- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Tautinės mažumos: kaip joms Lenkijoje?

Autorius: veidas.lt | 2015 11 20 @ 13:56 | Aktualūs komentarai | 1 Comment

Prezidentas A.Duda spalio 26-ąją vetavo Tautinių mažumų įstatymo pataisas. Oficiali priežastis – finansinių pasekmių analizės stygius. Tam daug dėmesio skyrė Lietuvos žiniasklaida. Kai kas net aiškino, kad Lenkija suvaržė lietuvių kalbos vartojimą, ar entuziastingai pabrėžė, kad Lenkijos prezidentas parodė, jog valstybėje svarbiausia – valstybinė kalba.

Jau daugybę metų Lietuvos komentatoriai nagrinėja, aptarinėja, neretai ir kritikuoja, o kiti giria Lenkijos tautinių mažumų, ypač lietuvių, padėtį. Neretai ne be išankstinio nusistatymo: siekdami įrodyti, kad Lenkijoje viskas blogai arba atvirkščiai. Bet didžiausias tokių rašinių trūkumas yra tas, kad juose pateikiamas tik fragmentiškas tautinių mažumų padėties vaizdas.

Vienas „autorius“ nufotografuos dvikalbę len­telę „Puńsk / Punskas“ ir pateiks tai kaip sekti­ną pavyzdį, o kitas apsilankys Punsko valsčiaus ad­ministracijos interneto svetainėje ir pastebės, kad darbuotojų pavardės surašytos lenkiškai: Lisz­kowski vietoj Liškauskas, ir padarys išvadą, jog Lietuvos lenkams reikalaujama daugiau teisių, nei turi Lenkijos lietuviai.

Pirmiausia pabrėžtina, kad Lietuvos lenkų padėtis neturėtų priklausyti nuo Lenkijos lietuvių teisių, ir atvirkščiai. Todėl visai neketinu reikš­ti pretenzijų ar nurodinėti, kaip „turi būti“. Norėčiau aprašyti Lenkijos tautinių mažumų padėtį, pristatyti įstatymus.

Tautinių mažumų teisės įtvirtintos Lenkijos tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatyme nuo 2005 m. Jame išvardytos tradicinės mažumos, įskaitant Seinų apskrityje kompaktiškai gyvenančius lietuvius. Įstatyme išskirta ir viena „kalbinė mažuma“. Tai Lenkijos pajūry gy­ve­nantys kašubai. Jie nesudaro atskiros tautinės ar etninės grupės, bet vartoja atskirą kalbą.

Kita vertus, sileziečiai iki šiol nesulaukė galimy­bės įteisinti savo mažumos statusą, nors daugiau nei 800 tūkst. piliečių per pastarąjį gyventojų surašymą nurodė būtent tokią tautybę.

Dabartinis įstatymas leidžia mažumoms laisvai vartoti savo kalbą privačiame ir viešajame gy­venime. Valsčiuose, kuriuose mažuma sudaro ne mažiau nei 20 proc. gyventojų, jos kalba gali būti oficialiai vartojama kaip pagalbinė. Toks valsčius turi būti įtrauktas į atskirą valstybinį registrą.

Tai reiškia, jog mažumai priklausantys piliečiai į valsčiaus organus gali kreiptis raštu ar žodžiu savo gimtąja kalba ir pageidauti, kad ir atsakymas būtų parengtas ta kalba. Taip pat bet kokia paraiška gali būti suformuluota pagalbine kalba. Kad šios teisės būtų užtikrintos praktiškai, valsčiaus administracija gali paskirti priedą prie atlyginimo pagalbinę kalbą mokantiems darbuotojams.  Punsko valsčius kaip tik ir yra įteisinęs lietuvių kalbą kaip pagalbinę.

Įstatymas taip pat suteikia galimybę, kad tokiuose valsčiuose būtų naudojami dvikalbiai vietovių ir gatvių pavadinimai, – tokios vietovės irgi turi būti įtrauktos į atskirą registrą.

Lenkijoje yra 1211 vietovių, kurių pavadinimai rašomi ne tik lenkiškai, bet ir vokiškai, kašubiškai, lietuviškai, baltarusiškai ar lemkiškai (rytų slavų kalba, vartojama Lenkijoje, Slovakijoje ir Ukrainoje). Tačiau Lenkijoje nėra nė vieno valsčiaus, kuriame gatvių pavadinimai būtų oficialiai rašomi kitomis kalbomis, nors kai kur galima aptikti lentelių su neįteisintais pavadinimais kašubų (Lenkijos šiaurėje) ar lietuvių (Punsko miestelyje) kalbomis. Neužfiksuota nė vieno bandymo šias nelegalias lenteles nuimti, nes jos pritraukia turistų dėmesį.

