- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Vadovas, bėgantis paskui šokinėjantį kamuolį

Autorius: veidas.lt | 2012 03 01 @ 08:00 | Verslas | No Comments


Rokas Masiulis, vienos pelningiausių valstybės įmonių „Klaipėdos nafta“ vadovas, remiasi krikščioniškomis vertybėmis.

„Dabartinis darbas man labai patinka – dirbu su tokia komanda, kurios nariai visada stengiasi viršyti lūkesčius ir atlikti daugiau, nei iš jų prašoma. Be to, labai mėgstu apžiūrinėti tankerius, kurie atplukdo naftą“, – šypsodamasis pokalbį pradeda R.Masiulis, valstybinės akcinės bendrovės „Klaipėdos nafta“ generalinis direktorius.
„Veido“ pašnekovas daro atsipalaidavusio žmogaus įspūdį, nors ant šio vadovo pečių guli atsakomybė už vieno moderniausių Europoje naftos terminalų veiklą. Ir tai dar ne viskas – R.Masiulis šiandien gula ir keliasi su mintimi apie suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo projektą. „Didžiuojuosi galįs savo šaliai duoti naudos, o SGD projekto įgyvendinimas tapo mano asmeniniu iššūkiu. Tai pats geriausias motyvas dirbti“, – prisipažįsta pašnekovas.
Į „Klaipėdos naftos“ direktoriaus pareigas R.Masiulis atėjo vos prieš dvejus metus, tačiau geriausią vadovą renkanti „Veido“ sudaryta komisija jį jau išskyrė tarp penkių sėkmingiausiai vadovaujančių Lietuvos bendrovių lyderių. Ir ne veltui – juk „Klaipėdos nafta“, vadovaujama R.Masiulio, atliko daugybę naudingų vidinių reformų. Šiandien ši valstybės įmonė veikia efektyviai, skaidriai ir, svarbiausia, pelningai – tai tikras švyturys kitų įmonių vadovams.
Tad „Veidas“ pabandė suprasti, kas veda šį vadovą į priekį, kokie motyvai pastūmėja jį imtis keisti supantį pasaulį ir griebtis grandiozinių projektų.

Broliai dvyniai

„Mano ir Roko charakteris beveik niekuo nesiskiria, esam labai panašūs, kartais mus supainioja ir gerai pažįstantys žmonės“, – juokdamasis prataria telekomunikacijų bendrovės „Tele2“ generalinis direktorius Petras Masiulis, „Klaipėdos naftos“ vadovo R.Masiulio brolis dvynys. Tai gana neįprastas atvejis – dviem stambioms Lietuvos įmonėms vadovauja dvyniai, kuriems dar ir tenka dažnai pabrėžti, kad neturi jokių giminystės ryšių su bendrapavardžiais politikais.
„Brolį suprantu iš pusės žodžio, tačiau negaliu pasakyti, kad yra kažkoks antgamtiškas ryšys, kai per atstumą dvyniai jaučia vienas kitą“, – teigia R.Masiulis. Todėl piešiant R.Masiulio portretą neišvengiamai į pirmą planą patenka ir jo brolis Petras.
Abu broliai gimė darnioje inteligentų šeimoje: tėvas, fizikas ir matematikas, dirbo energetikos srities inžinieriumi, o mama grafologė buvo teismo ekspertė. Mokėsi jie Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, ir nors buvo gabūs, tačiau su mokslais ir drausme, pasak R.Masiulio, būdavo kaip su amerikietiškais kalneliais: “Mūsų gerą įvaizdį vis sugadindavo įvairūs linksmi pokštai, kurie mokytojams tokie neatrodydavo.“
P.Masiulis savo brolio Roko lyderystės talentą pastebėjo dar vaikystėje, kai šis jau žaidimų metu imdavo vadovauti vyresniems kiemo draugams. Baigę mokyklą abu broliai nusprendė eiti tėvo pėdomis ir įstojo į VU Fizikos fakultetą. Tiesa, mokykliniai pokštai neišėjo į gera – prieš stojamuosius tėvams teko samdyti korepetitorių, kuris per du mėnesius abu brolius parengė stojamiesiems.
Studijuodami broliai buvo pašaukti ir į sovietų armiją. Iš šio laikotarpio ponas Petras taip pat prisimena epizodą, puikiai iliustruojantį R.Masiulio drąsą imtis netikėtos iniciatyvos bei derybų talentą. Vieną naktį jie gavo užduotį iki traukinio nunešti didžiulį kiekį maisto produktų ir vandens – šis darbas galėjo užtrukti iki ryto. Tačiau R.Masiulis sugebėjo įtikinti dalinio vadą, kad šis prikeltų iš miego apie šimtą dalinio karių, ir viskas buvo atlikta per valandą. P.Masiulis iki šiol stebisi, kaip broliui tai pavyko, nepaisant sovietinės armijos hierarchijos ypatumų.
Grįžę studijuoti broliai suprato, kad fizika jiems ne prie širdies: tą pastebėjęs tuometis jų dėstytojas profesorius Aloyzas Sakalas patarė pereiti į Ekonomikos fakultetą. Štai čia abu Masiuliai ir atrado savo pašaukimą. „Iš mums dėsčiusių mokslininkų labiausiai man įsiminė Gitano Nausėdos ir Romo Lazutkos paskaitos“, – prisimena R.Masiulis. Studijuodamas ekonomiką, jis dar baigė tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas – tai jį ypač domino.
Iš karto po studijų brolių keliai vis dėlto išsiskyrė – Petras išvažiavo studijuoti į Daniją, o Rokas įsidarbino tarptautinėje audito bendrovėje „Arthur Andersen“, kurios padalinys vėliau tapo „Ernst&Young Baltic“. Šioje bendrovėje R.Masiulis dirbo apie 14 metų – čia įgijo vadovui būtinos patirties, kurią vėliau panaudojo dirbdamas energetikos projekte „Leo LT“, o šiandien – ir „Klaipėdos naftoje“.

