Aktorius, režisierius ir atlikėjas Vidas Bareikis naujausiais darbais be skrupulų teškia priekaištus vyresniajai kartai, verčia aukštyn kojom teatrą, o koncertuose rėkia apie vidinį nerimą, sproginėjantį jo paties ir daugelio jaunų žmonių viduje.

Vido Bareikio režisuotame spektaklyje „Kovos klubas“ pagrindinis personažas rėkte išrėkia: „Jūs norit, kad tiesinčiau konservų skardines, kurias užkasė karta, gyvenusi, kai aš dar nebuvau net gimęs? Norit, kad tausočiau žemę, mąstyčiau apie gyvūnų išsaugojimą? Aš taip nesielgsiu, nes jūs visa tai padarėte.“ Į klausimą, ką norėtų padaryti, jeigu dabar mirtų, aktoriaus Ainio Storpirščio personažas vėl išklykia: „Noriu išeiti iš savo sušikto darbo!“
„Jauni vyrai ir moterys pasiruošę paaukoti gyvenimą, bet nežino kam, todėl dirba nemėgstamus darbus, kad vėliau nusipirktų nereikalingų, reklamos jiems brukamų daiktų. Tai dar viena citata iš Chucko Palahniuko romano, tačiau galėtų būti ir mano žodžiai, nes tokia būsena yra labai artima, pažįstama iki pašaknų, kaip ir daugeliui jaunesnės kartos žmonių“, – kodėl ėmėsi statyti spektaklį pagal amerikiečių rašytojo Ch.Palahniuko romaną „Kovos klubas“, atskleidžia V.Bareikis.
Spektakliu, kurio premjera lapkričio 10 ir 11 dienomis įvyks Vilniaus jaunimo teatre, V.Bareikis nesistengia šokiruoti. Jis tiesiog išsako tai, ką pats šiuo metu jaučia. Režisierius pabrėžia, kad tai galimybė jam ir jauniems aktoriams išreikšti tam tikrą poziciją, tiesiai į veidą tėkšti priekaištą tėvams ir vyresnės kartos atstovams. Vis dėlto jis viliasi, kad kūrinys, kuriame apstu aštrių, jaunimo jausmus atskleidžiančių frazių, paskatins keistis ir žiūrovus. „Galbūt kažkas po spektaklio išeis iš nemėgstamo darbo ar bent apie tai pagalvos, arba išgirdęs vieno personažo žodžius, jog tik susitaikęs su tuo, kad negalėsi amžinai gyventi savo nuostabiame bute ir amžinai naudotis uždirbtais pinigais, išsivaduosi iš uždaro rato, supras, kad pats gali keisti situaciją“, – tikisi V.Bareikis.
Ir priduria, kad trisdešimt šešių žmonių, vaidinančių spektaklyje, galvose sujudimas jau įvyko. „Tikiu, kad šitas ratas plėsis, juk spektaklį kiekvieną kartą žiūrės apie keturis šimtus žmonių. Teatras gali įkvėpti ir sutelkti žmones, o vienas šio spektaklio tikslų – parodyti, kad dar yra žmonių, kuriems rūpi bendražmogiškos problemos, pasakyti, kad ne viskas taip blogai, ir pačiam kažką pradėjus daryti viskas eis tik geryn“, – dėsto teatro judėjimo „No Theatre“ vadovas.
Jis neabejoja, kad panašų Sąjūdį, kuris Lietuvoje kilo 1988 m. vedamas muzikos, dabar bent jau savyje kiekvienas gali kurti įkvėptas teatro.

Spektakliais kuria įvykį pirmiausia sau

V.Bareikis mano, kad žiūrovus kur kas labiau nei šiandieninių mūsų politikų tušti pažadai įkvėps ir spektaklyje „Kovos klubas“ skambėsiantys trys ilgi monologai – inspiracinės kalbos. „Spektaklyje jos atsirado sąmoningai, nes šveplo, laužyta lietuvių kalba šnekančio politiko pažadai nuvesti Lietuvą į geresnį pasaulį nė kiek neįtikina. Žvelgdamas į daugelį mūsų politikų matau tik kompleksuotus, laiko sužalotus, sistemos štampuotus žmones, paskui kuriuos aš neičiau“, – atvirai prisipažįsta 26-erių metų V.Bareikis.
Kritikuoja jis ir savo tėvų kartos požiūrį bei įsitikimus, jog privalai dirbti, nesvarbu, kad nekenčiamą darbą, ir nieko negali pakeisti, nes nuo tavęs niekas nepriklauso. „Taileris Derdenas, „Kovos klubo“ herojus, pasakytų, kad su tokiu įdirbiu, koks Lietuvoje jau yra padarytas, vargu ar įmanomi pokyčiai. Jis pasiūlytų mūsų šalį nušluoti nuo paviršiaus ir tada pradėti kurti iš naujo. Žinoma, tai destrukcija ir pernelyg radikalu, tačiau personažų lūpomis išsakytos aštrios ir skausmingos mintys priverčia susimąstyti“, – teigia spektaklio režisierius.
Ar V.Bareikis, vadinamas teatro revoliucionieriumi, taip pat siekia laužyti stereotipus, versti aukštyn kojom teatrą ir visuomenę? „Tai laikas parodo. Kritikai savo knygose įvardija, kad vienas ar kitas darbas, padarytas prieš dvidešimt metų, apvertė tam tikrus dalykus. Mano pagrindinis tikslas – kad kiekvienas spektaklis būtų įvykis pirmiausia sau, kad galėčiau sąžiningai sakyti padaręs jame kažką nauja“, – atskleidžia jaunosios kartos režisierius.
Pasak jo, „Kovos klubas“ – tai logiška ankstesnių darbų tąsa. Pirmasis „No Theatre“ darbas „Telefonų knyga“ lyg manifestas kalbėjo apie patį teatrą, vėliau gimė spektaklis-provokacija „Mr.Fluxus arba šarlatanai?“, sukurtas remiantis Amerikos lietuvio, “Fluxus” judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno biografijos faktais. Kalbėjimas apie stereotipų laužymo svarbą spektaklyje „Mr.Fluxus arba šarlatanai?“ transformavosi į „Kovos klubą“, kuriame taip pat sabotuojama visuomenė, kuriami kataklizmai ir prieinama iki visiškos destrukcijos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.