Scanpix

Tūkstantiniai protestai dėl naujosios valdžios veiksmų Varšuvoje, subyrėjusi koalicinė vyriausybė Rygoje ir stagnuojanti bei naujų idėjų stokojanti ekonomika. Tokiomis žiniomis Naujuosius pasitiko Lenkija, Latvija ir Estija. 2016-ieji šioms valstybėms bus ne tik išorės problemų – agresyvios kaimynystės ir pabėgėlių krizės, bet ir vidaus politikos iššūkių metas.

Dovaidas PABIRŽIS

Š ie metai Lenkiją ir Baltijos valstybes suartins daugelyje vidaus ir užsienio politikos sričių. Visos šalys, siekdamos panašių tikslų ir suprasdamos Rusijos joms keliamą grėsmę, neabejotinai suvienys jėgas prieš kitų metų liepą numatytą Varšuvos NATO viršūnių suvažiavimą. 2016 m. šių valstybių biudžetuose išskirtinė vieta skiriama gynybai finansuoti.

Šio regiono šalys kalba ir kalbės panašiu balsu ir apie Europą užplūdusių pabėgėlių priėmimą, kvotas bei integraciją. Priešingai nei Lietuvoje, 2016 m. Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje nevyks jokių rinkimų.

Estijos iššūkis – lėtėjanti ekonomika

Stabiliausia politinė situacija yra Estijoje. 2015-ųjų kovą vykusius parlamento rinkimus vėl laimėjo Reformų partija, o premjeru tapo jos lyderis Taavi Roivas. Koalicinėse vyriausybėse ši partija dalyvauja jau 16 metų, o nuo 2005-ųjų ministrų kabinetui vadovauja jos deleguotas premjeras.

Vyriausybę suformavo trys iš pažiūros skirtingų ideologijų partijos. Be liberalios Reformų partijos, kabinete dar yra socialdemokratai ir konservatyvi sąjunga „Pro Patria“ su „Res Publica“. Tačiau, kaip pabrėžia Tartu universiteto politologas Lukas Pukelis, realios alternatyvos šiai koalicijai ir nėra, nes su opozicine prorusiška Centro partija kitos politinės jėgos bendradarbiauti nėra linkusios, o kitos dvi į parlamentą patekusios dešiniosios partijos taip pat nėra pakankamai stiprios, kad galėtų aplink save burti naują koaliciją.

„Ateinantys metai neturėtų būti išskirtiniai, artimiausi savivaldos rinkimai vyks 2017 m., todėl visai tikėtina, kad politinėje darbotvarkėje dominuos mažesnio intensyvumo klausimai, kai kurie iš jų galbūt kels ir tam tikrą įtampą valdančiojoje koalicijoje“, – prognozuoja L.Pukelis.

Koalicijos partneriai neturi bendros pozicijos dėl pabėgėlių. Socialdemokratai atsargiai, tačiau palankiai vertina jų priėmimo galimybę, o konservatoriai organizuoja nemažo dėmesio sulaukiančius priešiškus mitingus. Paskutinis toks 2015-aisiais gruodžio pradžioje vyko Tartu.

Koalicijos vienybę nuolat išbando ir įstatymų, numatančių tos pačios lyties asmenų partnerystę, priėmimas. Tai numatantis teisės aktas priimtas dar 2014-ųjų pabaigoje, tačiau iki šiol nėra įsigaliojęs, nėra priimti realiam partnerystės veikimui reikalingi kiti įstatymai.

„Pakeitimai, būtini šiam įstatymui įsigalioti, yra nukelti. Pirmąjį svarstymą kaip įmanoma labiau apsunkinti mėgino konservatoriai, tačiau jis baigėsi sėkmingai, netrukus numatytas antrasis svarstymas. Pažiūrėsime, kaip bus. Opozicinė Centro partija yra griežtai prieš, o viena iš koalicijos partnerių dvejoja, todėl tai taps iššūkiu vyriausybei“, – komentuoja L.Pukelis.

