- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Šerloko Holmso ir daktaro Džono H.Vatsono istorijos

Autorius: veidas.lt | 2013 05 25 @ 14:08 | Knygos | No Comments


Šerlokas Holmsas – regis, žymiausias visų laikų literatūros herojus. Legendinis seklys daugeliui jau tapo realiu asmeniu, populiarumu pranokstančiu net savo kūrėją Arthurą Conaną Doyle’į. Lietuvos knygynuose ką tik pasirodžiusi išties stora knyga “Šerloko Holmso ir daktaro Džono H.Vatsono istorijos” – tai garsiausių Šerloko Holmso istorijų rinktinė. O mes siūlome ištrauką iš vienos detektyvinės istorijos.

Raudonplaukių lyga

Vieną ano rudens dieną nuėjau pas savo draugą poną Šerloką Holmsą ir radau jį rimtai kalbantis su labai stambiu, nejaunu raudonskruosčiu vyru skaisčiai raudonais plaukais. Atsiprašęs už sutrukdymą, jau buvau beišeinąs, bet Holmsas staigiai įtraukė mane į kambarį ir uždarė duris.
– Geriau pataikyti nė negalėjote, brangusis Vatsonai, – nuoširdžiai tarė jis.
– Man pasirodė, kad jūs užsiėmęs.
– Taip, labai.
– Tai aš galiu palaukti kitame kambaryje.
– Anaiptol, šis džentelmenas, pone Vilsonai, buvo mano partneris ir padėjėjas tiriant daugelį reikšmingiausių mano bylų, ir neabejoju, kad jūsų atveju jis bus man taip pat labai naudingas.
Stambusis vyriškis kiek pakilo nuo kėdės ir pasisveikino linktelėdamas galvą, o mažos riebiame veide įsispraudusios jo akutės tiriamai mane nužvelgė.
– Sėskit ant minkštasuolio, – pasakė Holmsas, o pats vėl įsmuko į savo fotelį ir suglaudė pirštų galus, kaip visada darydavo mąstydamas. – Žinau, brangusis Vatsonai, kad jūs, kaip ir aš, mėgstate viską, kas yra neįprasta, kas pranoksta kasdienybę ir banalią rutiną. Kad šie dalykai jus traukia, matyti iš to, su kokiu entuziazmu aprašote ir, atleiskite už žodį, savotiškai pagražinate ne vieną mano darbelį.
– Jūsų veikla man iš tiesų yra labai įdomi, – tariau.
– Atsimenate, kaip vienądien, prieš pat mums imantis to labai lengvo darbo, pasiūlyto panelės Merės Saterland, aš pasakiau, jog gyvenime pasitaiko tokių keistenybių ir nepaprastų sutapimų, kokių net lakiausia fantazija nepajėgtų sukurti.
– Ir tada aš išdrįsau suabejoti jūsų teiginiu.
– Taip, daktare, bet vis dėlto turėsite sutikti su mano požiūriu, antraip aš jums vis krausiu faktą po fakto, kol pagaliau neišlaikysite ir turėsite pripažinti, kad esu teisus. Antai šį rytą pas mane teikėsi ateiti ponas Džeibezas Vilsonas ir ėmė pasakoti istoriją, kuri, atrodo, bus tokia nepaprasta, kokios jau senokai negirdėjau. Esu jums ne sykį sakęs, jog keisčiausi ir nebūčiausi dalykai dažnai yra susiję ne su didžiausiais nusikaltimais, o su menkais, kartais net su tokiais, kurie vargu ar apskritai gali būti vadinami nusikaltimais. Iš to, ką išgirdau, dar sunku pasakyti, ar tai nusikaltimas, ar ne, tačiau įvykių eiga neabejotinai yra viena iš nepaprastųjų, kokių esu matęs. Pone Vilsonai, gal malonėtumėt pradėti savo pasakojimą dar kartą. To prašau ne vien dėl to, kad mano bičiulis daktaras Vatsonas negirdėjo pradžios, bet ir dėl to, kad, išgirdus apie tokį savitą įvykį, man rūpi iš jūsų lūpų sužinoti kuo daugiau smulkmenų. Paprastai išgirdęs kokį niekelį kitą apie įvykį aš galiu vadovautis tūkstančiu panašių atsitikimų, kuriuos puikiai prisimenu. Bet šį kartą, turiu prisipažinti, faktai geriausiu atveju yra unikalūs.
Apkūnus klientas išpūtė krūtinę kiek didžiuodamasis ir iš vidinės palto kišenės išsitraukė purviną, suglamžytą laikraštį. Kol jis išlyginęs ant kelio laikraštį, ištempęs kaklą akimis perbėgo skelbimų skiltį, aš atidžiai jį apžiūrėjau ir pabandžiau bičiulio pavyzdžiu iš drabužių ir išvaizdos nustatyti, kas jis toks.
Beje, iš savo stebėjimo ne ką pešiau. Mūsų klientas atrodė tipiškas paprastas Britanijos prekijas – nutukęs, pasipūtęs, lėtas. Vilkėjo duksliom kelnėm pilkais langučiais, ne per švariausiu prasegtu juodu surdutu ir pilkai rusva liemene su masyvia auksuota grandinėle, prie kurios kaip pagražas kabojo pradurtas kvadratinis metalo gabalėlis. Nunešiotas cilindras ir nublukęs rudas apsiaustas suglamžyta aksomine apykakle gulėjo ant kėdės šalia jo. Vienu žodžiu, žiūrėk į tą žmogų nežiūrėjęs – nieko ypatinga nepamatysi, gal tik raudonus plaukus ir begalinio sielvarto bei nepasitenkinimo kupiną veido išraišką.
Įžvalgusis Šerlokas Holmsas tuoj permatė mano užsiėmimą ir pastebėjęs mano klausiamus žvilgsnius su šypsena palingavo galva.

 

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/serloko-holmso-ir-daktaro-dzono-h-vatsono-istorijos

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.