Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektas vis smarkiau „įsukamas“ artėjančių rinkimų karuselėn: norėdami įsiteikti uostamiesčio rinkėjams, kai kurių partijų politikai ragina perkelti šį projektą Būtingėn.

Todėl pokalbiui apie SGD terminalą šįkart pakvietėme ne politikus, o SGD terminalo poveikio aplinkai vertinimą atliekančios vendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentą Aidą Vaišnorą.

VEIDAS: Nors SGD terminalas pripažintas strateginę reikšmę visai valstybei bei nacionalinei energetikos strategijai turinčiu objektu, vieši jo pristatymai visuomenei rengti tik Klaipėdoje. O juk tiek Vilniuje, tiek Kaune esama gerokai platesnės energetikų ir inžinierių bendruomenės, besidominčios projektu ir pajėgiančios jį aptarinėti kvalifikuotai. Kodėl jos vengiama?
A.V.: Matote, apie tokius projektus visuomenėje mėgstama diskutuoti iš politinės pusės – tai įrodė ir pristatymai Klaipėdoje. O inžinieriai politikuoti nemėgsta. Mes skaičiuojam, planuojam, vertinam alternatyvas. Strateginiai sprendimai, ko reikia valstybei, būna padaryti iki mūsų. Politikai nusprendė, kad Lietuvai reikalingas alternatyvinis dujų šaltinis, mes tik parenkam techninius sprendinius. Juk paspaudus šalčiams, Europos šalims vėl buvo leista įsitikinti, kad iš pirmo žvilgsnio neribotas dujų tiekėjas visgi turi ribas ir nesugeba pasiūlyti tiek dujų, kad užtektų visiems.
VEIDAS: Yra manančių, kad užbaigti SGD terminalą 2014-ųjų pabaigoje, laikantis visų įstatymuose numatytų procedūrų, beveik neįmanoma. Ar jie teisūs?
A.V.: Kur nors Pietų Amerikoje panašų terminalą būtų galima įrengti ir per pusmetį, daugiausiai per metus: svarbu nupirkti laivą ir pastatyti prieplauką. Bet Europos Sąjungoje procedūrinės vingrybės ir privalomas konsultavimasis su visuomene užtrunka. Išties terminai labai įtempti. Tarkim, neseniai derindami poveikio aplinkai vertinimo programą privalėjome gauti keturiolikos valdiškų institucijų pritarimą. Iš tų keturiolikos institucijų vos trys sugebėjo duoti atsakymus per įstatymuose numatytą laiką. Klaipėdos miesto savivaldybę dar galima būtų suprasti: jie iškart įspėjo, kad čia politinis sprendimas, kurio teks keliauti į miesto tarybą. Bet dar dešimtyje kitų institucijų jokios politikos neturėjo būti…
VEIDAS: Ar lengvai pavyko įtikinti terminalo saugumu Klaipėdos miesto tarybą? Juk dalis politikų reikalauja iškelti šį projektą iš jūrų uosto teritorijos į Būtingę…
A.V.: Jūroje statomas terminalo bangolaužis, kuris sumažintų jūros bangų aukštį iki leistinų 2 metrų, papildomai kainuotų vieną milijardų litų. Nežinau, ar galime sau leisti tokią prabangą. Tuo labiau, kad ateityje, jei Būtingėje būtų statomas giliavandenis uostas, toli jūroje stovintis bangolaužis liktų niekam nebereikalingas. Paskutinio Klaipėdos miesto tarybos balsavimo metu pritarti terminalo poveikio aplinkai vertinimo programai nutarta kone vieningai, nors šiandien dar negalime atsakyti į kai kuriuos klausimus apie būsimojo terminalo riziką. Turime tik preliminarią nuostatą, kad jei viskas bus tinkamai įvertinta, suprojektuota, pastatyta ir duotos garantijos, kad laivai uoste neplaukios kur nori, kaip nori ir kada nori, terminalas galėtų saugiai veikti ir prie Kiaulės nugaros.
VEIDAS: Tačiau versijų, kuriam laikui dėl dujovežių vedimo uosto kanalu bei švartavimo būtų privalu uždaryti uostą, yra kelios. Vieni tvirtina, kad laivų judėjimas uosto akvatorijoje turėtų būti stabdomas nuo laivo su SGD kroviniu priartėjimo prie uosto vartų iki pat švartavimo operacijos pabaigos, kiti ramina, kad užtektų trumpam stabdyti laivybą tose zonose, prie kurių artinasi dujovežis. Kurie teisūs?
