- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Peizažas, kurį reikia valgyti akimis

Autorius: veidas.lt | 2015 02 28 @ 14:15 | Knygos | No Comments

Yra vienas bekvapis, beskonis ir gurmė rate gana retai aptariamas alyvmedžių produktas, kurio neįmanoma supilti, suvynioti ar kitokiu būdu sufasuoti į kokią nors tarą. Šis produktas – tai alyvmedžių kraštovaizdis.

Man, beje, labiau patinka prancūziškos kilmės daiktavardis „peizažas“ (pranc. ~paysage~). Ir ne todėl, kad mūsiškis „kraštovaizdis“ arba „gamtovaizdis“ yra griozdiškai sudurstytas ir fonetiškai nelabai aptakus. Peizažas yra toks apibūdinimas, kuris labiau tinka meno kūriniams. Anaiptol ne kiekvieną kraštovaizdį vadinčiau peizažu. Tam, kad kraštovaizdis taptų peizažu, jame reikės ieškoti estetikos elementų. Juk muzikinių garsų serija taip pat dar nėra muzika. Muzika šie garsai tampa kompozitoriaus valia. Peizažą ant drobės kuria tapytojas. Gamtos peizažą tvarko du autoriai – žmogus ir Kūrėjas.

Peizažas su alyvmedžiais pasižymi keista savybe: jis atrodo idealus net tiems stebėtojams, kurie paprastai neturi laiko žvalgytis ir klausinėti savęs, ką jaučia matydami. Alyvmedžių peizažas veikia visų – tiek alyvuogių aliejaus vartotojų, tiek ir tų, kurie nevartoja šio produkto, nuotaiką.

Kokia nuotaika apima žvelgiant į peizažą, kuriame dominuoja alyvmedžiai?

Gera. Saikingai pakili. Mažumėlę euforiška, bet ne per daug. Raminanti, bet nemigdanti. Žmogus, atsidūręs alyvuogių giraitėje, nesijaučia įbaugintas, tarsi būtų atsidūręs gūdaus miško tankmėje. Didelio miesto gyventojas, pakliuvęs į grūdinių kultūrų ar vaismedžių lauką, neretai pasijunta svetimas. Miestiečiui atrodo, jog jis atsidūrė kaimiškų darbų, kurių nesupranta ir nelabai nori suprasti, epicentre. Alyvmedžiai nesukelia pasipriešinimo ir svetimumo. Alyvmedžių giraitė – tai tvarkinga pusiaukelė tarp gamtos ir žmogaus veiklos. Tiesa, vėlyvą rudenį, kai pradedamas nuimti derlius, ši veikla gana matoma. Matoma ir žiemos pradžioje, kai alyvmedžius reikia genėti.

Į alyvmedžius nenusibosta žiūrėti, panašiai kaip nenuobodu stebėti banguojančią jūrą. Jie keičia spalvą priklausomai nuo vėjo krypties: kartais lapija būna ryškiai žalia, kartais pilkšva arba sidabrinė.

Alyvmedžių peizažas nedvelkia monotonija, nes jie patys nemėgsta reljefo monotonijos. Šiems medžiams patinka kalvos, stačios ir nuolaidžios įkalnės, skardžiai. Jie mėgsta raižytą jūros pakrantę ir ežerus.

Alyvmedžiai niekada nesimaišo su kitais medžiais. Vienintelė draugija, kuriai jie neprieštarauja, yra vynuogynai. Bet taip, matyt, nusprendė žmogus. Šiaip ar taip, alyvuogių aliejaus ir vyno binomija yra ir ant stalo, ir gamtoje.

Alyvmedžiai neprieštarauja ir vienam kitam kiparisui. Arba apelsinmedžiui. Jiems netrukdo šen bei ten išsimėčiusios raudonų plytų sūrinės ir vyninės. Net ir aukštai ant kalvų stūksančios pilys ir įtvirtinti viduramžių miestai alyvmedžiams netrukdo. Tad ko gi jie nemėgsta? Gamyklų, kaminų, pasėlių laukų. Alyvmedžių peizažas atspindi taiką tarp gamtos ir žmogaus veiklos. Tai ir yra idealusis Toskanos peizažas, kurį tapė ~quattrocento~ ir ~cinquecento~ tapybos meistrai: Beato Angelico, Luca Signorelli, Sandro Botticelli, Ambrogio Lorenzetti. Pastarasis menininkas gana aiškiai išdėstė, kas Renesanso peizaže yra gerai ir kas nėra. Jo alegorinės freskos „Geros ir blogos vyriausybės darbo vaisiai mieste ir kaime“ eksponuojamos Sienoje, savivaldybės rūmuose „Palazzo Pubblico“. Gera valdžia – tai peizažas su alyvmedžiais.