Pasak politologo, Estijos politinėje darbotvarkėje taip pat dominuos visi klausimai, susiję su saugumu ir Rusijos grėsme, tačiau čia nieko išimtinai estiško nėra, dėl to visos Baltijos valstybės sutaria. Jos siekia kiek įmanoma didesnio NATO vaidmens regione, siekia, kad būtų nuolat dislokuotos Aljanso pajėgos, tad estai ir toliau bandys tarptautinei bendruomenei aktyviai priminti, kad Rusija kelia realią grėsmę ne tik Baltijos valstybėms, bet ir visai Europai.

Bene rimčiausia Estijos problema bus ekonomika. Jau ne pirmus metus smunkanti Suomija šiuo metu yra antra prasčiausia ekonomika ES po Graikijos, nedidelė recesija pernai paskutinį ketvirtį užfiksuota ir Estijoje. Estijos ekonomika stipriai susijusi su Suomija. Vis dėlto šįmet planuojamas 2 proc. bendrojo vidaus produkto augimas, nors jis ir bus mažiausias Baltijos šalyse.

Kaip pabrėžia Estijoje gyvenantis L.Pukelis, šalyje vis garsiau kalbama apie tai, kad jaunojo premjero T.Roivo vyriausybei trūksta lyderystės ir naujų iniciatyvų, todėl valstybė pasineria į stagnaciją: „Estai ilgai buvo lyderiai, palyginti lengvai jie išlipo ir iš ekonominės  krizės, valstybei nereikėjo gelbėti bankų, viešieji finansai sutvarkyti, maža valstybės skola. Bet dabar paaiškėjo, kad ilgametis perteklinis arba subalansuotas biudžetas iš esmės veda prie to, kad ekonomikos augimas ir eksportas lėtėja, prie to prisideda ir recesija Suomijoje. Vyriausybė kritikuojama, kad naudoja tuos pačius instrumentus, kurie puikiai veikė Andruso Ansipo laikais, tačiau nebeveikia šiandien.“

Dar viena politinė suirutė Latvijoje

Gruodžio pabaigoje atsistatydino partijos „Vienybė“ deleguota Latvijos vyriausybės vadovė Laimdota Straujuma, todėl 2016-ųjų politinė situacija šalyje yra sunkiai nuspėjama.

L.Straujumos atsistatydinimo motyvai nėra iki galo aiškūs, tačiau premjerė apie savo pasitraukimą paskelbė netrukus po susisiekimo ministro atleidimo. Ši postą greičiausiai turėjo palikti dėl naujojo „Air Baltic“ investuotojo iš Vokietijos Ralfo Dieterio Montago-Girmeso, už 52 mln. eurų įsigijusio 20 proc. bendrovės akcijų. Viešojoje erdvėje netrukus pasklido informacija apie jo ryšius su rusišku verslu ir galimą rusiškų lėktuvų įsigijimą. „Air Baltic“ padėtis neabejotinai turės įtakos Latvijos politikai ir 2016-aisiais.

Kaip „Veidui“ sakė LRT korespondentas Rygoje Arūnas Vaikutis, L.Straujumos vyriausybė buvo unikali tuo, kad premjerę delegavusi didžiausia koalicijos partija „Vienybė“ nuo pat pirmos darbo dienos labiausiai ją ir kritikavo. Daugiausia problemų kildavo dėl to, kad L.Straujuma nėra „Vienybės“ pirmininkė.

„Neabejotina, kad premjero postas labai viliojo „Vienybės“ pirmininkę Solvitą Abuoltinią. Buvo manoma, kad vyriausybė žlugs pasibaigus Latvijos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, kai didieji darbai bus nuveikti, vėliau kalbėta – kad priėmus kitų metų valstybės biudžetą. Taip ir įvyko“, – sako A.Vaikutis.

Naująja „Vienybės“ kandidate į premjero postą tapo būtent S.Abuoltinia. Konservatyvaus Nacionalinio aljanso atstovai ne kartą pabrėžė, kad neprisidės prie koalicijos, jei premjere taps S.Abuoltinia. Žaliųjų ir valstiečių sąjunga tvirtino, kad nesidės prie koalicijos be pastarosios partijos, todėl valdančiųjų sudėtis gali keistis.

