“Veidas”: Lygindami Lietuvos ir panašaus dydžio kitų ES valstybių, perskirstančių per biudžetą panašų kiekį bendrojo vidaus produkto, padėtį matome, kad, pavyzdžiui, Estija sugeba ir be deficito gyventi, ir kariuomenei ar teisėsaugai pakankamai pinigų skirti. Kaip estams tai pavyksta?

I.Š.: Bendras tų pačių sektorių finansavimas, skaičiuojant nuo BVP, smarkiai nesiskiria. Tiesiog patys sektoriai kitose valstybėse yra efektyvesni. Pavyzdžiui, Estijoje teisėtvarkos institucijų ar sveikatos apsaugos institucijų darbas optimizuotas, žmonių mažiau, bet jie dirba už didesnius atlyginimus ir dirba geriau.
Didžiausias skirtumas – turėdami formaliai panašų bendrąjį mokesčių lygį, mes Lietuvoje visados surinkdavome gerokai mažiau pinigų negu estai. Tiek dėl įvairiausių mokestinių išimčių, tiek dėl pačių mokesčių mokėtojų moralės. Tiksliau, jos stygiaus. Estijoje yra daugiau skandinaviško požiūrio į mokesčių mokėjimą negu Lietuvoje.
Per ilgesnį laikotarpį tai duoda didelį efektą. Vienas dalykas – finansuoti valstybės paslaugas iš einamųjų mokesčių įplaukų ir dar turėti šiokį tokį pinigų perteklių, kitas dalykas – finansuoti iš skolintų pinigų, kaip kad tenka daryti Lietuvai. Skolos aptarnavimo išlaidos anksčiau ar vėliau atima galimybes pakankamai finansuoti kai kurias valstybės veiklos sritis.

“Veidas”: Tačiau žvelgiant į biudžeto išlaidas matyti, kad yra trys sritys, kurioms tenka didžioji valstybės pinigų dalis, – socialinė apsauga, sveikatos apsauga ir švietimas. Kartu tai sritys, kurių atstovai nuolat skundžiasi, kad jiems trūksta pinigų.

I.Š.: Taip yra, jeigu skaičiuosime biudžeto išlaidų dalį. Tačiau jeigu skaičiuosime šioms sritims tenkančią BVP dalį, tai nebebus taip akivaizdu. BVP dalis, Lietuvoje tenkanti švietimui, iš tiesų yra gana didelė, palyginti net su ES vidurkiu. O štai BVP dalis, skiriama socialinei apsaugai (kuriai tenka net 40,1 proc. valstybės biudžeto išlaidų), Lietuvoje tikrai nėra pati didžiausia, palyginti su kitomis ES valstybėmis. Viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsi: ar procentais nuo bendrojo produkto, ar procentais nuo valstybės išlaidų. Kai bendras valstybės išlaidų kapšas yra gana nedidelis, o Lietuva visada lyginama su ES vidurkiu, tai ir atrodo, kad viskam trūksta. Bet juk imdami pinigų, perskirstomų per ES valstybių biudžetus, vidurkį, pamatysime, kad jis yra ketvirčiu didesnis nei Lietuvoje.

“Veidas”: O kokia tikimybė, kad Lietuvoje anksčiau ar vėliau biudžetą sutvarkysime taip, kad gyvensime kaip estai?

I.Š.: Anksčiau ar vėliau – tikimybė tikrai yra, bet tą padaryti Lietuvai bus gana sunku dėl vienos priežasties: du procentus BVP mes atiduodame ir dar ilgą laiką atiduosime valstybės skolai aptarnauti. Įsivaizduokite, jeigu mūsų biudžete nebūtų eilutės skolai aptarnauti (kaip kad estams šiemet jos jau beveik nereikia) ir tuos pinigus pridėtumėte sritims, kurioms stinga finansavimo, tai vaizdas būtų visiškai kitoks. Priminsiu, kad 2 proc. BVP – tai du milijardai litų. Mudvi su kolege Rasa Juknevičiene kartais liūdnai pajuokaujame: jeigu pusę skolai aptarnauti reikalingos sumos atiduotume krašto apsaugai, tai NATO reikalaujamą gynybos išlaidų dydį tuoj pat pasiektume ir netgi viršytume.
Netgi geraisiais, ikikriziniais, laikais Lietuva skolai aptarnauti išleisdavo 600–800 mln. Lt. Nepamirškime, kad skolintis tam, kad dengtų biudžeto deficitą, Lietuva pradėjo gal 1995–1996 m. Kadangi kiekvienais metais biudžetas būdavo deficitinis, tai ir skola pamažu vis augo.