Kad ir kur atsidurtų alyvmedžių peizažo stebėtojas – Andalūzijoje, Kretoje, Toskanoje, Kalabrijoje, jis nejaus įtampos. Žinoma, kiekvienos šių vietovių kraštovaizdis turės savų ypatumų: Andalūzija stebins nesibaigiančiais – nuo horizonto iki horizonto besitęsiančiais alyvmedžių plotais, Kreta žavės tyru peizažo grynumu, Toskana – tapybišku kalvų bangavimu, Kalabrija – tikrus miškus primenančių didžiulių alyvmedžių tankme.

Kokios spalvos vyrauja alyvmedžių peizažuose? Spalvų paletė priklauso nuo konkrečios geografinės vietovės, tačiau kai kurie atspalviai kartojasi. Žalia spalva – alyvmedžių lapijos ir žolės. Mėlyna – jūros (jos daugiausia yra Italijos ir Graikijos kraštovaizdžiuose) arba ežero (Gardos, Komo, Trazimeno, Bolsenos ežerai Italijoje). Mėlyno dangaus, nes Viduržemio jūros regione daug saulėtų dienų, ir dangus dažnai būna giedras. Ruda – dirvožemio spalva. Ji vėlgi mainosi priklausomai nuo vietovės: nuo ryškios degtos terakotos spalvos Toskanoje, Apulijoje, Andalūzijoje iki gelsvų Kretos plynaukščių ir Chaeno lygumų (Ispanija). Kai kuriose vietovėse alyvmedžių peizažas nusidažo tos vietovės koloritu. Tarkime, Apulijoje (Italija), Formenteros saloje, krinta į akis balta akmeninių tvorelių spalva. Graikijos salose Santorine, Mikone – balta ir mėlyna miestelių architektūros spalvos.

Beveik visus alyvmedžio peizažus vienija ta pati gamtovaizdžio ypatybė – šviesa. Švari, geranoriška, taiki, vaisinga. Kartais tragiška, bet viltinga. Šią šviesą bene geriausiai perteikė garsiausias Florencijos Renesanso menininkas Sandro Botticelli savo paveiksle „Malda sode“ (eksponuojamas Granados „Museo de los Reyes Católicos“). Jame vaizduojamas idealusis alyvmedžių sodas Getsemanėje: Jėzus Kristus nukryžiavimo išvakarėse bendrauja su guodžiančiu jį angelu ir į Kristaus pusę pasvirusiu alyvmedžiu. Tai vieninteliai Jėzaus sąjungininkai, nes trys evangelistai miega netoliese. Paveikslas tragiškas savo turiniu, tačiau tipizuotas alyvmedžių peizažas jį nudažo tvirta, švaria vilties šviesa.

Alyvmedžiai žmogui suteikia tvirtumo ir saugumo pojūtį. Kodėl? Ne sykį ieškojau atsakymo į šį klausimą. Kartą kelionės po Italijos alyvmedžių ūkius metu viena bendrakeleivė iš Suvalkijos pasakė man: „Čia, po alyvmedžiais, – jauku ir gera. Čia daug minkšto žalios žolės patalo. Keistas jausmas: jeigu krisi po medžiu, tai minkštai. Gulėsi po medžiu, žiūrėsi į dangų ir nesinorės pakilti.“ Kitas tautietis iš Vilniaus pastebėjo, kad alyvmedžiai savotiškai atrodo, nes suteikia stebėtojui „ilgą“ perspektyvą. Kalnuose žvilgsnis atsiremia į kalną. Lygiame lauke žvilgsnis apskritai pasimeta. Alyvmedžių plotai dažniausiai išsimėtę kalvose ar priekalnių terasose. „Ilga“ vaizdo perspektyva didina ją stebinčio žmogaus regimąjį pasaulį, kuris atrodo beribis ir harmoningai pasikartojantis.

