyga, kad vairuotojai įsigis naujus, pagamintus Vokietijoje. Prisimename ir nacionalinę renovacijos programą, kuri iš mirties taško išjudino statybos bendroves.
Gamybą stipriai plėtoja ir kaimynai lenkai. Dar prieš dvidešimt metų lenkų niekas kitaip ir nevadino, kaip spekuliantais ar prekybininkais, o dabar paaiškėjo, kad tai mitas, – jie, pasirodo, stiprūs gamybininkai. Juk per pastarąjį dešimtmetį naujų gamyklų ir fabrikų daugiausiai iškilo būtent Lenkijoje.
„Viči“ grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis pabrėžia, kad lenkai dar apie 1992-uosius pradėjo steigti laisvąsias ekonomines zonas, apie kurių patrauklumą ne tik deklaruota, – tai veikė iš tikrųjų. Todėl nieko nestebina, kad šiai valstybei pavyko pritraukti milijardus investicijų labai įvairiose pramonės srityse. Dėl tokios valstybės politikos Lenkijos ekonomika augo net per krizę ir toliau augs. Žinoma, investuotojams patrauklu ir tai, kad Lenkija yra palyginti didelė rinka, dešimt kartų didesnė nei Lietuvos.
Jei pažvelgtume toliau nuo Europos, tikru ekonomikos proveržio pavyzdžiu galėtume vadinti Pietų Korėją. 1960-aisiais buvusi labai skurdi Rytų Azijos valstybė, kurioje vidutinis metų atlyginimas siekė vos 80 JAV dolerių, per dešimt metų sugebėjo savo BVP padvigubinti. Pirmoji ekonomikos atsigavimo kregždė buvo lengvosios pramonės plėtra – pigi korėjietiška produkcija užplūdo visą pasaulį. Taip gauta patirtis ir kapitalas 1970-aisiais leido nuo lengvosios pramonės pereiti prie metalurgijos, laivų statybos, chemijos pramonės, o vėliau – prie automobilių pramonės ir elektronikos. Taip puikiai išplėtojusi gamybą, ši valstybė klesti ir per ekonomikos sunkmetį (pagal rezervus Pietų Korėja užima šeštą vietą pasaulyje – 240 mlrd. dolerių).

Aišku, ką reikia taisyti, bet netaisoma

Būtent iš tokių valstybių pavyzdį galėtų imti ir Lietuva, bet neiima. Nei mes strategijos turime, nei gamybos įmonėms palankesnių sąlygų kuriame. Jau dvidešimt metų kalbame apie beviltišką teritorijų planavimą Lietuvoje, apie ilgai besitęsiančias poveikio aplinkai procedūras, bet niekas nesikeičia. O taip atstūmėme šimtus, jei ne tūkstančius investuotojų.
Vis dar didelių problemų turime ir dėl verslą kontroliuojančių institucijų, kurių darbuotojai Vilniuje ar Klaipėdoje tas pačias teisės normas aiškina skirtingai. Pasak ūkio viceministro Giedriaus Kadziausko, Ūkio ministerija kartu su Teisingumo ministerija šiuo metu kuria sistemą, kad verslą tikrinančių ir kontroliuojančių institucijų darbuotojai ne siektų bet kokia kaina nubausti, o padėtų verslininkams, kvalifikuotai konsultuotų, ir kad jų veikla atitiktų įstatymų keliamus reikalavimus.

Verslininkas V.Janulevičius: „Lietuva galėtų būti mažoji Kinija tarp kitų ES valstybių dėl mažų mūsų gamybos sąnaudų ir geopolitiškai geros vietos.“

Lietuviai galėtų gaminti
Keraminę santechniką
Keramines plyteles
Gipso kartono plokštes
Plastiko gaminius
Repelentus
Siurblius
Stakles
Galvaninius elementus
Avalynę
Degtukus
Kėdes
Skėčius
Aliejų
Muilą
Stiklo gaminius
Porceliano gaminius

Lietuviai gamina
„BIOK laboratorija“ – lietuvišką dantų pastą „Ecodenta“.
„BOD Group“ – CD, DVD, MC ir „Blu-ray“ kompaktinius diskus.
„Silver Plus“ – vaikiškus vežimėlius.
„Selteka“ sukūrė skaitmeninės televizijos priedėlius.
„Durpeta“ gamina įvairius durpių substratus, skirtus augalams, durpių pusbrikečius, skirtus kurui, ir gabalines kuro durpes.
„Biocentras“ „augina“ bakterinius preparatus, skirtus naftos produktais, riebaliniais teršalais užterštai aplinkai valyti.
„Rokvelas“ gamina seifus ginklams laikyti.
Bendrovėje „Žiemgalos automobiliai“ surenkami savivarčiai, važiuoklės, ant kurių galima montuoti įvairiausią spec. techniką, skirtą statybų, komunalinėms, kelių priežiūros įmonėms.
„Garlita“ kuria inovatyvias medžiagas.
IT įmonė „Telesoft“ Skandinavijos šalių sostinėms sukūrė trimačio vaizdo žemėlapius, įdiegiamus į mobiliuosis telefonus.

Eksporto ir importo balansas (mln. Lt)
2011 m.    2010 m.
Sausis    –766,3    –459,7
Vasaris    –617,5    –424,1
Kovas    –863,6    –643,1
Balandis    –1114,3    822
Gegužė    –757    –284,5
Birželis    –600,8    –412,5
Liepa    –622    –969
Rugpjūtis    –637,2    –350,8
Šaltinis: Statistikos departamentas

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/galetume-tapti-mazaja-kinija-tarp-europos-valstybiu

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.