Kažkurią dieną teko diskutuoti su pacientu, verslininku, kuris pasakojo apie aplankytus verslo sėkmės seminarus ir perskaitytas knygas. Kilo mintis, kad nėra tokio seminaro ar knygos, kurie galėtų pasirodyti kaip beverčiai ar veltui švaistomo laiko priežastis.

Net ir tuomet, kai atrodo, kad nieko nauja nepatiriame ar nesužinome, visuomet galime atrasti bent vieną mintį, kuri mūsų mąstymą ar net likimą pakreipia nauja linkme. O jausmas, kad viskas, apie ką knygoje ar seminare kalbama, jau girdėta ar žinoma, vis tiek padeda iš naujo įvertinti savo psichikoje glūdinčią informaciją ir giliau pasąmonėje atidėtas žinias padėti ant aukštesnės lentynėlės ar leidžia greičiau panaudoti iki tol nenaudotą medžiagą.

Šis prisiminimas atėjo į galvą perskaičius neseniai pasirodžiusią W.Timothy Gallwey knygą „Vidinis teniso žaidimas“. Niekuo neišsiskirianti ir, regis, tik teniso entuziastus galinti sudominti knyga kažkada padėjo pamatus šiuolaikiniam vadinamajam koučingui, o ir kiekvienam psichoterapeutui dar ir šiandien galėtų atverti akis į žmogaus vidinį pasaulį.

Skaičiau ir žavėjausi – žmogus kalba apie tenisininkų treniravimą, bet sluoksnis po sluoksnio atidengia kiekvieno iš mūsų sąmonės ir pasąmonės vingius, atskleisdamas vidinio, nesąmoningojo „aš“ vaidmenį kasdieniame gyvenime. Nesvarbu, ar siekiame sportinių tikslų, ar stengiamės įgyvendinti verslo svajones – W.T.Gallwey knyga kiekvienam galėtų padovanoti bent vieną mintį, kuri leistų naujai pažvelgti į save ar pagilintų iki tol neatvertą sampratą apie mūsų vidinio pasaulio veikimą.

Dirbant su žmonėmis nuolat kyla klausimų apie žingsnius, kuriuos reikėtų žengti tam, kad gyvenimas taptų prasmingesnis ir lengvesnis. Neretai jaučiamės įstrigę kasdienėse kovose su artimaisiais, bendradarbiais, o dažniausiai ir pačiu savimi. Psichoterapijoje neieškome receptų ar paprasčiausių kelių nesėkmių ruožui apleisti. Dažniausiai bandome suprasti, kas mus atveda į šį kelią, iš kurio niekaip nesugebame rasti išėjimo durų. Bet kartais tenka ir bakstelėti pirštu į tas duris, nes žmogus neretai nėra pajėgus atmerkti akių ir pamatyti, kad išeitis čia pat. Ir kas ten žino, kodėl mes „apankame“, – gal dėl baimės pažvelgti į nepažįstamą tikrovę už tų durų, gal dėl noro išsaugoti kad ir nemalonų, bet vis dėlto savą ligšiolinį gyvenimą, gal dar dėl kokios priežasties. Taigi kartais tereikia stumtelėti žmogų tam, kad būtų žengtas nedidelis, bet lemiamas žingsnelis į išgijimą.

W.T.Gallway tokių postūmių siūlo ne vieną. Man reikšmingiausiai nuskambėjo jo mintis, kurią pavadinčiau trijų žingsnių keliu iš vidinės aklavietės ir kurią norėtųsi panagrinėti plačiau, nes šis kelias padėtų ne vienam mūsų pajudėti į priekį ir pamatyti duris į laisvę.

Pirmasis žingsnis galėtų būti pavadintas „Nustok vertinti“. Savo poelgių, sprendimų, jausmų ar net minčių vertinimas yra tapęs dažno mūsų kasdiene gimnastika. Be abejonės, žmogui reikalingi atspirties taškai, moralinės vertybės, elgesio modeliai, padedantys susiorientuoti šeimoje ir visuomenėje. Tačiau šiandien mes neretai linkstame kiekvienam savo žingsniui parinkti tam tikrą kriterijų ir iš anksto nuspėti, kuris pasirinkimas būtų teisingas, o kuris klaidingas.

Įdomiausia tai, kad negalime iš anksto žinoti, kuris sprendimas galėtų būti teisingas. Tik atsidūrę kelio gale galime pasakyti, kad pasirinkome teisingai arba klydome eidami šiuo keliu. Bet ir tai nėra visiška tiesa, nes net ir manydami, kad esame pasirinkę teisingai, negalėsime to tvirtinti, nes nežinosime, kur būtume atsidūrę nueidami kitu keliu. O gal kaip tik jis būtų buvęs geresnis?

Vadinasi, nereikėtų sureikšminti teisingiausio sprendimo paieškų, nes niekas iš anksto negali jo žinoti. Bet, matyt, esame taip save nuvertinę ir taip savimi nepasitikime, kad bijome net menkiausiai suklysti, todėl ribojame save ir tampame savo neryžtingumo įkaitais. Keisčiausia, kad, bijodami sau pakenkti neteisingu žingsniu, kaip tik tą ir padarome, tapdami pasyvūs.

