- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Apie tauriąją žurnalistiką, ir ne tik

Autorius: veidas.lt | 2011 06 23 @ 14:56 | Aktualūs komentarai | 2 Comments

"Veido" archyvas

Žmonės su vielytėmis

Birželio 4-ąją “Wikileaks” duomenų bazėje buvo paviešinta “slapta” informacija apie kai kuriuos mūsų spaudos magnatus bei jų metodikas. Tapo vieša, kad keli ataskaitoje paminėti magnatai dar visiškai neseniai taip įmagnetizuodavo Lietuvos viešąją erdvę, jog daugelis verslininkų skubiai susimokėdavo nemenkas sumas, norėdami išsimagnetint. Šis žanras turėjo savitą pavadinimą – “reklama”. Prokurorai, matyt, irgi buvo pakankamai įmagnetinti, nes šių dalykų nepastebėjo.

Kažkada, kuriant filmą apie partizanų vadą Juozą Lukšą-Daumantą, įstrigo vienas liudijimas apie Juozą išdavusį jo buvusį bendražygį. Liudininkas pasakojo, kad į slaptą susitikimą, per kurį J.Lukša ir buvo nukautas, buvęs bendražygis atvedė kelis garnizonus MGB kariuomenės. Buvo naktis. Saugumiečiai liepė išdavikui išeiti laukymėn į susitikimą su Juozu, o patys pasislėpė miškely. Tačiau bijodami, kad buvęs bendražygis nepasielgtų kaip nors neapdairiai, dėl visa ko numovė kelnes, pririšo ploną vielytę ir tada jau leido eiti. Su plona, pjaunančia vielyte, kurios kitas galas – saugumiečių rankose. Elgsiesi ne pagal instrukcijas – mes tik trukt! Ir galėsi dainuoti berniukų chore…

Laikai pasikeitė, bet vielytės metodika išliko, tik įgijo slaptesnes formas. Įdomu būtų: o kiek verslininkų, susimokėję žiniasklaidos magnatams, ir šiandien dar vaikšto su vielytėmis kelnėse?

Egregoras

Yra toks mistinis daiktas – egregoras. Tai daugelio žmonių, galvojančių apie tą patį dalyką ir siekiančių to paties tikslo, minčių sankaupa. Jis atsiranda, kai grupė žmonių pradeda vienodai mąstyti, ir turi galią įsikūnyti. Tarkim, daugybė žmonių ima mąstyti apie laisvą, kilnią, darbščią, dorą Lietuvą – ir vieną dieną (kovo 11-ąją) ji ima ir atsiranda.

Kaip veikia egregorai? Vieni, daug galios turintys žmonės (pranašai, apsėstieji, nušvitę arba nutamsėję) duoda galingą impulsą, prie kurio jungiasi kiti, neturintys pakankamai jėgos ir besimaitinantys egregorų energija. Ypač svarbų vaidmenį šiame procese atlieka žiniasklaida, nukreipianti žmones prie reikiamo (ir sau naudingo) egregoro.

Vienas interneto komentatorių “Delfyje” gana tiksliai aprašė aktyviai žiniasklaidos formuojamo egregoro ypatybes: “Kaip gali jaustis lietuvis, kai kasdien žiniasklaidoje yra juodinama jo tėvynė? Išryškinami menkiausi privalumai kaimyninių šalių, o Lietuvos pasiekimai sumenkinami? Pateikiu keletą straipsnių pavadinimų: “Iš už Atlanto Lietuva atrodo kitaip”, “Londone išgarsėjusi dizainerė: lietuviai negrįš namo”, “Išvažiavo, nes norėjo būti laisvi”, “Emigracija – meilės aktas su pačiu savimi”.”

Reziume: šiuo metu viešojoje mūsų erdvėje aktyviai veikia egregoras “Lietuva – nepasisekęs projektas”, motyvuojantis mūsų elgeseną ir jauseną. Tik įdomu, iš kur šis egregoras – savųjų sukurtas ar atvežtinis? Kur mano rytinis bambalis?

Juozas Keliuotis ir žiniasklaidos tikslai

Galima nuspėti, kad prieškario filosofas, žurnalistas, tremtinys ir disidentas Juozas Keliuotis (1902–1983), jei būtų sulaukęs Lietuvos laisvės, vis tiek būtų likęs disidentu. Nes jo požiūris į žurnalistiką akivaizdžiai disonuoja su nūdienėj visuomenėj priimtomis nerašytomis posovietinės žiniasklaidos taisyklėmis.

Būsimiems žurnalistams Juozas Keliuotis siūlė vadovautis tokiais veiklos principais: liudyti didybę, o ne menkystę; jungti, o ne skaldyti; gydyti, o ne nuodyti; gaivinti, o ne smukdyti; šviesti, o ne kvailinti, migdyti ir tamsinti; sutelkti idėjos žygiams, o ne išblaškyti ir išsklaidyti; būti pažangos nešėja, objektyvios tiesos skelbėja ir viešosios nuolatinės kontrolės vykdytoja; nebūti oficialia, nuobodžia, konformistine, neskelbiančia jokių naujų idėjų ir nereikalaujančia būtinai reikalingų reformų; kovoti dėl tiesos, gėrio ir grožio idealų, o ne slopinti teisybę, nešti nelaimes, degraduoti visas grožio vertybes, reklamuojant šlamštą ir menkystę; plazdenti karščiausiais tautos troškimais, alsuoti jos jaunu entuziazmu, imponuoti gražiausiais jos kūrybos žiedais; nepasiduoti grubiam egoizmui ir materializmui, storžieviškumui ir susnūdimui; nesudaryti klaidingo ir vienašališko gyvenimo vaizdo; būti tauria, laisva ir savarankiška, nesiekti biznieriškų tikslų, nebūti propagandine valdančios grupės priemone; artinti žmogų prie žmogaus, tautą prie tautos, padėti geriau vienam kitą pažinti, suprasti ir pamilti, o ne kelti visuotinę neapykantą, kerštą ir karo gaisrus; užmegzti ir palaikyti santykius tarp atskirų asmenų, tarp įvairių luomų, tarp visokių ideologinių narių ir tarp visų civilizuotų tautų, o ne visa tai ardyti, skaldyti ir griauti; ugdyti kultūrą ir žadinti dvasinę veiklą, nevirsti demoralizacijos veiksniu; būti aktualia ir visuomenine pasaulio schema ir kultūrinio gyvenimo apžvalga, o ne kino filmu, per kurį bėga jaudinančios, spindinčios, nuostabios vizijos;

ugdyti žmonių estetinius jausmus ir teikti dvasinį pasigėrėjimą, o ne kelti tamsius geidimus ir uždegti geidulių ugnį; nepataikauti modernaus žmogaus žemiesiems instinktams ir aistroms;

nugalėti laiko ir erdvės kategorijas – nedelsiant pranešti apie naujausius įvykius, apie paskutinius mokslo išradimus ir paskelbti naujausias idėjas; priminti jau mirusius didžiuosius žmones, šitaip sudarant nuolatinį kontaktą tarp praeities ir dabarties, tarp vadų ir plačiųjų masių. (Citatas iš Juozo Keliuočio “Žurnalistikos paskaitų” parinko Daina Karlonaitė.)

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/apie-tauriaja-zurnalistika-ir-ne-tik

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.