Nuo pat didžiosios schizmos 1054 m. jau kone tūkstantį metų Romos katalikams ir Rytų stačiatikiams sunkiai sekasi siekti bendrystės. Pastaraisiais metais išaugęs Rusijos prezidento V.Putino susirūpinimas religija lyg ir gali sukurti įspūdį, kad siekiama pokyčių. Deja, ne: religija V.Putinui reikalinga tik galiai išsaugoti.

Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lankėsi Vatikane ir susitiko su popiežiumi Pranciškumi. Šis Rusijos valstybės vadovo vizitas Vatikane jau trečias nuo 2009-ųjų gruodžio, kai buvo nustatyti visaverčiai diplomatiniai ryšiai tarp Vatikano ir Rusijos.
Pasak Natalijos Pečerskajos, Sankt Peterburgo Religijos ir filosofijos mokyklos rektorės, V.Putino politika „padėjo grąžinti religiją į priekį bei paskatino teigimus pokyčius ekumeniniuose (abiejų krikščioniškų atšakų) santykiuose“. Tačiau Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijos atstovas tėvas Kirilas Gorbunovas taikliai pastebi, kad pastarasis V.Putino vizitas į Vatikaną yra pirmiausia jo, kaip šalies vadovo, gestas: „V.Putinas susitiko su popiežiumi Pranciškumi pirmiausia kaip Rusijos prezidentas ir tik paskui kaip tikintysis.“
Todėl verta pažvelgti į tai, ką V.Putino galios išsaugojimui reiškia Stačiatikių bažnyčios vaidmuo bei koks tikrasis jo susitikimų su Romos popiežiais tikslas.

V.Putinas ieško instrumentų galiai įtvirtinti

Pastaraisiais metais galima stebėti V.Putino pastangas rasti naujų prieigų, kaip pasiekti šalies piliečius bei pateikti save kaip tikrą tautos lyderį. Didėjančios ekonominės ir socialinės problemos šalies viduje bei nesėkmės užsienio politikos srityje lėmė Rusijos vadovo populiarumo piliečių akyse susilpnėjimą. Todėl tuometis premjeras V.Putinas prezidento rinkimų kampanijos išvakarėse paskelbė siekį pažaboti šalyje klestinčią milžinišką korupciją – tai, kas nuo 2000 m. į valdžią atėjus pačiam V.Putinui labiausiai išaugo.
Kitas žingsnis – išdėstyta griežta jo pozicija vidaus migracijos, etninių mažumų keliamų problemų klausimais, taip pasikinkant rusiško nacionalizmo arkliuką savo pozicijoms sustiprinti.
Valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos reputacijai pastaraisiais metais gerokai pakenkė korupcijos skandalai ir vidinis susiskaldymas. Varšuvoje įsikūrusio analitikos centro OSW ekspertės Jadwigos Rogožos nuomone, mažėjant partijos populiarumui V.Putinui gali tekti ieškoti naujos politinės platformos, o ja gali tapti 2011 m. jo iniciatyva įsteigtas „Visos Rusijos liaudies fronto“ socialinis judėjimas, kuris remiasi tradicionalistine retorika bei patriotinėmis idėjomis.
Galiausiai pastebimas V.Putino atsigręžimas į religiją ir jos stiprinimą viešajame bei politiniame gyvenime. Šių metų vasarį, minint Rusijos ortodoksų bažnyčios patriarcho Kirilo vadovavimo sukaktį, Rusijos prezidentas pareiškė, kad Stačiatikių bažnyčia turėtų gauti stipresnį balsą Rusijoje, pasisakydama šeimos, švietimo, ginkluotųjų pajėgų klausimais. „Rusijos pergalių ir pasiekimų šerdis – patriotizmas, tikėjimas ir dvasios jėga“, – teigė V.Putinas, susiedamas tikėjimą su valstybės laimėjimais.
„Reuters“ žurnalistas Thomas Grove’as pastebi, kad V.Putino ryšys su Stačiatikių bažnyčia sustiprėjo po feminisčių pankių grupės „Pussy Riot“ išpuolio didžiausioje Maskvos cerkvėje, kurioje jos skandavo šūkius „Išmeskime Putiną lauk“.
Todėl pastaruoju metu Rusijos prezidentas pabrėžia „vulgaraus“ sekuliarizmo išstūmimo iš viešosios erdvės būtinybę, suteikiant Bažnyčiai erdvės reikštis daugelyje Rusijos gyvenimo sričių. Ir nors jis tai suvokia pirmiausia kaip provakarietiškos, prieš V.Putino valdžią nusistačiusios visuomenės dalies pažabojimą, šis jo posūkis dėl Stačiatikių bažnyčios ir politikos suaugimo lemia ir šios krikščionių konfesijos santykių su kitomis eigą. „Bažnyčios vaidmuo yra platesnis nei Rusijos Federacijos sienos: ji gali padėti sukurti gerus santykius su kitų valstybių žmonėmis, ypač posovietinėje erdvėje, o Bažnyčia šiuo atžvilgiu vaidina labai konstruktyvų, pozityvų vaidmenį“, – aiškina Rusijos lyderis.

V.Putino vaidmuo Vatikano ir Rusijos santykiuose

Iš tiesų Rusijos ir Vatikano santykiai nuo 1991-ųjų nėra patys geriausi. Pavyzdžiui, iš Maskvos pusės neretai pasigirsta kaltinimų Romos katalikų bažnyčiai dėl bandymo „pervilioti“ tikinčiuosius iš Rusijos ortodoksų pusės. Nepaisant to, V.Putinas yra pirmasis Kremliaus vadovas nuo 1917 m. bolševikų revoliucijos, atvirai kalbantis apie savo tikėjimą. Negana to, jis ne sykį yra pabrėžęs, kad ilgalaikis ginčas tarp dviejų didžiausių krikščionių konfesijų turi baigtis.
Vatikanas praneša, kad praėjusią savaitę vykusiame 35 minučių susitikime ekumeniniai klausimai nebuvo aptariami, nors V.Putinas ir perdavė patriarcho Kirilo linkėjimus. Popiežius, aukščiausieji Vatikano diplomatai bei Rusijos prezidentas daug kalbėjosi apie Sirijos konfliktą bei krikščionybės vaidmenį visuomenėje. Kaip praneša „Huffington Post“, V.Putinas padėkojo Pranciškui už jo laišką, šių metų rugsėjį išplatintą pasaulio lyderiams prieš G-20 susitikimą Sankt Peterburge.
Beje, V.Putinas buvo susitikęs ir su ankstesniais popiežiais Jonu Pauliumi II, Benediktu XVI ir net kvietė juos į Maskvą. Tačiau Stačiatikių bažnyčios vadovų kvietimo popiežiai nesulaukė, taigi vizitai taip ir neįvyko.
Nepaisant to, diplomatų vertinimu, popiežius Pranciškus, būdamas pirmasis šv. Petro įpėdinis ne europietis, turi kur kas daugiau šansų sustiprinti stringantį dialogą tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės atšakų. Pastebima, kad ekumeninis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus buvo pirmasis ortodoksų dvasinis lyderis, dalyvavęs popiežiaus inauguracijoje nuo pat didžiosios schizmos 1054-aisiais.