Buvusi Saeimos pirmininkė S.Abuoltinia yra viena nepopuliariausių politikų šalyje. Nors „Vienybė“ puikiai pasirodė per Saeimos rinkimus, jos vadovė iš pradžių pagal sąrašą net nepateko į Saeimą – rinkėjų buvo išreitinguota žemiau patekimo į parlamentą ribos.

„Vienybė“ kažkada buvo kuriama kaip vakarietiškiausia Latvijos politinė partija, tačiau dabar prasidėjo jos savotiška agonija, ir visi ją sieja su S.Abuoltinia. Ji nebuvo mėgstama kaip Saeimos pirmininkė, o į šį parlamentą pateko suktybėmis – rinkėjai ją išreitingavo, tačiau vienas jaunas parlamentaras neva gavo puikų darbo pasiūlymą užsienyje, atsisakė parlamentaro posto ir išnyko iš visuomenės akiračio. Niekas neabejoja, kad už šios istorijos buvo S.Abuoltinia. Galbūt nujausdama savo politinės karjeros pabaigą, ji karštligiškai siekia premjero posto “, – aiškina A.Vaikutis.

Kai kurie politikos apžvalgininkai teigia, kad esant tokiai sudėtingai politinei situacijai į valdančiąją koaliciją turi galimybių patekti prorusiškos Santarvės partijos, kuri šiandien dažniau mėgina pabrėžti socialdemokratinę ideologiją, politikai.

Geresni tautinių bendrijų santykiai

A.Vaikučio teigimu, Latvijoje pastaruoju metu nusistovėjo savotiška ramybė dėl santykių su Rusija. Ši yra užsiėmusi karu Sirijoje, todėl sumažėjo įvairių prieš Latviją nukreiptų išpuolių per žiniasklaidą ar kitais kanalais. Įprasta, kad Latvijos švietimo, kalbos, užsienio politika tampa pirmaisiais taikiniais. Ši tyla turėtų tęstis bent jau iki konflikto Artimuosiuose Rytuose pabaigos. Jei tik ji bus.

Paradoksas, tačiau Europos Sąjungos pabėgėlių krizė savotiškai suartino ir abi didžiausias Latvijos tautines bendruomenes, nes tiek latviai, tiek rusai vienodai kategoriškai pasisako prieš. Pirmieji pabėgėliai Latviją turėtų pasiekti metų pradžioje, tačiau politikai kol kas neskuba rūpintis jų priėmimo sąlygomis, išmokomis, galimu įdarbinimu ir kitais klausimais.

Pavasarį, kaip įprasta, Rygoje įvyks du bene daugiausia visuomenės aistrų keliantys minėjimai. Kovo 16-ąją sostinėje pažymima Latvijos legionierių diena. Keli tūkstančiai Antrajame pasauliniame kare Vokietijos pusėje kovojusių veteranų, jų palikuonių ir rėmėjų, apsupti kur kas didesnio būrio policininkų, tradiciškai žygiuoja nuo katedros iki Laisvės paminklo.

Pakeliui jiems kelią paprastai mėgina pastoti įvairūs protestuotojai, todėl atmosfera būna gana įtempta. 2012-aisiais jie sugebėjo išstatyti ir garso techniką, per kurią, legionieriams dedant gėles ant paminklo, transliavo Muslimo Ma­gomajevo atliekamą dainą „Buchenvaldo varpai“. Keli žmonės, mėginantys kolonėles nuversti, tuomet buvo sulaikyti.

„Iki šiol apie tai kalbama, Rygos meras Nilas Ušakovas net ėmėsi priemonių, kad daugiau tai nepasikartotų, – protestuoti leido, bet muzikos transliacijas uždraudė, taigi net ir šiuo atžvilgiu yra šioks toks susitaikymas. 2012-aisiais, kai vyko referendumas dėl rusų kalbos, kaip antros valstybinės, nebuvo jokių tarptautinių konfliktų. Tuomet be konkurencijos tai buvo pagrindinė tema Latvijoje. Tačiau per Rusijos karą Ukrainoje didelė dalis Latvijos rusų tapo labiau proeuropietiški“, – pasakoja Rygoje gyvenantis politologas Tomas Statkevičius.

