Šią savaitę Rusijoje džiugiai, o Ukrainoje su kartėliu prisimenamas lygiai prieš metus Rusijos glėbin iš Ukrainos kontrolės išslydęs Krymas. Pačiame pusiasalyje, kaip ir Maskvoje, ši sukaktis pažymima su fejerverkais, o Kijeve Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dalija pažadus neatsisakyti savo suverenių teisių į Krymą ir jį anksčiau ar vėliau susigrąžinti.

Ukrainai Krymo praradimas – ne tik skaudus pralaimėjimas, bet ir lūžio taškas, pakurstęs separatistų judėjimą Rytų Ukrainoje, o jau metus besitęsiantis konfliktas ne tik kasdien silpnina Ukrainos ekonomiką, bet ir reikalauja tūkstančių aukų. Maskvai Krymo prisijungimas – principinė pergalė, gerokai padidinusi prezidento Vladimiro Putino populiarumą namuose, tačiau šis „malonumas“ – gana brangus. Viena vertus, sunku išmatuoti ekonominę žalą, kurią Rusija jau patyrė dėl Vakarų sankcijų. Iš kitos pusės, Krymo išlaikymas privertė Maskvą į gerokai braškantį šalies biudžetą įrašyti naują ir gana ryškią eilutę.

Rusijos finansų ministerijos skaičiavimais, bendra parama Krymui ir Sevastopoliui iš viso sudarė 124,7 mlrd. rublių (1,83 mlrd. eurų), o didžioji šios sumos dalis teko privalomosioms išlaidoms – biudžetininkų atlyginimams, socialinėms išmokoms, įstaigoms išlaikyti, Pensijų fondo biudžeto deficitui padengti. Jei susumuosime dar ir Krymo patirtas išlaidas bei dabar jau Maskvai nesumokėtus mokesčius, bendra Krymo metinė kaina Rusijai yra apie 140 mlrd. rublių (2 mlrd. eurų).

Beje, aneksijos metinių proga pasirodė oficialiai dar nepatvirtinta žinia, jog Rusijos valdžia Krymui esą ketina suteikti specialiosios ekonominės zonos statusą, panašų į galiojantį Kaliningrado apskrityje. Tokiu atveju Krymo gyventojai pirmuosius šešerius metus būtų atleisti nuo pajamų bei nekilnojamojo turto mokesčių, o ateinančius 49 metus čia veiktų specialus fiskalinis režimas.