- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

2014-ieji: svarbiausi geopolitiniai iššūkiai Lietuvai ir regionui

Autorius: veidas.lt | 2013 12 25 @ 08:26 | Aktualūs komentarai | 3 Comments


Ir Lietuvos, ir ES užsienio politikos laukia rimti išbandymai: Lietuvai – kaip neprarasti matomumo ir įgytos struktūrinės galios po pirmininkavimo ES Tarybai, o ES – kaip reanimuoti savo Rytų politiką.

2014-ieji mums žada daug naujų įvykių ir lūžių tarptautiniuose santykiuose. Tikrai ne visus juos įmanoma prognozuoti, bet kai kur intriga jau dabar aiški: kaip balsuos škotai dėl savo nepriklausomybės? Ar pavyks Rusijai užtikrinti Sočio žiemos olimpinių žaidynių saugumą? Ar Moldova ir Gruzija atsilaikys prieš Rusijos spaudimą ir pasirašys Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES?
O Lietuvos užsienio politika turės naują iššūkį: ne tik neprarasti matomumo ir įgytos struktūrinės galios po pirmininkavimo ES Tarybai, bet ir apsispręsti, kokį geopolitinį vaidmenį Lietuva imsis įgyvendinti. Ar mūsų neištiks idėjų badas?
Sunkiausias galvosūkis Lietuvos užsienio politikai visada tas pats – tai santykiai su Rusija. Ar įmanoma iš esmė „perkrauti“ santykius su Maskva? Ko reikia, kad jie pasiektų kitokį kokybinį lygmenį?  Profesorius Gediminas Vitkus yra labai taikliai pastebėjęs, kad per du atkurtos Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius kairieji nuolat grįždavo į valdžią su šūkiais iš esmės „normalizuoti“ dešiniųjų vertybinės ir patriotinės retorikos neva sugadintus Lietuvos santykius su Rusija, bet ilgainiui patys susivokdavo, jog santykių su Rusija „perkrovimas“ turi konkrečią kainą, kuri tiesiog nesuderinama su Lietuvos nacionaliniais interesais.
Būtent 2013-ieji buvo naujų lūkesčių dėl santykių su Rusija metai, tačiau niekaip nesibaigiantis pieno karas ir koncerno „Gazprom“ keliami reikalavimai mainais už galbūt mažesnes dujų kainas liudija, kad galimi mainai ir kelias į „santykių normalizavimą“ (pagal Rusijos sampratą) kertasi su Lietuvos valstybės politinio ir ekonominio savarankiškumo principais. Reikėtų prognozuoti, kad 2014 m. vėl sugrįšime prie labiau realistinės politikos Maskvos atžvilgiu.
2013 m. Lietuvos ir Lenkijos santykiai pasižymėjo nauja Lietuvos atstovų pažadų spręsti įsisenėjusius tautinių mažumų klausimus banga ir galbūt dėl to šiek tiek aprimusia dvišale retorika, o 2014 m. gali įsiminti tuo, kad šių įsipareigojimų taip ir nepavyks įgyvendinti, ir tai gali atnaujinti žodžių karus tarp Varšuvos ir Vilniaus. Juk daugelio Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) sugrėsmintų klausimų (asmenvardžiai, vietovardžiai ir pan.) žadamas sprendimas sunkiai dera su Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis, itin saugančiomis lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą.
Lenkijos pusė yra tikrai teisi dėl vieno dalyko: Lietuva visą dešimtmetį neatsakingai žarstė, bet niekaip neįgyvendino pažadų pasistengti ir kaip nors atlikti „namų darbus“. Ir tai kai kurioms Lenkijos politinėms jėgoms gali tapti pretekstu užsipulti Lietuvą. Regis, kairioji Lietuvos Vyriausybė šių pamokų taip ir neišmoko, ir 2014 metai apie tai gali nemaloniai priminti.
Būtina siekti, kad dvišalėje Lietuvos ir Lenkijos santykių darbotvarkėje viršų imtų tokie strateginiai klausimai, kaip ES plėtra į Rytų Europą, efektyvios ES politikos Rusijos atžvilgiu paieškos, bendros Vidurio Europos regiono istorinės atminties tradicijos visos ES mastu stiprinimas, o ne LLRA interesai.
