Po knygų mugės šalies knygynuose pasirodė iš tiesų vertinga knyga “Pokalbiai apie esmes”. Tai filosofo mokytojo ir filosofo mokinio diskusija apie gyvenimą ir filosofiją. O mes siūlome ištrauką iš šio veikalo.

V.G. Be filosofijos, technologijų, menų, religijų, kas galėtų būti penktas kultūros blokas, besisiejantis su atitinkamu patirties modusu? Ar sutiktumėte, kad čia būtų galima kalbėti apie politiką? Net klasikinė graikų tradicija rodo, kad filosofija ir politika esti labai susijusios su bendra tvarka, su kultūros dalykais. O gal nesutiksite su tokiu gana spekuliatyviu ir dirbtiniu mano bandymu kiekvienam didesniam kultūros fenomenui rasti atitinkamą diferencijuotos, išskaidytos patirties modusą?
A.Š. Mes gyvename visiško kalbinio pasileidimo, arba kalbinės prostitucijos laike. Žodis “prostitutė” dar niekada neturėjo tokios plačios reikšmės kaip dabar. Matai, bent man pagrindinė kalbos problema yra susijusi būtent su katastrofišku kalbos pertekliumi, paskandinusiu mūsų sielas ir pavertusiu mus aklais Ekrano kurmiais. Mūsų laikai yra kalbos šiukšlyno triumfo metas, turintis netgi savo magiškąjį vardą – postmodernizmas. Šiukšlynas apskritai gali būti laikomas nepranokstamu mūsų epochos simboliu. Perteklinės kalbos (informacijos) šiukšlynai – irgi. Šiukšlynai plečiasi nebesustabdomai, ir netrukus šiukšlynu virs visa mūsų planeta, įskaitant patį žmogų. Tie kalbos šiukšlynai paverčia kalbą kekše. Virtusi informacijos šiukšlių sankaupa, kalba vis labiau praranda branduolinę prasmę – būti tiltu į bekalbę Tikrovę. Savaime suprantama, tas pat nutinka ir pavieniams žodžiams. Tas pat su žodžiu “politika” – „Filosofijos likime“ rašiau, o dabar aiškiai pasakysiu, kad jokios politikos nebėra. Tai, kas vadinama politika, tariant Orwello žodžiais, tėra globalinės hoministinių kiaulių fermos priežiūra, politikai tėra efemeriški šios globalinės kiaulidės prievaizdai, o ne autonomiški individai, savo sprendimais išreiškiantys laisvų žmonių bendrijos autonomiją, kaip būta antikos respublikose.
Politikoje svarbiausia yra patirtis, tarkime taip – tiesioginė patirtis. Ir ne bet kokia, o tokia, kurią galėtume pavadinti susipažįstančia, kitaip sakant, maksimaliai individuali patirtis. Taigi vėl akys – jos yra svarbiausios ir politikoje… Pavadinkime taip – pagrindinis politikos įrankis… Arba ne, tarkime taip – akyse vyksta politika. Ne veltui agoros, ne veltui forumai yra ten, kur žmonės geriausiai mato vienas kitą. Nebuvo Graikijoje tokio dalyko kaip pseudopolitika – biurokratinės-kabinetinės politikos arba, kaip išdidžiai sakoma, diplomatijos, tai yra kai viskas sprendžiama kabinetuose. Tokia politika atsiranda naujųjų amžių Europoje, nes kinta valstybės apimtis. Kitaip, matyt, buvo negalima, jeigu valstybę sudaro penkiasdešimt milijonų ar net tegul trys milijonai. Politika čia nebeįmanoma, tokiame žmonių sambūryje galimas tik despotizmas. Sakysi, galima vadinamoji atstovaujamoji demokratija, bet iš tikrųjų ji yra ne kas kita kaip despotizmas. Tik tiek, kad despotizmo atmainų yra labai daug: yra žiaurus, kvailas, šiurkštus, banditiškas ir yra švelnus, arba protingas, despotizmas. Paimkime dabartines šalis, nesvarbu, ar tai būtų vadinamoji Europos Sąjunga, Amerika, ar net Lietuva, – jos visos despotiškos. Despotiškos, nes yra valdymo subjektas, vadinamoji valdžia, ir yra valdymo objektas, kurio valdžia iš viso nemato. Ką reiškia, pavyzdžiui, kokiam nors Uspaskichui ar Kubiliui tu arba aš? Jiems nusispjauti į visą vadinamąją tautą, nes tokia neregima tauta tėra abstrakcija, egzistuojanti tik žodyje “tauta”.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.