Visai neseniai Lietuvos žiniasklaidoje gan plačiai nuskambėjo prezidentės veto Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymo pataisoms. Prezidentė rėžė, kaip įprasta, gan smarkiai, jog Lietuva renkasi biurokratinę naštą didinantį savivaldybių smulkinimą, kai Europa eina savivaldybių stambinimo keliu ir tokių klaidų nebekartoja.

Europa, iš tikrųjų, eina savivaldybių stambinimo keliu, tačiau reikia pažvelgti ir į bendrą Europos paveikslą. Savivaldybės Lietuvoje jau yra vienos didžiausių Europoje. Bankas “Dexia” ir Europos savivaldybių ir regionų Taryba (CEMR) periodiškai skelbia statistinius duomenis apie savivaldą Europoje. 2010-2011 m. raporto duomenimis vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius Europoje siekė 5630 gyventojų, kai Lietuvoje šis skaičius buvo beveik 10 kartų didesnis (54 780 gyventojų). Didesnės savivaldybės yra tik Danijoje bei Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai 56 590 ir 152 680 gyventojų.

Stambinant savivaldybes, vykdant vadinamąją amalgamaciją, valstybės, kurios turėjo ar tebeturi nedideles ir rinkėjams itin politiškai atskaitingas savivaldybes susiduria su gyventojų pasipriešinimo problema. Natūralu, jog gyventojai gan pagrįstai bijo, jog didesnės savivaldybės nutolins sprendimų priėmimą nuo piliečių.

Pats Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų nustatymo įstatymo pataisų priėmimas automatiškai nesąlygotų savivaldybių smulkėjimo Lietuvoje. Palaipsniui, galbūt, atsirastų viena ar kita savivaldybė. Tad, bendras savivaldybių skaičius Lietuvoje tikrai neišsipūstų, jis nei padvigubėtų, nei patrigubėtų. Juolab, kad savivaldybės kūrimui reikia atitikti ir kitas sąlygas, pavyzdžiui, savivaldybės centras turi turėti bent 3000 gyventojų. Šią sąlygą atitinkančių miestų Lietuvoje yra viso labo apie dešimtį (Žiežmariai, Šeduva, Venta, Kuršėnai, Ariogala ir .t.).

Prezidentūros spaudos tarnyba pareiškė, jog veiksmingiausiai dirba 40 000 gyventojų dydžio savivaldybės. Kokiais šaltiniais buvo remtasi taip ir nepaaiškinta. Dėl optimalaus savivaldybių vieningo sutarimo nėra. Šiuo klausimu yra atlikta nemaža įvairių studijų bei tyrimų. Iš tiesų, yra tokių tyrimų, kurie ekonomiškai efektyviausią savivaldybės dydį brėžia ties 40 000 gyventojų riba. Tačiau prezidentūra, jei rėmėsi šiais tyrimais, tai nutylėjo, jog kalbama apie ekonominį efektyvumą. Esant tokio dydžio (40 000 gyventojų) savivaldybei- sumažėja administraciniai, savivaldybės teikiamų paslaugų kaštai, kitaip tariant pradeda veikti masto ekonomija. Politinis efektyvumas šiuo atveju lieka nuošalyje. Mažesnėse savivaldybėse ryšys su vietos valdžia paprastai yra glaudesnis, piliečių dalyvavimas ir pasitenkinimas savivalda taip pat yra aukštesnis.

Viską vertindami tik ekonominio efektyvumo kriterijais galime prieiti iki to, jog pati demokratija yra brangi ir ne itin efektyvi, o administracinės išlaidos galėtų būti sumažintos panaikinant savivaldybes ar paleidžiant parlamentą. Manau, jog Lietuvoje atsirastų nemažai palaikančiųjų šią idėją. Tačiau, ar mes koncentruodamiesi tik į ekonominį efektyvumą pasieksime, jog žmonės taptų pilietiškesni, labiau įsitrauktų į vietos valdymo reikalus, jog vietos valdžios institucijos įgytų daugiau pasitikėjimo. Be to, tvarus visuomenės ir valstybės vystimasis yra neįmanomas.

