Interjerų žinovas atvėrė vilniečių namuose slypinčias pribloškiančias grožybes.

Vienu sėkmingiausiai Vilniaus knygų mugėje parduodamų albumų be jokios ypatingos reklamos tapo Eugenijaus Skerstono iliustruotas leidinys „Privatus Vilnius. Interjerai“. Tai, kad Lietuvoje atsirado tiek besidominčiųjų interjerais, nustebino netgi knygos autorių – socialinių mokslų daktarą, prieš metus pristačiusį pirmą interjerams skirtą knygą „Elegantiški namai“.
Jis teigia, kad Prancūzijoje arba Belgijoje kasmet pasirodo po 15–20 interjerui skirtų leidinių. O juk Belgija – mažesnė šalis už Lietuvą. „Nuvažiavę ten į svečius aikčiojam, kaip jie gražiai gyvena. Kas trukdo mums? Tai, kad nėra tradicijos, kultūros ir auklėjimo, kaip gražiai gyventi. Ir leidiniai apie interjerus Lietuvoje – retenybė. Parsivežti iš užsienio gražų baldų komplektą šiandien nėra sudėtinga – svarbu mokėti, sugebėti tą baldų komplektą išsirinkti“, – tvirtina E.Skerstonas.

Šimtas vilniečių būstų

Medžiagos apie vilniečių būstus jis sukaupė tiek, kad į vieną knygą nebesutelpa. „Radom privačių interjerų, kurie tiesiog pribloškė išmone ir kūrybingumu. Negalėjau patikėti, kad stoviu Vilniuje, o ne senų tradicijų Vakarų Europoje. Ir užsieniečiai, kuriems jau rodžiau išleistą albumą, negali patikėti, kad jame vaizduojamas Vilnius“, – tvirtina pašnekovas. Ir priduria, kad visas šis grožis dažnai slypi už durų vilniečiams būdingose apleistose laiptinėse, kurios puikiai atspindi jų požiūrį į kaimynus.
Knygos autoriui duris draugiškai atvėrė ir ambasadų interjerus fotografuoti leido net penkios užsienio atstovybės Lietuvoje. Su užsienio diplomatais susitarti, pasak E.Skerstono, buvo daug paprasčiau nei su kai kuriais užsispyrusiais vilniečiais. Kartais jam padėdavo pažįstamų žmonių rekomendacijos, o dažniausiai Eugenijus tiesiog belsdavo į jį dominančio istorinio namo gyventojų duris ir tikėdavosi šeimininkų supratingumo.
„Viename name Teatro gatvėje man mestelėjo: „Jūs turbūt iš proto išsikraustėt…“ Gal ir išsikrausčiau, bet keturi penktadaliai knygoje pateiktų interjerų surasti būtent tokiu būdu“, – neslepia E.Skerstonas.
Netikėti svečiai neprašydavo šeimininkų nei dulkių šluostyti, nei voratinklių graibyti, nei patraukti prie istorinio interjero nederančių daiktų, todėl atidžiau įsižiūrėjus fotografijose galima matyti realaus gyvenimo ženklų. „Žmonės įsivaizduoja, kad tu ieškai ypatingų namų, o juk namai tokie tampa tuomet, kai juose sukurta ypatinga nuotaika. Knygoje nėra verifikuoto, įvertinto gražiausių ar prabangiausių sostinės butų šimtuko: tiesiog tai – šimtas vilniečių būstų, kuriuos mums pavyko apžiūrėti arba kurių fotografijas, šeimininkams sutikus, suteikė interjerus kūrę dekoratoriai“, – pasakoja autorius.
Anaiptol ne visų pristatomų interjerų savininkai – turtuoliai: yra ir su meile prižiūrimų sostinės pensininkų būstų, kurių niekada nelietė profesionalaus dekoratoriaus ranka. Pasak E.Skerstono, interjere, kaip ir aprangoje, svarbiausia sutarti su savimi: neverta spraustis į prabangų kostiumą, jeigu jis tave varžo. „Pats laikausi taisyklės, kad istorinė detalė šiuolaikinį interjerą gali praturtinti, o štai naujoviškas daiktas istorinėje aplinkoje dažniausiai lieka svetimkūniu. Jau dvidešimtas amžius buvo eklektiškas, o dvidešimt pirmas – ultraeklektiškas. Faktiškai Vilniuje beveik nebelikę gryno istorinio stiliaus butų“, – tvirtina interjerų žinovas.

