Sprendžiant iš pirmųjų dabartinės vyriausybės žingsnių, politikai Lietuvoje ir toliau nė nenutuoks, ką veikia mokslininkai, o pastarųjų rekomendacijos kaip visuomet bus tik beviltiškas balsas tyruose.

Naujoji Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė užsimena, kad su nedarbu derėtų kovoti pasitelkus, pavyzdžiui, Vokietijos modelį. Tačiau ji tikriausiai nė nežino, kiek modelių ir galimybių per pastarąjį dešimtmetį (deja, dažniausiai tuščiai) yra pasiūlę Lietuvos tyrimų institutai, mokslininkai, užimtumo didinimo specialistai.
Jei mūsų šalyje būtų atsižvelgiama bent į penkis procentus tyrimų išvadų, prie kurių ilgus mėnesius pluša geriausi šalies mokslininkai, nedarbo rodikliai Lietuvoje būtų gerokai mažesni.
“Deja, politikai paprastai nežino, ką veikia mokslininkai, nesusipažįsta su tyrimais, ir jais nesivadovauja priimdami politinius sprendimus”, – apgailestauja Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius prof. Boguslavas Gruževskis atkreipdamas dėmesį, kad efektyviai panaudojami tik tie tyrimai, kuriuos specialiai užsako viena ar kita ministerija. Tačiau jei tyrimas atliekamas moksliniais tikslais, o už jį moka ne ministerija, jo rezultatai, kad ir nepaprastai svarbūs, niekam nėra reikalingi.
Lygiai tokią pat tendenciją pastebi ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto vadovė dr. Rasa Melnikienė. Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje net nėra tyrimų išvadų įgyvendinimo kultūros. “Žinoma, jei institutas kokį tyrimą atlieka, tarkime, Žemės ūkio universiteto užsakymu, tokiu atveju mokslininkų išvados beveik visais atvejais tiesiogiai panaudojamos priimant politinius sprendimus. Tačiau kitais atvejais mokslininkų išvados politikų nedomina”, – įsitikinusi pašnekovė.

Mokslininkų darbas – sudėlioti taškus ant “i”