Tyrimų nagrinėjančių, ieškančių optimalaus savivaldybių dydžio netrūksta. Dauguma jų ieško to taško, kur masto ekonomija iš tiesų pradeda veikti, koncentruojamasi daugiausia į ekonominius rodiklius. Kai kurie tyrinėtojai diskutuodami dėl optimalaus savivaldybės dydžio įtraukia ir politinio efektyvumo kriterijus. Tuomet, jų nuomone, optimalus savivaldybės dydis svyruoja ties 20 000 gyventojų riba. Kiti teigia, jog ir mažos savivaldybės (5000-10 000 gyventojų) gali puikiai ir efektyviai tvarkytis (Bodkin and Conklin). Taigi, tyrimų yra įvairių ir negalima pagriebus vieną bandyti pritaikyti savo kurpaliui. Rutgers Viešųjų reikalų bei administravimo mokyklos tyrėjai 2009 m. apžvelgė tyrimus vykdytus optimalaus savivaldybių dydžio ir efektyvumo srityje. Išvadose pabrėžiama, jog daugelyje tyrimų teigiama: mažos savivaldybės paprastai nėra mažiau efektyvios už dideles, išskyrus specializuotas paslaugas. Didesnės savivaldybės paprastai efektyviau tvarkosi su daug kapitalo reikalaujančiomis paslaugomis (capital- intensive services), tokiomis kaip komunalinės paslaugos, vandens tiekimas ir nuotėkų sistemos. Lietuvos atveju tai į tą įeitų ir ES projektų įgyvendinimas. Mažesnės savivaldybės paprastai yra efektyvesnės teikiant, vadinamąsias darbui imlias paslaugas (labour intensive services), tokias kaip teisėtvarkos institucijų, ugniagesių darbas. Mažesni struktūriniai vienetai šiuo atveju leidžia geriau tvarkytis.

Toje pačioje Danijoje, kurioje savivaldybės neseniai buvo sustambintos, reikalaujama, jog savivaldybė turėtų bent 20 000 gyventojų, tačiau išimtys taikomos atokesnėms, mažiau išsivysčiusioms teritorijoms. Reikia pažymėti, jog Danijos regionai ir sustambintos savivaldybės yra atsakingos ir už didesniąją dalį visos valstybės išlaidų. 2009 m. regionai bei savivaldybės Danijoje išleido net 64 proc. visų valstybės viešųjų išlaidų. Lietuvoje tais pat metais savivaldybių išlaidos buvo 26 proc. visų viešųjų išlaidų tenkančių valstybei. Tiek Danijoje, tiek Suomijoje, tiek Švedijoje savivaldybės nustato ir vietos mokesčių dydį. Šios valstybės turi labiausiai finansiškai nepriklausomą savivaldą Europoje. Verta pažymėti, jog pasitikėjimas savivalda šiose šalyse taip pat yra vienas aukščiausių Europoje.

Tiesa, patys Danijos tarybų nariai post-reforminėje apklausoje pripažino jų galimybės daryti įtaką sprendimų priėmimui sumažėjo, sustiprėjo valstybės kontrolė, didelę įtaką įgijo vietos biurokratijos darbuotojai.

Tiesioginiai merų rinkimai

Sutinku, jog vietos gyventojų aktyvumą ir glaudesnį ryšį su vietos valdžia galima paskatinti ir kitais būdais, tačiau ta linkme judama lėtokai. Ar tiesioginiai merų rinkimai tam padėtų? Galbūt… Tačiau pažvelgus į Europos praktiką kyla abejonių

Anot prezidentūros, Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių kur tiesiogiai renkamos tik savivaldybių Tarybos. Jeigu omenyje turėti tiesioginiai mero rinkimai, tai iš 27 ES valstybių tiesiogiai merai yra renkami tik 8- iose valstybėse, netiesiogiai merus renka (juos skiria arba Taryba arba valstybė)- 17 ES valstybių, 2-oje šalyse sistema yra mišri (Federacinėse Vokietijoje ar Austrijoje tai priklauso nuo regiono). Tiesiogiai merus renka daugiausia rytų ir vidurio Europos valstybės (Bulgarija, Slovakija, Slovėnija, Lenkija, Rumunija, Vengrija, taip pat Kipras ir Italija). Tiesioginių mero rinkimų sistema yra populiari ir Vokietijoje, tačiau visos kitos senosios Europos valstybės merus renka netiesiogiai (Prancūzija, Ispanija, Suomija, Belgija, Liuksemburgas, Danija, Švedija ir t.t.). Dalis valstybių eksperimentuoja su tiesioginių mero rinkimų sistema, kaip, pavyzdžiui, Jungtinė karalystė ar Norvegija, tačiau jos nesiryžta plačiai įgyvendinti tokių reformų.