Vetuota pataisa buvo siekiama mažumų galimybes išplėsti, kad pagalbinę kalbą būtų galima vartoti ir apskrities administracijoje. Be to, buvo siekiama leisti ir kitų ES šalių piliečiams vartoti pagalbinę kalbą. Prezidentui šią pataisą vetavus, buvo tiesiog išlaikytas ligšiolinis statusas.

Galiojantis įstatymas numato, kad tautinių mažumų atstovai savo vardus ir pavardes gali rašyti gimtąja kalba, pagal tos kalbos rašybos dėsnius. Tačiau jeigu toje kalboje naudojama kita nei lotynų kalbos pagrindo abėcėlė, pvz. kirilika, tuomet pavardė turi būti transkribuota.

Prieš įsigaliojant minėtam įstatymui praktika nebuvo vienoda. Viena vertus, tautinių mažumų kalbų vartojimas visai nebuvo įteisintas, tačiau tarp Lenkijos piliečių buvo nemažai žmonių vo­kiš­komis pavardėmis, pvz., Schmidtas, Schulzas, Mül­leris arba Muelleris. Buvo net ir vienas žy­mus politikas vengriška pavarde – Balazsas.

Civilinis kodeksas visada numatydavo galimybę susilenkinti pavardę, pvz., Szmitas, Mileris, Szul­cas. Lenkijos lietuvių padėtis buvo šiek tiek kitokia – nuo 1918 m. jie naudoja sulenkintą savo pavardžių variantą, pvz., Witkowski (Vit­kaus­kas), Liszkowski (Liškauskas), Maksymowicz (Maksimavičius), Wołyniecas (Valinčius).

Iki 2005 m. tik per teismus buvo galima išsikovoti pavardės pakeitimą į lietuvišką, argumentuojant, kad būtent tokia pavardė yra viešai žinoma ir naudojama. Dabar tai padaryti paprasčiau – užtenka gauti iš Lenkijos lietuvių bendruomenės pažymą, kaip piliečio pavardė rašoma lietuviškai. Nauja žmogaus asmens tapatybės kortelė gaminama nemokamai, o pavardė turėtų būti užrašoma su visais diakritiniais ženklais. Tiesa ir tai, kad praktikoje pasitaiko įvairių atvejų.

Tiesą sakant, Lenkijos lietuviai neskuba pasinau­doti šia palengvinta galimybe susigrąžinti lietuviškas pavardes. Dokumentų keitimas kainuoja nemažai pinigų ir nervų, o neįprastų diakritinių ženklų naudojimas nepalengvins gyveni­mo.

Šis pavyzdys – kad įstatymas suteikia teisių, ku­riomis nesinaudojama, – rodo, jog tikros tautinių mažumų problemos slypi kitur. Įstatymas suteikia piliečiams įvairių galimybių reikšti savo tautinę ir kalbinę – nebūtinai lenkišką – tapatybę.

Mažumos labiausiai kenčia nuo savo regionų periferinės padėties. Kai sunku gauti darbo, žmonės keliasi kitur, o mažėjant gyventojų sunkiau išlaikyti mokyklas. O tautinių mažumų mokyklos reikalauja ir daugiau lėšų.

Lenkijos lietuvių bendruomenės veikėjai ne kartą apgailestavo, kad Punsko valsčius su savo dvikalbėmis lentelėmis gali tapti savotišku lietuvišku skansenu, kur lietuviški vietovių pavadinimai liks vos ne vienintelė lietuvybės apraiška.

Tiesa, Lenkijos lietuviai sėkmingai puoselėja kalbą ir papročius. Lenkijoje sunku rasti panašaus dydžio miestelį su tokiu turiningu kultūriniu gy­venimu, kokį dėl savo lietuviškumo turi Puns­kas.

Lietuviškų Punsko mokyklų absolventai dažniau renkasi Lietuvos, o ne Lenkijos aukštąsias mokyklas, o sugrįžę į Punską jie geriau kalba lietuviškai už savo tėvus. Punsko valsčius, priešingai nei kaimyniniai valsčiai, aktyviai panaudoja ES lėšas. Bet visa tai Lenkijos lietuviai susikūrė savo darbu, o Tautinių mažumų įstatymas ir valstybė mažai prie to prisidėjo.

Tai kodėl apskritai reikalingas tautinių mažumų įstatymas, suteikiantis joms teisių, kuriomis jos kartais net nesinaudoja?

Manau, svarbiausia tai, jog jis tiek mažumoms, tiek daugumai siunčia signalą, kad Len­ki­jos valstybė priklauso ir tiems piliečiams, kurie su sa­vo artimaisiais nebendrauja lenkiškai ir nenori bū­ti vadinami lenkais, bet nuo šimtmečių gyvena Lenkijoje. Todėl ir A.Dudos veto, grindžiamas finansinėmis priežastimis, nors jokių esamų tautinių mažumų teisių ir nesuvaržė, šia tendencija verčia abejoti.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/tautines-mazumos-kaip-joms-lenkijoje

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.