Kas bijo R.Masiulio?

Susipažinus su šiuo žmogumi, toks klausimas atrodo visai netinkamas. Mat pagrindinis jo, kaip vadovo, principas – dėti visas pastangas ir suprasti darbuotoją, o tada jo savybes tinkamai panaudoti ir leisti jam atsiskleisti. Tai pati svarbiausia taisyklė, kuria „Klaipėdos naftos“ direktorius vadovaujasi darbe. Pasak jo, įmonėje vienos pareigos negali būti svarbesnės už kitas, nes kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį jis vienintelis išmano geriausiai. Kai darbuotojai tą suvokia, išvengiama daugybės nereikalingų įtampų. „Vadovas negali būti svarbesnis už paprastą darbuotoją. Bendrovė yra kaip organizmas: juk negalima teigti, kad širdis svarbesnė už smegenis, plaučius ar koją – visi vienodai reikalingi“, – lygina R.Masiulis.
Jis tvirtina kaip vadovas dar nesąs galutinai susiformavęs – tebepatiria nuolatinį keitimosi ir tobulėjimo procesą. „Abejoju, ar kada nors taip bus: žmogus nuolatos keičiasi, ir niekada negali pasakyti, kad štai čia jau galutinis variantas“, – save apibūdina R.Masiulis. Didžiausia savo silpnybe pašnekovas laiko nepakankamą laiko ir darbų planavimą, kurio priežastis – kartais pasitaikantis disciplinos trūkumas.
Kalbėdamas apie savo darbuotuojus R.Masiulis labiausiai vertina daugeliui lietuvių būdingą kūrybingumą – pasak jo, lietuviui davus vieną užduotį, jis pateiks dešimt jos sprendimo būdų. O kaip didžiausią mūsų tautos trūkumą jis įvardija tai, kad lietuviai per mažai pasitiki vieni kitais.
Kalbai pasisukus apie Lietuvą ir jos piliečius, pašnekovas prisipažino, kad didžiuojasi lietuvių gebėjimu įveikti sunkius istorijos momentus. Ryškiausias pavyzdys – nepriklausomybės atkūrimas, kuris, anot R.Masiulio, buvęs išties rizikingas planas. Taip pat jį džiugina, kaip lietuviai išgyveno šį sunkmetį, – nors ir niurzgėdami, bet kantriai.
„Lietuviai primena Napoleono karius, žygiuojančius į Maskvą, – dėl nuolatinio nepasitenkinimo žygio sąlygomis juos vadino didžiaisiais niurgzliais. Tačiau mūšyje jie be jokių kalbų nusimesdavo paltus ir stodavo į kovą“, – lengvai šaržuoja R.Masiulis.