Kita vertus, pasak jo jo, Gegužės 9-osios renginiai Rygoje savo populiarumo neprarado. Pirmą kartą pašnekovui juos matyti teko 2011-aisiais. Tuomet į Pergalės parką susirinko apie 300 tūkst. žmonių, nebuvo iki galo uždrausta ir sovietinė simbolika, tad parką gausiai „išpuošė“ kūjai ir pjautuvai. Praėjus ketveriems metams nuosaikesni tapo tik papuošimai.

2015-ųjų pabaigoje Latvijoje prasidėjo bene didžiausias ir sudėtingiausias teisminis procesas šalies istorijoje – „Maximos“ tragedijos byla. 144 nukentėjusieji, 263 liudininkai, daugiau nei 150 mln. eurų siekianti ieškinių suma. Rygoje net nepavyko rasti tinkamos teismo salės, kurioje galėtų tilpti visi žmonės, todėl buvo išnuomota Kipsalos parodų salė. Neabejojama, kad dėl didžiulės bylos apimties procesas truks visus 2016 metus.

Ar pavyks B.Szydlo tesėti rinkimų pažadus?

Pensinio amžiaus paankstinimas, parama šeimoms, nuolaidos vaistams, papildomas stambių prekybos tinklų apmokestinimas. Su tokiais pažadais į Seimo rinkimus ėjo ir juose nugalėjo „Teisės ir teisingumo“ partija ir premjerė Beata Szydlo. Ar realu, kad bent dalis šių pažadų bus įgyvendinta ir kaip tai paveiks Lenkijos biudžetą?

Kaip pabrėžia Vytauto Didžiojo universiteto politologas Anžejus Pukšto, 2016 m. biudžetas buvo patvirtintas dar senosios vyriausybės, todėl dabar galbūt bus bandoma jį koreguoti ir bent dalį savo pažadų įgyvendinti.

„Iki šiol svarstoma, kaip apmokestinti stambius prekybos tinklus, taip pat – dėl dotacijų angliakasybos pramonei. Reikia pripažinti, kad į kabinetą pakviesti pakankamai patyrę ekspertai  – verslininkai ir ekonomistai. Pavyzdžiui, finansų ministras Pawelas Szalamacha ilgą laiką dirbo viename stambiausių bankų, plėtros ministras Mateuszas Morawieskis taip pat atėjo iš verslo. Kaip jie balansuos tarp savo pažadų ir finansinės disciplinos? Nebus lengva, ko gero, bus siekiama pakeisti Nacionalinio banko vadovą. Daug kas rodo, kad Lenkija gali patekti į duobę“, – svarsto A.Pukšto.

Kita vertus, 2006–2008 m., kai valdžioje taip pat buvo „Teisė ir teisingumas“, labai didelių klaidų, kurios paveiktų Lenkijos ekonomiką, nebuvo padaryta. Viena aišku – partijos socialinių dovanų politika labai priklausys nuo bendros ekonominės situacijos Europoje. Bet kokia krizė Bendrijoje būtų labai nepalanki B.Szydlo kabinetui.

Plačios apimties pokyčiai

Vidaus reformas „Teisė ir teisingumas“ pradėjo nuo intensyvios kadrų kaitos. Buvo pakeisti saugumo ir žvalgybos vadovai, atsisakyta patvirtinti penkis buvusios daugumos paskirtus Konstitucinio teismo teisėjus. Prezidentas Andrzejus Duda atleido nuo bausmės Mariuszą Kaminskį, buvusį Kovos su korupciją biuro vadovą, nuteistą trejiems metams kalėjimo už piktnaudžiavimą.

„Galvų kapojimas, ko gero, yra mūsų Rytų ir Vidurio Europos realybė, iki tol liberalai iš esmės darė tą patį. Faktas, kad „Tvarka ir teisingumas“ nuolat deklaruoja, jog labai stipriai bus reformuojamas Nacionalinis radijas ir televizija. Toks jų arkliukas – viską keisti iš esmės. Daliai visuomenės tai patinka“, – aiškina A.Pukšto.