Kodėl žmogus bijo suklysti? Dažniausiai mumyse slypi iš vaikystės ataidintys įvairiausi tėvų, senelių, mokytojų leidimai, draudimai ir vertinimai, kurie kažkada grėsė bausmėmis, bet šiandien tapo vidinio pasaulio dalimi ir mūsų pačių grėsmėmis sau. Bijodami nuvertinimo ir atstūmimo, mes verčiau renkamės nieko nedaryti.

Maža to, jei nusprendžiame pasirinkti vieną ar kitą kelią, imame lygintis su kitais, o jei pastebime, kad suklydome, pradedame nieko nelaukdami save smerkti ir nuvertinti. Gal taip ir geriau: gulinčio juk nemuša? O mūsų savivertė nuo to tik dar labiau kenčia ir neleidžia išeiti iš užburto rato, kuriame vėl bijome priimti naujus sprendimus, kad ir vėl nebūtume nuvertinti dėl klaidos, kuri dar sykį paskatins saviplaką ir įsuks jau ir taip besisukantį baimių bei pasyvumo ratą.

Antrasis žingsnis, kurį galėsime žengti tik tuomet, kai išmoksime atsikratyti neįmanomų „teisingo“ ir „neteisingo“ kelio paieškų, gali būti pavadintas „Stebėk ir jausk“. Mūsų psichika nėra tobulas kūrinys. Kai pasitelkiame protą, ieškodami teisingų atsakymų ir bandydami užbėgti nesėkmėms už akių, nejučia prarandame ryšį su išorine tikrove, kuri neretai pasiūlo visus atsakymus.

Vertindami save ir savo žingsnius, mes įsitempiame ir galvojame tik apie ateitį bei vengiame atkartoti praeities klaidas. Tuomet netenkame ryšio su tuo, ką psichologijoje vadiname „čia ir dabar“ situacija.

Įsivaizduokite, jei imtumėte iš savęs reikalauti kokį nors veiksmą atlikti teisingai – ar nepradėtumėte klysti? Kartais kuo dažniau perspėjame save „kad tik nesuklysčiau“, būtinai tą ir padarome. Mat įtampa tuomet kyla dėl pasąmonėje slypinčių tų pačių baimės vengimo modelių, kurie atima galimybę realiai įvertinti situaciją ir elgtis automatiškai.

Išeitis iš tokių pavojų tėra viena – labiau įsiklausyti į savo kūno ir dvasios poreikius bei troškimus, atmetant „teisingų“ kelių ieškančio proto balsą bei labiau remiantis jausmo ir intuicijos valia. Galbūt kas nors pasakys, kad jausmais remtis negalima, nes žmogus – protinga būtybė, bet prisiminkime, į kokį užburtą ratą mus įstumia tas išgarbintasis protas. Nesu kraštutinumų šalininkas – visuomet reikia rasti šių dviejų polių pusiausvyrą, kurioje intuityvūs sprendimai turėtų užimti svarbiausią vietą.

Ir galiausiai trečiasis žingsnis, kurį galime žengti išsivadavę iš vertinimų bei pradėję labiau pastebėti savo pojūčius, poreikius ir intuiciją, gali būti pavadintas „Leisk sau“. Leisk sau suklysti, leisk sau būti silpnam.

Ne kartą teko girdėti pacientus sakant, kad juos žeidžia silpnumas, o svajos neša į stipraus ir savimi pasitikinčio žmogaus pasaulį. Bet keista yra tai, kad stiprumas mums dažniausiai asocijuojasi su jausmų užgniaužimu, stojiškumu, o drauge ir draudimais suklysti, pasiduoti. Skausmas, ašaros vertinama kaip silpnumas, „suskydimas“, pamirštant, kad liūdesys yra toks pat natūralus jausmas, kaip ir džiaugsmas, kurio vieno ir tesiekiame. Tuomet imame gniaužti savyje bet kokį liūdesį ar nerimą, kol šie galiausiai ima žaloti mūsų kūną. Taip susergame psichosomatinėmis ligomis, galuojamės su aukštu kraujospūdžiu, kenčiame nuo širdies skausmo, gyvename prakiurusiais nuo opų skrandžiais, dūstame panikos priepuolių gniaužtuose.

Ir viskas per silpnumo baimę. Silpnumo, kuris greičiau vadintinas stiprumu, – juk tik stiprus žmogus nebijo verkti, jei liūdna, nerimauti, jei kyla grėsmė, pykti, jei kas nors skriaudžia. Tik stiprus žmogus nebijo suklysti, nes klaidos – tai dar vienas kelias į tiesą: kaip žinoti, kas teisinga, nežinant, kas yra klaidinga?

O gal verčiau tiesiog neieškoti „teisingo“ ar „klaidingo“, nes tai verčia bijoti bausmės ir nuvertinimo, sukausto jausmus ir intuiciją, atima galimybę stebėti save ir įsiklausyti į savo poreikius, kol galiausiai užveria duris į sėkmingą šios dienos gyvenimą, nes paskęstame praeities balsų ar ateities pavojų liūne ir nebeleidžiame sau būti savimi.