Tik modernesnė ūkio ir eksporto struktūra Lietuvai gali užtikrinti stabilų ekonomikos augimą ir nedarbo, ypač jaunimo, mažėjimą.

Lietuvos ekonomikai Europos Komisija jau nuo 2010 m. prognozuoja tik kilimą, eksporto skaičiai auga. Tačiau Estijai anksčiau ir dabar pranašaujama ateitis šviesesnė, o mes apie tokią negalime nė svajoti, jei nekeisime savo ūkio ir eksporto struktūros, nesusitelksime į intelektualias paslaugas. Tokia išvada padaryta Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkų studijoje apie paslaugų sektoriui būtinus struktūrinius pokyčius.

Verslo paskolos augo 15 proc., ekonomika – beveik perpus menkiau
MRU parengtos studijos autorės – MRU Ekonomikos ir finansų fakulteto Bankininkystės ir investicijų katedros prof. dr. Eugenijos Martinaitytės įsitikinimu, išteklių neturtinga šalis labai didelio pasirinkimo, kuria kryptimi žengti, neturi. Jei nori pakartoti Estijos ar Maltos sėkmės istorijas, reikia koncentruotis į žinioms imlias paslaugas ir jų eksportą, kas leis sukurti didesnę pridėtinę vertę.
Be to, vystant intelektualias paslaugas galima išspręsti vieną didžiausių šios dienos Europos problemų – jaunimo nedarbą – juk žinioms, modernioms technologijoms imliose paslaugų srityse atsiradus daugiau darbo vietų, intelektas ne emigruotų, o čia kurtų produktus eksportui. Asmenų su aukštuoju išsilavinimu nedarbas ir ne tik Lietuvoje daug mažesnis nei neišsilavinusių žmonių. Lietuvoje bendras jaunimo nedarbas sudaro ženklią dalį (2012 m. – 24,2 proc.), tačiau bedarbių su universitetiniu išsilavinimu dalis jaunimo grupėje nereikšminga.
Tačiau Lietuva net ekonomikos aukso amžiumi vadintais ikikriziniais metais buvo pasirinkusi skirtingą ūkio plėtros kelią nei Estija. MRU tyrime pateikti iškalbingi skaičiavimai: 2005-2009 m. kasmet  ūkio sektoriaus paskolų portfelis Lietuvoje vidutiniškai didėjo 15 proc., o ekonomika vos 8 proc. Estijoje šie skaičiai beveik sutapo (11 ir 10 proc.), o Latvijoje buvo dar didesnės nei pas mus disproporcijos: paskolos augo po 23 proc. kasmet, o ekonomika – 9 proc. Tai ne tik reiškia, kad Estijoje paskolos ūkio sektoriams buvo išduodamos labiau įvertinus plėtros galimybes, bet ir tai, kad ūkio plėtra vyko pusantro du karto mažesnėmis veiklos sąnaudomis nei kitose Baltijos kaimynėse.

Ūkio struktūra modernėja lėtai
„Paslaugų produktyvumas ir pridėtinės vertės kūrimas siejamas su žiniomis imlių paslaugų plėtra, o Lietuvoje daugiausia gaminama mažos pridėtinės vertės produkcija, dominuoja energijai imlios pramonės šakos. Darbo našumas Lietuvoje gerokai mažesnis nei technologiškai išsivysčiusiose ES valstybėse“, – aiškina prof. E.Martinaitytė. O technologinės, paslaugų inovacijos yra svarbiausias konkurencingumo ir plėtros veiksnys. Tačiau verslas Lietuvoje linkęs remtis pigia darbo jėga, jis nepajėgus investuoti į tyrimus, tad ir didelės pridėtinės vertės tikėtis sunku.
Analizuojant išvystytos ekonomikos valstybių ūkio sektorių kuriamos pridėtinės vertės svorį nustatyta, kad paslaugų sektoriuje (prekybos, finansinio tarpininkavimo, IT, transporto, draudimo, švietimo, kūrybinės, sveikatos priežiūros ir kt. paslaugos) pridėtinės vertės sukuriama daugiau nei pramonės sektoriuje. Paslaugų sektoriaus kuriamos pridėtinės vertės vidurkis ES sudaro apie 80 proc., Baltijos šalyse – apie 70 proc. Vadinasi, ūkio struktūrą būtina tobulinti vystant konkurencingas paslaugas.
Beje, Lietuvoje ir daugiausia tiesioginių užsienio investicijų – du tris kartus daugiau nei pas Baltijos kaimynes – taip pat atėjo į apdirbamąją pramonę, o Estijoje ir Latvijoje daugiau investuota į finansinio tarpininkavimo sektorių. Lietuvoje šių paslaugų apimtis dukart mažesnė nei išsivysčiusiose šalyse.
„Pas mus vis dar vyrauja standartinis mąstymas. Pramonė – taip, tai labai svarbus sektorius, bet reikia žiūrėti, kas duoda didžiausią pridedamąją vertę, nes tik taip būsime konkurencingi.  Maisto, naftos, chemijos pramonė kuria mažiau pridėtinės vertės už paslaugų sektorių, o mūsų eksporto struktūroje dominuoja prekių eksportas, priklausantis nuo rinkos konjunktūros – šiandien yra paklausa, prikepsim produktų, o ryt paaiškės, kad nėra kur dėti. Eksportuojame degalus, bet atsiras koks kitas kuras ar kita technologija – ir ką darysim? Tačiau jei turėsime intelektualią paslaugą, jos poreikis bus stabilus”, – pabrėžia E.Martinaitytė.
Deja, tokių Lietuvos eksportuojamų paslaugų procentas statiškai netgi beveik nematomas, nors pasaulis keičiasi – diegiamos naujos technologijos, plečiasi tarptautiniai tinklai. Negalime stovėti vietoje – kepti bandeles ir tuo džiaugtis. paslaugų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.