BFL

Trys klausimai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriui Tomui Janeliūnui.

– Ar Povilo Gylio siūlymas vidaus reikalų ministru buvo „trolinimas“, ar tai vis dėlto reali kandidatūra?

– Rolandas Paksas į vidaus reikalų ministrus P.Gylį siūlė kaip realų kandidatą. Tai patvirtina faktas, kad socialdemokratai šią kandidatūrą svarstė keletą dienų ir to nepalaikė balandžio 1-osios pokštu. Spėju, kad tik kilus triukšmui žiniasklaidoje premjeras Algirdas Butkevičius buvo priverstas pakeisti savo nuomonę.

R.Paksui, kaip partijos lyderiui, ši kandidatūra buvo tinkama.

– Kaip vertinti, kad į vidaus reikalų ministro kėdę siūlomas žmogus, kuris dar neseniai buvo priešingoje barikadų pusėje ir mėgino kovoti su sistema?

– Vidaus reikalų ministerija – tai jėgos struktūra, jai reikia nepriekaištingos reputacijos vadovo, kuris nepiktnaudžiautų gauta galia. Vis dėlto tai statutinė jėgos struktūra su aiškia hierarchija ir bet koks piktnaudžiavimas gali kelti grėsmę valstybei. P.Gylys, kaip matėme iš jo biografijos, neatitinka nešališko vadovo kriterijų. Jo konfliktas su teisėsaugos institucijomis buvo gana didelis, ilgalaikis ir tai būtų kėlę įtampą jam tapus ministru. Vien faktas, kad jis nėra ir negali būti nešališkas, galėjo būti pagrindas atmesti jo kandidatūrą.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas.

Jei kalbame apie R.Paksą, šis politikas pats turi bėdų su teisėsaugos institucijomis ir negali būti vadinamas nešališku. Jis pats atsidūręs teisėsaugos akiratyje ir galvoja, kaip kovoti su pareigūnais, o ne apie tai, kaip gerinti jų darbą ir tobulinti sistemą. Jo interesas – perimti vadovavimą šiai organizacijai.

Nepamirškime, kad partijos, kuriai atstovauja P.Gylys, lyderė slapstosi, ir tai galėjo būti papildomas pavojaus faktorius. Negalime atmesti ir teorinės tikimybės, kad  „Drąsos kelio“ partijos nariai galėjo gauti prieigą prie konfidencialios informacijos. Tą greičiausiai apsvarstė ir pareigūnai, vertindami, ar kandidatas tinka šioms pareigoms. Kai vilkas įleidžiamas į vištidę, nukenčia vištos.

– Kokių grėsmių galėjo kilti valstybei, jei P.Gylio kandidatūra vis dėlto būtų buvusi patvirtinta?

– Statutiniai pareigūnai nebūtų pasitikėję tokiu vadovu ir minis­trui tai keltų sunkumų vadovaujant įstaigai. Jo nutarimai nebūtų vykdomi arba vykdomi visiškai formaliai ir aplaidžiai. Tai paralyžiuotų institucijos veiklą, nes pagrindinė energija tokiais atvejais skiriama ne darbui, o kilusiems konfliktams spręsti ir gesinti.

Jei kalbėtume apie tai, kad ministrais skiriami nepartiniai asmenys, tai nėra geras politikų įprotis, tačiau Lietuvoje toks valdymo būdas neišvengiamas. Kai kurios partijos tiesiog neturi tinkamų kandidatų ir ieško žmonių iš šalies. Jos taip atskleidžia, kad negali veikti kaip normali politinė jėga. Per rinkimus partijos tarsi įsipareigoja iškovotus postus skirti politikams, nes tik jie gali geriausiai įgyvendinti programas, už kurias balsavo rinkėjai.