Atradimai toli nuo Lietuvos

Knygą „Privatus Vilnius. Interjerai“ pradeda istorinė miestui būdingų architektūrinių detalių apžvalga. Aptariama Vilniaus interjerų raida nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų iki XX a. pradžios. Ypatingas dėmesys skirtas iliustracijoms, kurių knygoje daugiau kaip tūkstantis.
Rengdamas leidinį, Eugenijus patyrė ir malonių atradimų, tokių kaip Vasilijaus Sadovnikovo XIX a. antroje pusėje tapytos akvarelės, vaizduojančios Verkių rūmus. Jas Chigi pilyje Italijoje pirmoji „nužiūrėjo“ diplomato Kazio Lozoraičio našlė Giovanna Pignatelli-Lozoraitis. Pagal šias akvareles buvo darytos ir Jono Kazimiero Vilčinskio albumo litografijos. Savininkų leidimu šie Verkių rūmus vaizduojantys meno kūriniai Lietuvoje publikuojami pirmą kartą.
Prancūzijos pietuose esančioje Po pilyje prieš keletą metų viešėjusiam E.Skerstonui pavyko nufotografuoti ir XVII a. pradžios verdiūrą (gamtos raštų gobeleną) su Lietuvos herbu. „Nežinau, kaip ji ten atsidūrė. Matyt, kažkas iš Lietuvos didikų (nes tik jie galėjo sau leisti panašią prabangą) gobeleną užsisakė, bet dėl nežinomų priežasčių neatsiėmė. Taip austinis herbas su vyčiu užsiliko Prancūzijoje“, – spėlioja knygos autorius.
Jau XVIII a. vilniečiai turėjo daug persiškų kilimų. Iki XVII a. pabaigos pagal specialius Lietuvos ir Lenkijos valstybės didikų užsakymus Isfahane žakardo būdu netgi buvo audžiami vadinamieji lenkiški kilimai. Unikalių persiškų kilimų – tiek naujų, tiek istorinių – knygos autoriui ir šiandien nemažai pavyko aptikti vilniečių būstuose.