Ypatingas dėmesys bus skiriamas švietimui ir kultūrai. Kitąmet Lenkijoje galima tikėtis katalikiško dėstymo bendrojo lavinimo mokyklose stiprinimo, katalikų ideologijos akcentavimo nacionalinėje televizijoje. Ryžtingai kultūros įstaigas reformuoti nusiteikęs ministras Piotras Glinskis, jau iškėlęs klausimą dėl Vroclavo teatre rodyto spektaklio su meilės akto scena. Daug diskusijų nuolat kelia ir vieno stipriausių Lenkijoje Krokuvos teatro spektakliai.

Tačiau ar didelius planus įgyvendins tas pats B.Szydlo kabinetas, klausimas atviras. Beveik niekas Lenkijoje netiki jos savarankiškumu: politikė žadėjo, kad laimėjus rinkimus ilgametis Jaroslawo Kaczynskio bičiulis Antonis Macierewiczius netaps gynybos ministru, tačiau būtent jam atiteko ši ministerija. Todėl dažnai svarstoma, ar nepavargs J.Kaczynskis vyriausybei diriguoti iš užkulisių ir pats nemėgins tapti premjeru. O galbūt atras dar mažiau savarankišką kandidatą?

A.Pukšto teigimu, į šį klausimą vertėtų žvelgti plačiau, nes tą patį galima pasakyti ir apie prezidentą A.Dudą. Tik pakeisti jo taip paprastai negalima, nes prezidentą renka tauta. „Didžiulė „Teisės ir teisingumo“ partija nėra vienalytė, – sako politologas. – Tai vadinamoji senoji gvardija ir 40–50 metų amžiaus karta, kuriai priklauso ir B.Szydlo, ir A.Duda. Ši grupė yra atviresnė Europai, lankstesnė, liberalesnė. Dalis analitikų prognozuoja, kad premjerė bus pakeista kuo nors artimesniu J.Kaczynskiui, tačiau siūlyčiau neatmesti versijos, kad jaunoji karta kaip tik sustiprins savo pozicijas ir savarankiška priims vis daugiau sprendimų.“

Įtempti santykiai su Rusija

Pabėgėlių krizės įkarštyje po daugelio metų pertraukos bent jau kuriam laikui atgimė Višegrado ketvertuko vienybė – Čekija, Slovakija, Lenkija ir Vengrija demonstravo kone identišką poziciją ne tik dėl pabėgėlių priėmimo, bet ir dėl bendrų ES kompetencijų bei ateities.

Tačiau, A.Pukšto manymu, tolimesnė šio ketverto santykių plėtra yra ribota – bendradarbiavimas vyks dėl tam tikrų socialinių ar ekonominių reikalų, tačiau bus labai sunku sutarti dėl užsienio politikos, saugumo ar energetikos. Užtenka prisiminti Budapešto ir Maksvos suartėjimą, kuris Varšuvai nėra priimtinas.

2016-aisiais Lenkija pirmininkaus Baltijos jūros tarybai, todėl šalis neabejotinai mėgins aktyviau plėtoti santykius su šio regiono valstybėmis ir mėgins rasti partnerių dėl bendros pozicijos Varšuvos NATO viršūnių susitikime. Taip pat bus bandoma stiprinti santykius su Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

A.Pukšto teigimu, Lenkijos ir Rusijos santykiams 2016-aisiais ateina pats šalčiausias laikotarpis. Visų pirma valdantieji turi užmojų atnaujinti Smolensko katastrofos tyrimą. „Nesunkiai galima spėti, kad Rusija tikrai neketina nieko supažindinti su ekspertizėmis ar dokumentais. Tai bus viena priežasčių, kodėl santykiai blogės. Be to, Lenkija bandys aktyviau įsitraukti į diskusijas dėl Ukrainos – mėgins kelti klausimą dėl Minsko formato pakeitimo, kad lenkai būtų prileisti prie derybų dėl Ukrainos ateities“, – prognozuoja politologas.

Pasak A.Pukšto, nepaisant to, tai tikrai nereiškia, kad gali įvykti pastebimesnis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas. Pirmieji A.Dudos prezidentavimo mėnesiai parodė, kad nieko naujo prezidentų ar kitų valdžios atstovų lygiu neįvyko.