2014 m. bus dar viena proga įsitikinti, ar Lietuva gerbia savo tarptautinius įsipareigojimus ir partnerius, o politikai laikosi garbės žodžio. Statistika liudija, kad Lietuva pagal išlaidas gynybai, kurios sudaro apie 0,8 proc. BVP, tarp NATO valstybių užima priešpaskutinę vietą, gerokai atsilikdama nuo bendro Europos vidurkio (1,6 proc). O juk kalbame apie valstybę, kuri yra Aljanso saugumo sistemos paribyje, kur NATO saugumo sistema susiduria su konkuruojančia (ir netgi priešiška) Rusijos projektuojama saugumo sistema. Todėl Lietuva tebėra jautri tradicinėms galios balanso politikos apraiškoms, galinčioms paversti ją nevisaverte Aljanso nare.
Suprantama, būtent todėl Lietuva nuolat siekia stiprinti NATO politinį ir karinį “matomumą” Baltijos jūros regione. Gynybos planai, NATO pratybos pagal V straipsnio scenarijų (Baltijos šalių gynyba) būtent ir rodo didėjančią mūsų šalies integraciją į Aljanso gynybos sistemą.
Tai reiškia, kad valstybė, kuri vis dar jaučia egzistencinius saugumo iššūkius ir kuri savo saugumo bei užsienio politikoje vadovaujasi formule „kuo daugiau NATO regione, tuo saugesnė Lietuva“, pagal finansavimo gynybai kriterijų tiesiog negali būti NATO valstybių sąrašo dugne.
2014-aisiais geopolitiniai mūšiai Rytų Europoje tęsis toliau. Nepaisant gana staigaus prezidento Viktoro Janukovyčiaus politikos posūkio, egzistuoja maža tikimybė, kad Ukraina taps Rusijos kuriamos muitų sąjungos nare. Ji ir toliau bandys balansuoti tarp dviejų konkuruojančių erdvių. Ukrainos verslininkams Eurazijos muitų sąjunga pavojinga dėl to, kad joje veikiančios Rusijos bendrovės, nesugebėdamos konkuruoti pasaulinėse rinkose, imasi vidinio protekcionizmo ir netgi tose pačiose ūkio šakose veikiančių kitų muitų sąjungos narių įmonių išstūmimo iš rinkos. Kitaip tariant, Ukrainos oligarchai puikiai suvokia, kad bendroje su Rusija rinkoje įvyks rinkos persidalijimas Rusijos verslo naudai, todėl iš visų jėgų bando išvengti tokio scenarijaus.
Kas turėtų įvykti, kad ES, kitaip nei 2013 m., vis dėlto pasirodytų geopolitinėje Rytų Europos aikštelėje? Ką reikia daryti, kad ukrainiečių tautos judėjimas taptų civilizaciniu persilaužimu?
Pirmiausia ES neturi kartoti praeities klaidų. Įvykus Oranžinei revoliucijai, Ukrainos oligarchinę raidos trajektoriją galėjo pakeisti ES sprendimas suteikti Kijevui narystės Bendrijoje perspektyvą. Tačiau ES to nepadarė ir tai neabejotinai buvo vienas veiksnių, lėmusių Oranžinės revoliucijos idealų žlugimą. Ar ES pavyko išmokti šias pamokas?
Nors šiandien varomoji protestų Ukrainoje jėga – civilizacinis siekis priklausyti Vakarams, tačiau ES iš savo pusės tesiūlo visiškai techninį kelių šimtų puslapių tarifų mažinimo ir techninių standartų perėmimo tekstą. Įsivaizduokime, V.Janukovyčius pasiduos ir paskelbs priešlaikinius prezidento rinkimus, juos laimėjęs Vitalijus Klyčko pasirašys Asociacijos sutartį su ES, ir kas toliau? Ar Ukraina jau Vakaruose? Ar išnyko oligarchinės tendencijos? Verslo ir politikos suaugimas?
Kitaip tariant, gali laukti milžiniškas visuomenės nusivylimas, tad siekiant jo išvengti ES turi siūlyti narystės perspektyvą bent jau ilgalaikėje perspektyvoje. Tik taip išvengsime dar vieno neišnaudoto “galimybių lango” scenarijaus.
Nereikėtų abejoti, kad 2014-aisiais Rusija bandys užkirsti kelią kitais metais planuojamam Asociacijos sutarčių su Moldova ir Gruzija pasirašymui. Būtent šioms šalims gali didėti spaudimas. Todėl, NATO terminologija kalbant, jeigu ES nori išvengti dar vieno fiasko, turi rimtai galvoti apie Moldovos ir Gruzijos savarankiško apsisprendimo apginamumo planą.

Jeigu ES nori išvengti dar vieno fiasko, turi rimtai galvoti apie Moldovos ir Gruzijos savarankiško apsisprendimo apginamumo planą.

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/2014-ieji-svarbiausi-geopolitiniai-issukiai-lietuvai-ir-regionui

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.