Argumentai už tiesioginius merų rinkimus visur yra panašūs- didesnė politikų atskaitomybė, didesnis gyventojų susidomėjimas ir įsitraukimas į vietos politiką. Teigiama, jog tuo pačiu savivalda turės savo lyderį su aiškiu gyventojų mandatu, kuris galės jai atstovauti ir santykiuose su centrine valdžia, ir diskusijoje su galimais investuotojais. Kita vertus, bijoma, jog pernelyg stipri mero pozicija gali atgrasinti naujų žmonių įsiliejimą į Tarybą, kadangi buvimas opozicijoje reikš ne ką daugiau nei šauksmą tyruose. Tai gali sumažinti susidomėjimą ir Taryba ir demokratinės kontrolės galimybes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog stiprus meras ir vieno asmens kontrolė gali padidinti ir korupcijos tikimybę. Skandalų savivaldybėse Lietuvoje tikrai netrūksta.

Mūsų kaimynai lenkai gan teigiamai vertina tiesioginius merų rinkimus, tačiau pastebėtina, jog didesnių pokyčių jie neatnešė.

Seniūnijų galių stiprinimas

Idėja stiprinti seniūnijas yra tikrai verta dėmesio, tačiau ta linkme praktiškai nejudama. Netgi atvirkščiai- Vilniuje užsimota seniūnijas naikinti. Vien tik, tiesioginiai seniūno ar seniūnijos sueigos rinkimai problemos neišspręstų. Reikia stiprinti pačias seniūnijų galias, mat jos ir yra arčiausiai žmogaus esanti institucija. Tai ypatingai aktualu kaimiškosiose seniūnijoje kur rajono centras dažnai yra tolokai nuo seniūnijos centro ir seniūnijos gyventojų interesai dažnai yra užgožiami rajono centro problemų. Seniūnijos sueigai suteikus daugiau teisių spręsti vietos bendruomenės reikalus- tiek dėl infrastruktūros projektų įgyvendinimo, dėl socialinės paramos skyrimo, seniūnijos teritorijos tvarkymo, viešojo transporto, kultūrinės veiklos- vietos gyventojai turėtų realią galimybę įtakoti jiems svarbių sprendimų priėmimą.

Galima bent jau įpareigoti savivaldybės Tarybą konsultuotis su Seniūnijos sueiga tam tikrais seniūnijai svarbiais klausimais. Žinoma, visuomet atsiras to priešininkų teigiančių, jog sprendimų priėmimas bus dar labiau apsunkintas ir užtruks ilgiau. Visgi, reikia pažvelgti kaip realiai galima priartinti savivaldą prie žmogaus. Lietuvoje yra netgi pakankamai kurioziškų situacijų. Štai, pavyzdžiui, Kuršėnai teturi seniūnijos statusą, kuri realiai nėra niekas daugiau kaip struktūrinis savivaldybės padalinys. Taigi, nors pats miestas gyventojų skaičiumi (13 000) gali lygintis su nemaža dalimi Lietuvos savivaldybių, jo gyventojų galimybės spręsti miesto problemas yra pakankamai ribotos.

Reikia pripažinti, jog stebuklingos burtų lazdelės nėra ir išspręsti problemą vienu mostelėjimu nepavyks, tačiau svarbu ieškoti problemų sprendimo kuriant realią savivaldą, aktyviau įtraukiant gyventojus spręsti savo bendruomenės reikalus. Visa tai reikšmingai prisidėtų prie stiprios ir gyvybingos pilietinės visuomenės kūrimo.

Darius Šavolskis