- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Amžinas klausimas: kam priklauso poetas Adomas Mickevičius?

Autorius: veidas.lt | 2014 01 12 @ 09:00 | Istorija | 5 Comments


Šis klasikas gimė 1798 m. gruodžio 24 dieną, tai yra prieš 215 metų, Zaosės dvare netoli Naugarduko.

Jau visą amžių lietuviai ir lenkai ginčijasi, kieno poetas buvo Adomas Mickevičius. Tarpukariu, kai dėl užgrobto Vilniaus Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo ypač blogi, greta kitų priekaištų ar kaltinimų lenkams buvo galima išgirsti ir tokį: jie bando pasisavinti mūsų tautinius didvyrius – Tadą Kosciušką ir A.Mickevičių! O juk pastarasis vieną reikšmingiausių savo kūrinių poemą „Ponas Tadas“ pradeda taip:
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko… (Putino vertimas)
Vėliau panašių pretenzijų iš mūsų pusės girdėjosi vis mažiau, bet štai naujausios, “Visuotinės lietuvių enciklopedijos” 15 tome, išleistame 2009 m., skaitome, kad A.Mickevičius – „lenkų ir lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas…“
Maža to, saviškiu didįjį poetą neretai skelbia ir kaimynai baltarusiai, rūpestingai atstatę karo metais visai sunaikintą namelį Naugarduke, kuriame jis užaugo. Dabar ten įrengtas gražus muziejus. Česlovas Milošas pripažįsta, kad A.Mickevičius gimė, augo baltarusiškoje aplinkoje, patyrė baltarusių tautosakos įtaką. Pagaliau ne vienas jo biografas tvirtina, kad iš motinos pusės poetas gavo ir žydiško kraujo.

Nuo Naugarduko iki Paryžiaus ir Stambulo

Kai kurie istorikai mano, kad Naugardukas, dabar nedidelis, bet patrauklus miestelis Baltarusijoje, kadaise buvo Mindaugo sostinė, kad čia šis krikštijosi ir buvo vainikuotas karaliaus vainiku. Gal tai ir netiesa, bet šiame miestelyje daugybę Lietuvos istorijos pėdsakų matome ir šiandien.
Atrodo, kad stiprų įspūdį jie paliko ir būsimam poetui, sužadino jo vaizduotę bei nukreipė tam tikra linkme. Čia jis užaugo, ėjo mokslus dominikonų mokykloje. Ją 1815 m. baigęs studijavo Vilniaus universitete, Gamtos-matematikos, vėliau Literatūros ir laisvųjų menų fakultete. Svarbu ir tai, kad A.Mickevičius buvo globojamas garsaus profesoriaus Joachimo Lelevelio, suformavusio romantiškas poeto pažiūras į Lietuvos istoriją, kuri ilgainiui tapo jo kūrybinio įkvėpimo, svarbiausių kūrinių siužetų ir idėjų šaltiniu.
Studijuodamas kartu su grupe bendraminčių, caro režimo priešininkų, A.Mickevičius įkūrė slaptą Filomatų draugiją. Čia, Vilniuje, jis parašė ir pirmuosius savo eilėraščius. Vėliau kūrybinę veiklą gerokai išplėtė: 1819–1823 m. dirbdamas Kaune, kur apskrities mokykloje dėstė literatūrą, lotynų kalbą, poetiką ir kitus dalykus, 1823-iaisiais A.Mickevičius sukūrė visiems mums gerai žinomą poemą „Gražina“, kurioje vaizduojamos žūtbūtinės, didvyriškos senovės lietuvių kovos su kryžiuočiais. Jai autorius pridėjo paantraštę – lietuviška apysaka. Kartu su kitais ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūriniais ji pateko į dviejų tomų pirmąjį A.Mickevičiaus poezijos rinkinį, išleistą Vilniuje 1823 m.
Mokytojaudamas Kaune poetas toliau gilino savo Lietuvos istorijos žinias, mokėsi užsienio kalbų, palaikė ryšius su draugais filomatais Vilniuje. Deja, netrukus visus juos užgriuvo nelaimė: valdžia išaiškino ir nukenksmino jų organizaciją, už grotų pateko apie šimtą jos narių, taip pat ir A.Mickevičius. Kalėjo jis apie pusmetį 1823–1824 metais, o po to buvo ištremtas į Rusiją: 1824 m. spalio 25 d. jis turėjo palikti Lietuvą ir, deja, niekada į ją nebesugrįžo.
Tiesa, mūsų akimis žiūrint, bausmė nebuvo labai žiauri: A.Mickevičius keletą metų gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje, keliavo po Krymą, artimai bičiuliavosi su Aleksandru Puškinu, Ivanu Krylovu, Aleksandru Gribojedovu. Palaikė ryšius ir su Lietuva, būdamas Rusijoje parašė nemažai eilėraščių, taip pat garsiąją poemą „Konradas Valenrodas“, kuri pasižymėjo tiek lyriškumu, tiek tragiškumu ir vėlgi buvo apie tai, kaip narsiai ir gudriai mūsų protėviai gynė savo laisvę, savo žemę.
Tik 1829 m. A.Mickevičiui su draugų pagalba pagaliau pavyko ištrūkti iš tremties, tačiau jo kelias pasuko ne į Lietuvą, į kurią jis ne kartą nesėkmingai bandė patekti, o į Vakarų Europą. Taigi poetas apkeliavo Vokietiją, Italiją, Šveicariją, bet daugiausiai laiko praleido Paryžiuje: 1840–1844 m. kaip ~College de France~ Slavų literatūros katedros profesorius jis dėstė lietuvių mitologijos, Lietuvos istorijos kursus. Kartu domėjosi ir garsino mūsų folklorą, lietuvių kalbą, jos savitumą, reikšmingumą slavų kalbotyrai, taip pat Kristijono Donelaičio kūrybą, kurią labai vertino. Taip jis stengėsi padėti, pasitarnauti savo tėvynei, kurios visą laiką ilgėjosi. O netrukus tuos savo jausmus, meilę ir ilgesį sudėjo ir į poeziją, parašytą emigracijoje, ypač į „Pono Tado“ poemą.
A.Mickevičius bandė padėti pavergtai tėvynei ir kitaip: 1853 m. prasidėjus Krymo karui jis organizavo savanorių būrį kautis prieš rusų armiją. Bet jam pačiam vesti karių į kovą nebeteko: poetas mirė Stambule 1855 m. lapkričio 26 d., tikriausiai nuo choleros.
Iš pradžių A.Mickevičius buvo palaidotas Paryžiuje, bet vėliau, 1890 m., amžiną poilsį rado Krokuvoje, Vavelio katedroje, greta Lenkijos karalių.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/amzinas-klausimas-kam-priklauso-poetas-adomas-mickevicius

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.