A.V.: Jei atvirai, uostų praktikoje taisyklės kinta priklausomai nuo to, kaip seniai uostas priiminėja SGD tanklaivius. Paprastai reikalaujama, kad įvedant dujovežį laivybos kanale nebūtų kitų laivų ir nė vienas uoste stovintis laivas tuo metu nepajudėtų nuo krantinės. Svarbiausia išvengti SGD gabenančio laivo kontakto su kitais pažeisti jo rezervuarus galinčiais laivais bei neleisti, kad praradęs valdymo kontrolę dujovežis trenktųsi į krantinę (todėl tokius laivus lydi mažiausiai keturi vilkikai). Be to, saugomasi teroristų, galinčių į pramoginę jachtą prikrauti sprogmenų ir nukreipti ją atplaukiančio laivo link. Beje, pasaulyje jau yra pasitaikę atvejų, kai dujovežiai buvo apšaudomi.
VEIDAS: Planuojamas terminalo metinis pajėgumas (2-3 mlrd. kubinių metrų per metus) atitinka dabartinius šalies vartotojų poreikius. Tačiau ar tokį kiekį būtų įmanoma tiekti šalies vartotojams dabar egzistuojančiais vamzdynais?
A.V.: Šiuo metu vienintelė iš Klaipėdos į šalies gilumą vedanti dujotiekio atšaka yra daugiau nei trijų dešimtmečių senumo, o jos pralaidumas tik toks, kad vasarą, tiekant dujas iš terminalo, jų pakaktų iki Šiaulių ar Kuršėnų, o žiemą visas tiekiamas dujas suvartotų Klaipėdos regionas. Todėl alternatyvi atšaka, iš uostamiesčio vedanti į Šakius, yra būtina. Ji leistų padidinti bendrą dujų pralaidumą iki 250 tūkst. kubinių metrų per valandą, o tai – maždaug pusė šaltą dieną Lietuvoje (kartu su „Achemos“ gamykla) suvartojamo dujų kiekio. Tuomet jau būtų galima pradėti remontuoti dabartinį Klaipėdos-Kuršėnų dujotiekį. Galiausiai, kadangi SGD terminalo užduotis – nutrūkus dujų tiekimui iš Baltarusijos ateinančiu vamzdžiu sugebėti aprūpinti dujomis visus Lietuvos vartotojus, tektų kloti ir antrąjį tos pačios linijos vamzdyną. Tuomet, turėdami veikiantį terminalą, atitiktume 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos patvirtintą reglamentą dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių. Šis reglamentas iki 2014 m. gruodžio 3 d. reikalauja užtikrinti, kad praradus stambiausią tiekėją (N-1) šalies vartotojams būtų sudaryta galimybė 30 dienų tenkinti gamtinių dujų poreikius net atšiauriausiomis žiemos sąlygomis.
VEIDAS: Šilumos tiekėjams pereinant prie šildymo biokuru ir kitais atsinaujinančiais ištekliais, ateityje dujų poreikis Lietuvoje neišvengiamai mažės. Kas tuomet lauktų SGD terminalo?
A.V.: Net jei biokuro katilinės pradėtų dygti viena po kitos, visiškai atsisakyti gamtinių dujų šilumos gamyboje būtų neprotinga. Nepamirškime, kad dujiniai katilai yra patys pigiausi. Dujos, kaip kuras, yra brangus, bet katilas, kaip įrenginys, yra pigus. Todėl didžiųjų miestų katilinėse dujiniai katilai turėtų išlikti. O tai, kad per terminalą turėsime galimybę pirkti gamtines dujas rinkoje, yra privalumas. Žinoma, įėjimas į SGD kontraktų rinką – atskiras sudėtingas klausimas: tai didžiuliai pinigai ir privalomos solidžios garantijos. Todėl „Klaipėdos nafta“ šiuo metu ir tariasi ne su SGD pardavėjais, o su tiekėjais – tokiais, kaip, pavyzdžiui, korporacija „Shell“, valdanti didelius srautus. Jai į savo „portfelį“ priimti visų Lietuvos gyventojų dujų poreikius nebūtų sudėtinga. Beje, minimaliu 0,5 mlrd. kubinių metrų dujų per metus tiekimo režimu terminalas privalės veikti netgi tuomet, jei dujotiekiu tiekiamos dujos pasidarytų pigesnės – to reikalauja techninis terminalo sistemos palaikymas. Maždaug dvi dešimtys žmonių terminale turės dirbti ištisus metus.
VEIDAS: Kada būsime supažindinti su SGD terminalo poveikio aplinkai vertinimo ataskaita?
A.V.: Kitų metų balandžio dešimtąją turime padėti ją ant stalo. Ataskaitos aptarimai ir jos tvirtinimo procedūros turi būti baigtos 2013 m. vasaros pabaigoje.