Šie metai gražiai atrodo kalendoriuje ir labai tinka ateities jubiliejams: 2015-ieji dalija XXI amžiaus 2-ąjį dešimtmetį pusiau. Metus norisi apžvelgti tarsi iš Anykščių šilelio medžių lajų tako, kuris atidarytas liepos mėnesį. Galima pasigrožėti reginiu – net ir žinant, kad nusileidę žemyn atrasime ir nelabai gerų dalykų.

Šiame „Veido“ numeryje rašoma apie 2015-ųjų sėkmės ženklus. Vis dėlto, kad ir kaip žvelgtume, už viską susimokame be­ne svar­biausia šių metų naujiena – ES valiuta. Eu­ras Lietuvos piliečių sąmonėje yra tarptautinės sėkmės ženklas, nors toks ženklas jis nėra nei švedams, nei danams, nei britams, kurie turi savas valiutas ir euro įsivesti kol kas neplanuoja.

Sėkmės simbolis – vienas dalykas, tačiau va­liuta turi būti patogi. Dabar galime sakyti, kad į bankomatus ir pinigines atėjęs euras liko tarsi nepastebėtas, – tai irgi sėkmė. Rimtų tech­­ninių keblumų nebūta, juolab kad lietuviai, kurie nepasikliauna savo aritmetikos ži­niomis ir neturi fenomenalių gebėjimų žaibiškai atlikti veiksmų su skaičiumi 3,4528 (tiek litų buvo vertas euras), neliko be skaitytuvų. Paprastumą mėgstantys galėjo naudotis banko kortelę primenančiomis lentelėmis, į kurias žvai­ruojant matyti tai litai, tai eurai, o žengian­tys koja kojon su pažanga kainas perskaičiuodavo išmaniaisiais telefonais.

Ne vien savo išlaidas skaičiuojančiam, bet ir oficialią statistiką sekančiam Lietuvos piliečiui gali kilti šioks toks galvosūkis: kainos lyg ir didėjo, tačiau 2015-ieji baigėsi esant defliacijai – kitaip tariant, infliacijai su minuso ženk­lu.

Statistikos departamentas atliko vartotojų nuomonių tyrimą, iš kurio matyti, jog lietuviai mano pragyvenę kainų didėjimo metus: teigiančių, kad kainos per pastaruosius dvylika mėnesių pastebimai padidėjo, šių metų lapkritį buvo 80 proc. O statistikos duomenys rodo, kad vartotojo krepšelio kaina buvo 0,4 proc. mažesnė negu prieš metus.

Žinoma, krepšelio turinys įvairus. Vienos dedamosios „brinko“ ir sunkėjo, o kitos „džiūvo“ ir lengvėjo ar bent jau nekeitė svorio. Per metus nuo 2014-ųjų lapkričio iki šių me­tų lapkričio brango daugelis paslaugų: poilsio ir kultūros paslaugos (22 proc.), būsto nuoma (19 proc.), įvairių buities prietaisų taisymas (13 proc.), drabužių, avalynės taisymas (7–8 proc.), kir­pyklos (5 proc.), maitinimo paslaugos (6 proc.).

O kas pigo? Vertindami vien paskutinį me­tų mėnesį žinovai tikina, kad 2015 m. gruodžio def­liacijai įtakos turės mažėsiančios maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų, transporto, ap­ran­gos ir avalynės kainos. Tokia buvo ir visų be­si­bai­giančių metų tendencija. Už tą defliaciją rei­kia dėkoti pingančiai naftai, kuri tempia že­myn de­galų kainas. Vaizdžiai kalbant, pigūs de­galai at­svė­rė pasunkėjusias vartotojų krepšelio de­­da­mąsias. Infliaciją gesino žaliavų rinkose at­pigę grū­dai: kviečiai, ryžiai, kukurūzai per me­tus at­pigo daugiau nei dešimtadaliu. Šįmet Lie­tu­voje beveik dešimtadaliu atpigo pieno produktai – dėl Rusijos em­bargo susidarė jų pertek­lius.

Palydėdami euro įvedimo metus ir žvelgdami į ateitį ekspertai sutartinai tvirtina, kad defliacija pasibaigs. Taigi lietuvis galės ramia sąžine ir neprasilenkdamas su statistika sakyti, kad kainos didėja. Veiksniai jau išvardyti, tiktai mi­nusus reikia pakeisti pliusu. Vargu ar maisto pro­duktai toliau pigs. Liausis pigti nafta.

