"Veido" archyvo nuotr.

Partijos. Kai partijose nėra normalios „apykaitos“,  naujų lyderių partijai ieškoma tarp giminaičių ar kaip „veido“ picos reklamai, o į valstybės vadovus kai kurios seniai nė nepretenduoja.

„Paskutines dienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius pasitraukia pagal „geriausius“ kaimyninių Rytų valstybių pavyzdžius – pasiūlydamas įpėdinį“, – stebisi Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius prof. dr. Algis Krupavičius. Maža to, jį  prilygino Estijos premjerui, mat abu panašaus amžiaus. Tik Taavi Rõivas į partiją, kuriai dabar atstovauja, įstojo būdamas devyniolikmetis, prieš septyniolika metų ir visą tą laiką joje aktyviai dirbo. O A.Kubiliaus „protežė“ Gabrielius Landsbergis viešai televizijoje prisipažino gerai nė neatsimenantis, prieš pusantrų metų ar kada įstojęs į konservatorių partiją, kuriai dabar nori vadovauti.

Kita pretendentė atnaujinti konservatorius Irena Degutienė – pusaštuntų metų vyresnė nei pasitraukiantis lyderis. Patirtis – privalumas, nors kas galėtų paneigti, kad debiutuoti partijos lyderio poste beveik 66-erių gal kiek ir vėloka. Anot A.Krupavičiaus, jei šalyse nevyksta revoliucijos, partijų pirmininkais paprastai tampa 40-50 metų politikai. Bet galimos ir išimtys, taip pat tokiais atvejais, kaip kad dabar: TS-LKD lyderių kaita ne tik subrendusi, bet ir perbrendusi, nes akivaizdu, kad A.Kubilius neturėjo jokių galimybių sustiprinti savo autoritetą ir tuo pačiu padėti partijai įgyti didesnį rinkėjų pasitikėjimą. Politologas neabejoja, kad A.Kubiliui reikėjo pasitraukti anksčiau, matant, kad rinkėjų parama gerokai „įšalusi“ ir partija, net būdama opozicijoje, nepajėgia mobilizuoti daugiau rinkėjų, o kita dešinioji partija – Liberalų sąjūdis akivaizdžiai auga ir šauna į priekį. Tad dabar, kadangi keisti lyderį konservatoriai vėluoja, pasak politologo, blogame žaidime reikia ieškoti išeičių ir I.Degutienės sėkmės atveju ji būtų pereinamojo laiko pirmininkė, kol partijoje atsirastų patyręs, bet jaunesnis lyderis.

Bet ar beveik15 tūkst. narių turinčioje partijoje tik tokia konkurencija dėl lyderio posto, kad į jį gali pretenduoti partijos naujokas, nė karto nedalyvavęs Seimo ar savivaldybių rinkimuose, ir partijos veteranė, kurios amžiaus politikai dažniau atsisveikina, nei debiutuoja partijos lyderio poste? O prie to pridūrus, kad per beveik ketvirtį amžiaus, kai egzistuoja ši partija, tai bus tik trečias jos lyderis, nors ši partija yra kur kas skaudžiau prapylusi rinkimus, nei kad neseniai renkant savivaldybių tarybas ir merus, kyla abejonių, ar joje galioja, ar tik imituojami demokratiniai procesai. Iki šiomis dienomis vykstančių šios partijos pirmininko rinkimų bent jau nebuvo kilę klausimų, ar nesupanašėjome su kokia Rytų tradicijų valstybe, kur postai tebepaveldimi.

O kai nėra rimtos konkurencijos partijos viduje, nenuostabu, kad konservatoriai ne tik pralaimi merų rinkimus net savo tėvonijose laikytuose miestuose, bet jau vienintelį kartą 1997 m. tebandė ir nesėkmingai varžytis dėl Prezidento posto.

Ir toli gražu konservatorių lyderystės brokas dar ne pats didžiausias tarp didžiųjų Lietuvos parlamentinių partijų, turinčių per 5 tūkst. narių, jau nekalbant apie demokratijos procesus kai kuriose mažesnėse partijose. Apskritai, ar normalu, kad Lietuvai per daugiau kaip 22-ejus metus, kai buvo atstatyta prezidento institucija, partijų deleguoti asmenys vadovavo tik šešerius metus: pirmus penkerius – socialdemokratų vedlys Algirdas Mykolas Brazauskas ir metus su trupučiu – gėdą Lietuvai padaręs „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis Rolandas Paksas, iš šio posto nušalintas apkaltos būdu. Ne tik konservatoriai, bet ir kai kurios kitos didžiosios partijos ne tik nekonkuruoja, bet net nekelia savo kandidatų šalies vadovo rinkimuose.

Ką ten Prezidento rinkimai – ne veltui partijos tiek metų priešinosi piliečių pageidavimui rinkti merus tiesiogiai, nes kai kur jų regioniniai lyderiai neatsilaikė prieš grupelę rinkimams susibūrusių visuomenės atstovų. Maža to, ir Seimo rinkimuose kai kurie vėliau aukštas pareigas parlamente gaunantys politikai vengia varžytis vienmandatėse apygardose ar jose pralaimi konkurentams.

Paradoksas: rinkėjams taip mėgstant balsuoti už asmenis, o ne partijų sąrašus, net didžiosios partijos nesugeba iš savo narių surasti vieno kandidato į prezidentus, bent poros dešimčių, kuriuos rinkėjai tiesiogiai išrinktų merais, ir trijų keturių savo narių, sėkmės Seimo rinkimuose atveju pajėgsiančių vadovauti ministerijoms?

Ir tai ne tik tų beveik 4 proc. piliečių, Lietuvoje priklausančių partijoms, vidinė problema, o visų mūsų bėda, nes nuo politinės klasės ir jo elito kokybės priklauso visos valstybės kryptis ir pažangos tempas. Kodėl partijos nebeatlieka šios esminės savo funkcijos?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-15-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.