Pastaruoju metu į viešumą vis iškyla informacija apie kai kurių valstybės vadovų oficialiose darbotvarkėse neminimus susitikimus su Rusijos energetikos gigantų atstovais. Panašu, kad tik žurnalistų budrumo dėka.
Tai, jog Lietuvos valstybės vadovų durys atviros visiems (nes kairieji „kalbasi su visais“) – lyg ir nieko blogo. Tačiau minėtieji susitikimai kelia daug gilesnius klausimus – kurgi vis dėlto ši Vyriausybė mus veda? Šis klausimas šmėsčiojo ir tuomet, kai lengva ranka visiems buvo dalijami (kartais – net labai prieštaringi) rinkiminiai pažadai. O dabar jau galime pasižvalgyti ir po pirmuosius vaisius.
Kol kas labai džiaugtis nėra kuo. Kalbama apie šiek tiek kilstelėtą minimalų atlyginimą, tačiau nutylima, kad tie pinigai paimti ne iš kokio gausybės rago, o atimti iš senjorų, kurie prieš rinkimus buvo viliojami orios senatvės pažadais. Po rinkimų visiems įtemptai laukiant žadėtų keturženklių skaičių, pažadus teko vykdyti. Ir štai sprendimas – kodėl nepaėmus iš tų, kurie nesilanko Vyriausybės koridoriuose ir nesibrauna į kabinetus. Žadėtas būsto renovacijos proveržis. Tačiau kol kas vienintelė girdima „skatinamoji“ priemonė – bausmės principas (vėlgi nuriekiant iš sunkiausiai besiverčiančių). Kalbama ir apie lūžius užsienio politikoje, tačiau be vienos pusės reveransų, jokių lūžinių pokyčių iš partnerių pusės nematyti.
Aptariant vaisius nedera pamiršti ir to, ko nebėra. Nebėra ambicijos, lyderystės ir idėjų. Į šalį numesta idėja kurti bendrąją Baltijos šalių ir Skandinavijos valstybių kultūros, komunikacijų, transporto ir ekonomikos erdvę. Lietuva dabar gręžiasi į Pietryčius. Kiekvienas galime pasvarstyti, ko netenkame ir ar ką nors gauname iš to. Nebėra verslo misijų, noro mokytis iš platesnio pasaulio, gerųjų pavyzdžių vystant aukštąsias technologijas, skatinant inovacijų verslą. Nebėra aiškumo, kokią valstybę norime kurti. Be to aiškumo ir suvokimo, balansuojame ant ribos, už kurios – tebūsime priedėliu prie kitų valstybių galios ašių, patilte tarp Rytų ir Vakarų. O gal vis dar turime ambicijų ir ryžto kurti paskatas naujoviškam verslui, stiprinant bendruomenes, telkiant visuomenės kūrybinius pajėgumus, įgyvendinti viziją, kuri geriausiai atlieptų Lietuvos žmonių interesus tolimesnėje ateityje nei tik šiandiena? Jei turime, būtų pats laikas jas traukti į dienos šviesą.
Nebėra jokio aiškumo ir dėl Lietuvos kelio energetikoje. Viskas, dėl ko buvo susitarta iki šiol, jau kuris laikas įšaldyta. Jokių atsakymų, tik uždarai veikiančios bevardės darbo grupės ir post-factum viešinami slapti susitikimai.
Susitikti ir kalbėtis nėra blogai. Tačiau produktyviai kalbėtis dėl energetikos su didžiąja kaimyne, deja, neturime realaus pagrindo. Lietuvos bendradarbiavimo, o tiksliau, pavaldumo Rusijos energetikos sektoriui istorija nėra sėkmės istorija: mokame politinę kainą už monopolines Gazprom dujas, nuolat susiduriame su trukdžiais įsijungti į europinę energetikos sistemą, Rosatom stato dvi atomines elektrines Lietuvos pašonėje, dėl kurių saugumo ir atitikimo standartams ir Europos Parlamentas yra išreiškęs susirūpinimą, o bendrovė Nukem, kuri yra tiesiogiai susijusi su Rosatom, panašu, veikia daugiau kaip ES pinigų siurblys, nei pagalbininkas uždarant Ignalinos atominę elektrinę.
Turėkime omenyje, kad rusiška energija visuomet eina bendru paketu su kitais Lietuvai nepalankiais ir visiškai ne energetikos sektoriaus klausimais. Mums paprasčiausiai ne pakeliui, kol Rusijos energetikos sektorius bei verslas naudojami kaip politikos įrankis, o rusiški valstybiniai energetikos gigantai ir aukščiausi politikai trečiosiose šalyse veikia, kad apsaugotų savo interesus nuo laisvos konkurencijos ir išlaikytų politinę įtaką, kol Lietuva siekia savo energetikos sektoriuje sukurti teisines ir infrastruktūrines sąlygas konkurencijai ir visokeriopai įsijungti į ES energetikos sistemą, kol Lietuvos ir Rusijos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos tikslai ir priemonės yra skirtingi, kol Lietuva skatina Rytinių valstybių suartėjimą su ES, o Rusija siekia jų išlaikymo ar įtraukimo į savo kuriamas sąjungas, kol Rusijoje nėra bent kiek daugiau demokratijos ir laisvės, o mes norime, kad mūsų valstybė būtų demokratiška ir savarankiška. Realybė tokia, kad Lietuvos ir Rusijos strateginiai tikslai ir veiklos būdai daugelyje sričių menkai sutampa, o neretai yra ir kardinaliai priešingi.
Šios, prie šimtadienio artėjančios Vyriausybės dėka, Lietuva energetikoje sustojo tuoj už kryžkelės. O minėtieji slapti susitikimai indikuoja, kad yra žvalgomasi atgal ir tuo pačiu – svarstoma apie pasirinkimus, kurie „gerintų santykius“. Pastangos ką nors gerinti – pagirtinos, tačiau ne savo interesų sąskaita. Kitos šalys, jų lyderiai mūsų interesų tikrai negins, tą turime padaryti patys. Derėtų prisiminti, kad yra valstybių, kurios visada ieškos silpnosios grandies, kuria gali tapti bet kas: profesinė ar tautinė grupė, stambi investicija, verslo ryšiai, nežabotas pelnas, valstybės pareigūnų žmogiškos silpnybės ir daugybė kitų dalykų.
Todėl labai svarbu, kad valdančioji koalicija aiškiai įvardintų savo viziją, kokius Lietuvos interesus ketina ginti ir kokią valstybės ateitį nori kurti.  Nes priešingu atveju – sunku tikėtis, kad  slaptieji pokalbiai vyksta mūsų naudai.