Infliacija į Lietuvą kitais metais sugrįš dėl kylančio vidutinio darbo užmokesčio. Taigi šį­met gavę defliacijos „saldainį“ ateityje galėsime guostis, kad gyvename kaip normali euro zo­nos valstybė.

Lėtesnis šalies ūkio augimas šįmet gali kelti rūpesčių, tačiau jie ne tokie slegiantys, kai ži­no­ma, kad sulėtėjimo priežastis yra už Lie­tu­vos sienų. Rusijos embargas kirto per ­Lietuvos eksportą. Bet galima džiaugtis, kad dėl to ne­nukentėjo šalies biudžetas (eksporto svyravimai menkai veikė biudžeto pajamas – per tris metų ketvirčius  valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų planai buvo viršyti 2 proc.).

Sėkme laikytinas ir šalies ūkio gebėjimas prisitaikyti prie staigaus eksporto rinkų praradi­mo Rusijoje ir Nepriklausomų Valstybių Sandrau­go­je (NVS): 2015 m. pirmąjį pusmetį (palyginti su atitinkamu 2014-ųjų laikotarpiu) eksportui į Rusiją sumažėjus 54,1 proc., eksportas į Šiaurės Ameriką padidėjo 36,6 proc. Skai­tine išraiška lyginant 2014 ir 2015 m. pirmuosius pusmečius Lietuvos eksporto posūkis atrodo dar įspūdingiau: eksportui į NVS susitraukus 170,8 mln. Eur, eksportas į ES padidėjo 184 mln. Eur, o bendrą 15,8 mln. Eur eksporto nuosmukį lėmė praradimai kitose rinkose.

Besižvalgant tarptautinės sėkmės ženklų negalima nepaminėti Lietuvos pakvietimo de­ryboms dėl narystės Ekonominio bendradarbia­vimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Pre­zidentė Dalia Grybauskaitė viliasi, kad Lietuva taps visateise organizacijos nare 2017 m. – praėjus 21 metams nuo tada, kai EBPO nare tapo Lenkija ir 15 metų nuo pirmosios paraiškos, ku­rią Lietuva pateikė 2002 m.

EBPO dabar priklauso 34 valstybės, kurios kviečia kitas bendru sutarimu.  Narėmis gali tap­ti tik stabilios, ekonomiškai išsivysčiusios šalys. Vienintelė iš Baltijos šalių organizacijos narė kol kas yra 2010 m. pakviesta Estija.

Yra manančių, kad narystė EBPO – ne vien simbolinė, nes naudinga priklausyti turtingiausių, pažangiausių šalių klubui, nors metinis nario mokestis gali siekti kelis milijonus eurų. Viliamasi, kad mokestis atsipirks, nes į EBPO nares palankiau žvelgia tarptautinės reitingų agentūros, finansų institucijos, – vadinasi, įstojusi į šią organizaciją Lietuva galės skolintis geresnėmis sąlygomis.

Ir euras, ir narystė EBPO – savaip nematerialūs dalykai. Nors eurų banknotai šiugžda, valiuta – visų pirma kompiuterinių įrašų simboliai. Nario bilietas iš simbolio tampa vertybe, kai ima duoti naudos. O štai spalio vidury Lie­tuvą ir Lenkiją sujungusi „Rail Baltica“ ge­ležinkelio atkarpa – apčiuopiami bėgiai. Ir ne šiaip kokie nors, o europiniai. Nežinia, kada pra­­sidės reguliarus keleivių pervežimas Kau­ną pasiekusia europine vėže. Užtat į sėkmių skiltį galima įrašyti, kad tiesiant 364,5 mln. Eur vertės geležinkelį sutaupyta per 8 mln. Eur, ir ši atkarpa tekainavo. Vargu ar tais bėgiais greitai pajudės gausybė vagonų su lietuviškais grūdais, nors Lie­tu­voje pastaraisiais metais surenkami vis didesni grūdų derliai. Problemos kyla ne vien dėl transporto, bet ir dėl didžiulės javų pasiūlos. Šįmet grūdų Lietuvoje surinkta arti 6 mln. t – dvigubai daugiau nei prieš 10 metų.

Rekordiniai javų derliai ES ir Lietuvoje reiškėsi kritusiomis supirkimo kainomis. Ūkininkai griežė dantį, vartotojai džiaugėsi pigesniais gaminiais. Vienų sėkmė kartais reiškia kitų nesėkmę.