Kalbinti tyrimų institutų vadovai sutartinai tvirtina, jog mokslininkus finansuoja visuomenė, tad šie turėtų atidirbti savo “darbdaviams”: kelti idėjas, palaikyti diskusiją, oponuoti. O kol kas Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad mokslas rengia nepritaikomus dalykus. “Tačiau mūsų institutas kaip tik orientuojasi į mokslo taikymą, pati asmeniškai visus mūsų darytus tyrimus galėčiau įgyvendinti praktikoje”, – neabejoja R.Melnikienė.
B.Gruževskis priduria, jog mokslininkų veikla visuomenei labiausiai pasitarnautų, jei šie imtųsi nagrinėti ankstesnių politinių sprendimų pasekmes, kad būtų galima mokytis iš klaidų. “Paaiškėjus, kad vienas ar kitas sprendimas, susijęs su socialiniais klausimais, vietoje žadėtos naudos buvo žalingas, tai turėtų būti užrašyta raudonomis raidėmis, kad ateinančios vyriausybės nedarytų tokios pačios klaidos”, – akcentuoja B.Gruževskis.
Tokio mokslininkų indėlio pavyzdžiu jis laiko dabar netylančias diskusijas dėl minimalios algos padidinimas. Esą vieni be jokių argumentų aiškina, kad tai pagerins dirbančiųjų situaciją, nes, tarkime, išaugs jų pajamos, kiti primygtinai tvirtina, kad situaciją tai tik pablogins, nes darbdaviai esą mažins dirbančiųjų skaičių ir panašiai. “Mokslininkų vaidmuo šiuo atveju turėtų būti gilus ir išsamus tyrimas, kuris atskleistų, kiek žmonių dirba įmonėse, kuriose mokami minimalūs atlyginimai, kokio dydžio yra kitų tokiose įmonėse dirbančių darbuotojų atlyginimai – pavyzdžiui, ar didelė yra atlyginimų diferenciacija. Reikėtų išsiaiškinti, keik yra “sunkių” įmonių, kurios minimalios algos pakėlimas būtų didelis iššūkis, ir panašiai. Ir tik turint tyrimo išvadas, būtų pradėta konstruktyvi diskusija be emocijų ir spėliojimų”, – aiškina tyrimų instituto vadovas.
Lygiai tas pats – ir kalbant apie planus atsisakyti padidintų išmokų ilgą patirtį turintiems darbuotojams. B.Gruževskis atkreipia dėmesį, kad visi tik ginčijasi, tačiau niekas net nežino, kiek tokių patyrusių darbuotojų yra, kiek pinigų tokiems specialistams iki šiol išmokėta.
Kaip pavyzdį jis nurodo Vokietiją, kur, rengiant kitų metų šalies ekonomikos prognozę, užsakomi trys tyrimai – vieną parengia valstybinis institutas Niurnberge, kitą – kairiųjų pažiūrų mokslininkai, trečią – dešiniųjų. Ir tik turint tris tyrimus, daromos apibendrintos, ir, tikėtina, objektyviausios, išvados.
Beje, nepriklausomybės pradžioje mokslininkų tyrimai, regis, Lietuvos valdžios atstovams irgi neblogai padėdavo susigaudyti situacijoje ir netgi priimti racionalius, skaičiavimais pagrįstus sprendimus.
Pavyzdžiui, B.Gruževskio vadovaujamas institutas ilgą laiką buvo pavaldus Socialinės ir darbo apsaugos ministerijai, su kuria glaudžiai bendradarbiavo, pavyzdžiui, optimizuojant Darbo biržos veiklą. Beje, pasak pašnekovo, tuo metu nebuvo nė vieno tyrimo, kuris nebūtų susijęs su konkrečiais ministerijos planais.
Pavyzdžiui, 1993-94 m. institute dirbantys specialistai SADM užsakymu aiškinosi, kiek Lietuvoje reikia darbo biržos padalinių, pagal mokslininkų parengtas rekomendacijas buvo perskirstytas ir darbuotojų skaičius skirtingose biržose.
2000-aisiais, išaugus nedarbui, mokslininkų ir vėl buvo paprašyta išsiaiškinti, kokias funkcijas turi atlikti darbo biržos, kaip optimizuoti jų veiklą pasikeitus aplinkybėms.
Institutas tuo metu plėtojo ir tyrimus su Švietimo ir mokslo ministerija – jai buvo teikiamos rekomendacijos dėl abiturientų situacijos darbo rinkoje, o pagal šias rekomendacijas buvo formuojamas sekančių metų priėmimas į aukštąsias mokyklas.
Pavyzdžiui, tuo metu išaiškėjo, kad darbą pagal specialybę labai sunkiai randa įgijusieji su žemės ūkiu susijusias profesijas. Atsižvelgus į šią išvadą, maždaug 15-20 proc. buvo sumažintas priėmimas į agrarines specialybes.
“Tyrėme ir pedagogų, vadybininkų, teisininkų priėmimą į aukštąsias mokyklas, mūsų tyrimų išvadų dėka buvo bene 40 proc. padidintas IT specialistų priėmimas”, – sėkmingo bendradarbiavimo su politikais pavyzdžius vardina B.Gruževskis.
Mokslo pritaikymo praktikoje siekiant didinti užimtumą pavyzdžiu galima laikyti ir Stulginskio universiteto mokslininkų indėlį paskatinant Pagėgių bendruomenę imtis vaistažolių verslo. Iš pradžių tik pomėgio vienijamus gyventojus mokslininkai, atlikę galimybių studiją ir išanalizavę paklausą, paakino bendruomenę pomėgį paversti verslu.
Dar vienas pavyzdys – mokslininkų 2005 m. pateiktos išvados, kad nereikėtų drastiškai sumažinti socialinių išmokų ilgą laiką nedirbusiems, o paskui įsidarbinusiems asmenims. Mokslininkai aiškino, kad tokiu būdu gyventojai darbą suvoktų kaip didesnę naudą nei nedarbą. Šiomis išvadomis pasinaudojo ankstesnė vyriausybė, 2010 m. priėmusi sprendimą įgyvendinti šią rekomendaciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.