Senas parketas prastai dega

Sovietmečio interjerui skirtą skyrių E.Skerstonas pavadino „Socializmas: su kūju ir… pjūklu“, mat cituoja 1959 m. leidinį, rekomenduojantį praktiškiems tarybiniams piliečiams pjūklu padalyti seną bufetą į dvi dalis ir taip iš prašmatnaus antikvarinio baldo pasigaminti dvi lentynas.
Vilniečiams įsirengus centrinio šildymo sistemas, senosios krosnys, savo dekoru prilygusios meno kūriniams, daug kur irgi buvo negailestingai išdaužytos. Nors vien krosnių karūnos (koklių sienelės viršaus papuošimai), gaminti žymesnėje Europos manufaktūroje, galėjo kainuoti dešimtis tūkstančių litų.
Išpopuliarėjus namų židiniams, krosnis griaunančių savininkų sumažėjo, tačiau atvejų, kai nesukant galvos uždažoma barokinė sienų tapyba, vis dar pasitaiko. „Vos prieš porą metų viename name atidengtas gėlinis sienų tapybos raštas buto savininkams nepatiko, todėl buvo negailestingai užtepliotas. Ką jau kalbėti apie savininkus, kurie išnarsto seną dekoratyvų parketą, išveža jį į sodo namelį prakuroms ir dar piktinasi, kad prastai dega… O juk tokie parketai, kuriems kartais būdavo naudojama penkių šešių egzotinių rūšių mediena, kainuodavo brangiau už bet kokį baldą“, – su nuoskauda pasakoja E.Skerstonas.
Iš šiandien toli gražu ne kiekvienas vilnietis, Senamiestyje įsigijęs butą, ryžtasi kviesti paveldosaugininkų komisijas ir atlikti polichrominius tyrimus: gal nieko neras, o jeigu ras – tai restauracija brangiai kainuos… „Nors visi turime namus, kažkodėl akcentuojame tik vieną gyvensenos kultūros dalį – aprangą. Negi kultūringi galime būti tik išėję pasirodyti kitiems? Kodėl negalvojame, ar esam kultūringi savo namuose? O aukščiausia tokios kultūros išraiška laikyčiau sugebėjimą įvertinti ypač seną paveldą“, – dėsto Eugenijus.
Knygos iliustracijos neįvardytos, tik sunumeruotos. Nepateiktos ir dekoratorių pavardės: juos ketinama plačiau pristatyti antrame leidinio tome, kuris vadinsis „Privatus Vilnius. Namų puošyba“. „Tegul žmonės grožisi, o ne svarsto, kam kas priklauso. Interjeras – tai intymi gyvenimo sritis. Tai ne gidas po miestą ar muziejų, ne turimų meno vertybių katalogas – tik savotiškas užtaisas, provokuojantis norą suprasti, kad gyvename gražiame mieste, kupiname paslėptų kultūros ženklų. Vilnius turėtų būti pavyzdys kitiems miestams, nes jei netausosime paveldo sostinėje – patikėkite, mažesniuose miesteliuose jo netausos dar labiau“, – tikina knygos autorius.
Ar Eugenijus planuoja skirti knygas ir kauniečių ar klaipėdiečių būstams? „Žinoma, būtų be galo smalsu išvysti ir kitų Lietuvos miestų interjerus, bet tam reikia daug laiko, jėgų ir lėšų, kurių neturiu. Kol kas apsiribosiu sostine, išleisiu antrą knygą apie Vilnių, o rudenį ketinu vykti į Prancūziją pasigrožėti tenykščiais dvarais ir pilimis, pabendrauti su gyvais baronais ir markizais. Todėl ateinančių metų mugei ketinu parengti knygą apie prancūzišką gyvenseną“, – planuoja E.Skerstonas.

Netikrumas griauna iš vidaus

Kadangi šis „Veido“ numeris skirtas 1918–1940 m. ir 1990–2012 m. nepriklausomos Lietuvos palyginimui, paprašėme E.Skerstono pakomentuoti minėtiems laikotarpiams būdingas interjerų tendencijas.
„Tarpukario Lietuva buvo kupina ne tik geresnio gyvenimo vilčių, bet ir tvyrančios baimės. Aplinkinis pasaulis buvo labai primityvus, Europos valstybės nuolat grasino viena kitai. Trūko stabilumo, netgi šalies sostinė tebuvo laikinoji. Fotografo Jano Bulhako „Vilniaus albume“ interjerų nėra – tik namų sienos. Daug kas dar po Pirmojo pasaulinio tebestovėjo sudegę ir sugriauta. Ar jūs ryžtumėtės važiuoti gyventi į miestą, kurį teks atstatinėti? O juk buvo tokių didvyrių. Bet atėjo naujas karas, ir nemažai Vilniaus gyventojų pasitraukė. Politinė situacija stipriai veikia miestiečių psichologiją. Savisaugos instinktas mus ragina arba bėgti, arba įsikurti ilgam ir tikėtis, kad ateinančios kartos čia gyvens ir puoselės tradicijas. Dabartinis laikotarpis – taikus, tarsi būtų palankus metas kurtis, tačiau emigracija ir vėl signalizuoja apie stiprėjantį netikrumo jausmą. Kam jaunai šeimai puoselėti namus, kuriuos rytoj gali tekti palikti? Šis netikrumas griauna visuomenę iš vidaus, nes laikinumo būsena kartais labai ilgai trunka“, – pastebi E.Skerstonas.