Kas nepamiršo kapitono Blado (Blood) – nuotykių romano personažo, airio, medicinos bakalauro ir piratų vado, – gal įsidėmėjo, kad aplinkybėms prispyrus jis prisimindavo esąs Romos katalikas.

Pastaruoju metu bent dvi progos priminė, kad esu krikštytas pagal Romos katalikų apeigas. Apsvarstyti šeimos doktrinos į neeilinę Vyskupų sinodo sesiją Italijoje  susirinko 191 ganytojas, o ir Vėlinių žvakelės kai kur jau ėmė mirgėti. Progos skirtingo svorio, tačiau katalikybės trauka mano atveju neproginė.

Tyrinėdamas Rusijos imperijos 1897 m. gyventojų surašymo žemėlapius su duomenimis apie raštingumą, atkreipiau dėmesį į sodriau nuspalvintus Žemaičių vyskupijos plotus. Jie išsiskyrė greta blankių kitų Lietuvos vietų, nors ir nebuvo tokie ryškūs kaip liuteroniškos gubernijos – dabartinė Latvija ir Estija.

Bažnyčia mokė liaudį rašto – greta Petro Rimšos „Vargo mokyklos“, vaizduojančios vaiką ir jį mokančią motiną, tiktų pastatyti katalikų dvasininką.

Nors švietimo baruose katalikai, atrodo, nepersistengė kaip liuteronai, raštingoji Žemaitija kelia pasididžiavimą – juolab kad į rytus besidriekiantys imperijos plotai atrodo kaip dykra. Net ir žydai, kurių beveik visi vyrai raštingi, spalvos tiems tyrams neprideda.

Bažnyčios par amžius nuveikti geri darbai akis bado, ir tai stiprina kartais kylantį impulsą užsirašyti į Sąrašinių katalikų sąjūdį.

Paaiškinsiu, ką turiu omeny. Jokio Sąrašinių katalikų sąjūdžio nėra. O galėtų būti. Net ir aš, kurio egzotiškas pažiūras būtų galima dėti greta vadinamojo New Age ir medžiagų atsparumo teorijos, mielai lankyčiau šv. Mišias pagal tvarkaraštį. Vargu ar tai pakeistų mano privatų santykį su šv. Sakramentais, tačiau šiuo Bažnyčiai itin nelengvu metu bent jau vienas statistinis lankytojas nuolatos užsuktų į šventovę. Gal net aukų dėžę papildytų.

Kam to reikia? Per kelis pastaruosius šimtmečius Bažnyčią smarkiai apgriovė Švietimo amžiaus gaivalai. Nieko prieš tai neturiu. Tegul visi žino savo vietas. Tačiau vadinamoji Vakarų civilizacija, kurios šerdį sudaro krikščionybė, nusirito iki to, kad leidosi užspeičiama į kampą. Vakarai vis dar dominuoja mokslo ir technikos srityje, tačiau Europa išmiršta, Senojo ir Naujojo pasaulių darbo jėgos balansą palaiko imigracija.

Islamas gyvas, musulmonų natūraliai daugėja, o krikščionybė merdi, tikinčių ir sąrašinių krikščionių mąžta.

Tai, kad pagal tvarkaraštį, pavyzdžiui, kas septintą sekmadienį, klausysiuosi šv. Mišių, gimstamumo tikrai nepadidins. Veikiau priešingai. Vis dėlto sutvirtinsiu savo vakarietišką tapatybę bent jau estetinėje plotmėje. Taip, Indijoje apstu katalikų, kurie savaip meldžiasi, tačiau Šventasis Sostas yra Romoje ir beveik visada tenai buvo. Avinjonas, kur persikelta antipopiežių laikais, – irgi Vakarai.

Kapitono Blado įkvėptą siekį tapti aktyviu sąrašiniu kataliku ir tokiu būdu sutvirtinti savo vakarietišką tapatybę gesina banali priežastis – niekam to nereikia. Tiksliau, Bažnyčiai to tikrai nereikia, o lietuviai ir taip „sąrašiniai“ – katalikiškomis apeigomis apsikrauna tiek, kiek reikalauja anaiptol ne katalikiški, o liaudies papročiai („O kaipgi be kunigo?“).

Užtat klausimas, kam reikalingas raštingumas, kurio pamatus paklojo Bažnyčia, tampa itin aštrus. Ar tam, kad sugebėtume perskaityti, jog išsiskyrusių, nebažnytineje santuokoje gyvenančių katalikų ir žmogžudžių teisių sulyginimas, kada pirmiesiems būtų leista priimti šv. Komuniją, anot vieno iš Sinodo dalyvių, tėra „vaistas, blogesnis už pačią ligą“?

Kitaip tariant, be Bažnyčios leidimo antrąkart vedęs negali dalyvauti Eucharistijos slėpinyje. Ar gali? Kristus diskusijoje nedalyvauja, o Bažnyčia dvejoja.