Į Sibiro tundrą – širdimi, į Kiniją – protu

Dvi laisvalaikio aistros, kurioms R.Masiulis stengiasi skirti beveik visą savo laisvalaikį, – tai futbolas bei žvejyba. Jis žaidžia Vilniaus „Ozo tapyrų“ futbolo komandoje, kurioje turi Mokytojo pravardę, gerai atitinkančią jo charakterį. „Futbole man labiausiai patinka bėgti paskui šokinėjantį kamuolį, nes niekada nežinai, į ką jis atsitrenks ir kur riedės po akimirkos. Dėl panašių priežasčių man patinka ir gyvenimas“, – taip filosofiškai apibrėžia vieną savo pomėgių R.Masiulis.
Kadangi yra aistringas muselinės žvejybos mėgėjas, R.Masiulis kada galėdamas ištrūksta į Šiaurę pažvejoti – prie Norvegijos krantų ar Barenco jūroje. „Širdis vis traukia į tą akmenuotą tundrą, kurioje nėra nė vieno medelio, tik skurdi augmenija“, – pasakoja pašnekovas.
R.Masiulis jau kelerius metus mokosi kinų kalbos ir artimiausiu metu nori aplankyti šią didžiulę šalį. Pasak jo, Kinija yra pasaulio ekonomikos ir politikos centras, todėl protinga būtų ją kuo geriau pažinti.
„Rokas Kinijoje mato didžiules galimybes, todėl studijuoja kinų kalbą ir domisi Kinija. Jis visada buvo šiek tiek tikslesnis, labiau apskaičiuojantis nei aš. Štai ir po studijų jis pradėjo dirbti tikslumo reikalaujančioje audito srityje, o aš pasirinkau šiek tiek „meniškesnę“ rinkodarą“, – apie savo brolį pasakoja ponas Petras.
Mintimis grįždamas prie dabarties, „Klaipėdos naftos“ vadovas prisimena, kad Klaipėda jam krito į širdį nuo pat pirmų akimirkų, kai tik įvažiavo į miestą, vykdamas į savo naująją darbovietę. „Pro savo kabineto langą mėgstu stebėti lėtai į uostą įplaukiančius ir besišvartuojančius laivus. Šis vaizdas man, kaip vadovui, suteikia vidinės ramybės ir pusiausvyros priimant svarbius sprendimus“, – pokalbį užbaigia „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.

„Veido“ dosjė
R.Masiulis (42 m.), „Klaipėdos naftos“ gen. direktorius
Išsilavinimas: Vilniaus universitete baigė ekonomikos ir gamybos valdymo fakultetą, taip pat turi tarptautinių santykių ir politikos mokslų bakalauro laipsnį.
Karjera: 1994–2007 m. dirbo audito bendrovėse „Arthur Andersen“ ir „Ernst&Young“; 2007–2009 m. finansinių paslaugų įmonės „IS partners“ direktorius, 2009–2010 m. „Leo LT“ finansų direktorius, vadovavo įmonės likvidavimo procesui; nuo 2010 m. gegužės iki dabar – „Klaipėdos naftos“ generalinis direktorius.
Laisvalaikis: futbolas, žvejyba, kinų kalba.
Pastaroji perskaityta knyga: Mahatmos Gandhi autobiografija.
Pirmi uždirbti pinigai: vaikystėje su tėvais atostogaudamas prie Vištyčio ežero, pardavęs surinktas jonažoles, gavo 25 rublius.

Apie įmonę:
2011 m. apyvarta (trijų ketvirčių duomenys) – 108 mln. Lt
Darbuotojų – 310
Vidutinis atlyginimas (bruto) – 3952 Lt

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/vadovas-begantis-paskui-sokinejanti-kamuoli

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.