Viltis, erdvė ir saugumas. Minkštas, jaukus žemės paviršius. Optimistiškai nuteikiančios spalvos. Švaros pojūtis. Tokius ir panašius išgyvenimus patiria po alyvmedžiu prisėdę XXI amžiaus žmonės. Jie beveik visada būna įsitempę ir nervingi. Alyvmedžiai sugeria blogą psichinę energiją, atpalaiduoja. Italijos psichoterapeutai šią alyvmedžių savybę pastebėjo maždaug prieš dešimtmetį. Tarp dviejų jūrų – Jonijos ir Adrijos – yra vienas gražiausių Apulijos (Pietų Italija) kampelių Salentas. Čia veikia keletas privačių psichologijos centrų, kurie gydo ne hipnoze ar psichoterapijos seansais, o peizažu. Štai keletas gydomojo peizažo ingredientų: žalia augalijos, mėlyna jūros ir dangaus, ruda ir juoda dirvožemio spalvos, raminančiai banguojantis kalvų reljefas be keturkampių pramonės, žemės ūkio pastatų.

Įprastas peizažas su alyvmedžiais turi magiškos galios. Tuo pats turėjau progų įsitikinti, ilgas valandas vaikščiodamas Lombardijos, Lacijaus, Abrucų, Molizės, Sicilijos alyvmedžių takais. Pasitaisydavo ir bičiulių, kartu su manimi kiekvieną rudenį iš Lietuvos atvykstančių ragauti naujo alyvuogių aliejaus, nuotaika. Į Romą atskrenda darbo įtampos pritvinkę verslininkai, įmonių vadovai. Išbraidome daug žolės po Lacijaus alyvmedžiais, kartais bičiulių akyse regiu netgi nebylų klausimą: „Kiek dar bus tų alyvmedžių?“ Bet iš Romos į Vilnių išskrenda pailsėję, ramybę ir gerą nuotaiką atgavę tautiečiai.

Kirsk šaką – užaugs dešimt

O dabar – užteks kontempliuoti! Eime prie medžio, kurio lotyniškas vardas yra ~Olea europaea~ arba ~oleaceae~ šeimos gentainis – alyvmedis.

Tai visai normalus, egzotika nelabai dvelkiantis medis. Maždaug 10 metrų aukščio, kaip pati įprasčiausia lietuviško sodo obelis. Pas mus alyvmedžiai neauga – nebent smarkiai šildomose ir galingai apšviestose oranžerijose. Tačiau alyvmedžio „pusbroliai“ auga, žydi ir šalčius sėkmingai iškenčia. Visi puikiai pažįsta kvapiuosius artėjančios vasaros pranašus: paprastąją alyvą, jazminą, geltonais žiedais ankstų pavasarį išsprogstančią forzitiją. Žalių gyvatvorių puoselėtojai gerai pažįsta ir ligustrą. ~Oleaceae~ šeimoje – maždaug dvidešimt įvairiose platumose paplitusių augalų. Bet nė vieno, išskyrus alyvmedį, vaisiai nenaudojami nei ritualiniams tepimams, nei maistui.

Alyvmedžio lapija iš pirmo žvilgsnio taip pat primena mūsiškius vaismedžius – kriaušę, vyšnią, galbūt slyvą. Tiesa, tai tik pirmasis, apgaulingas įspūdis. Elipsės formos alyvmedžio lapas – dvispalvis: viršutinė jo dalis yra tamsiai žalia, o apatinė – pilkšvai sidabrinė, tarsi aksomo skiautė. Pučiant vėjui atrodo, kad ritasi sidabro banga. Prabangi, „sidabrinė“ alyvmedžio elegancija išskiria šį kilnų medį iš visų pietietiškų augalų.

Lietuviškai sakoma, kad alyvmedis yra „visžalis“. Tai tokia baisiai nevykusi santrumpa, kai norima patikslinti, jog augalas žaliuoja ir vasarą, ir žiemą. Man artimesnis itališkas variantas ~sempre verde~ (it. „visada žalias, amžinai žaliuojantis“). Ta proga pastebėsiu, kad italų kalba yra tarptautinė muzikos kalba, bet ji galėtų būti ir tarptautinė alyvuogių aliejaus kalba.

Na, bet ar tikrai tie dvispalviai alyvmedžio lapai, vienąsyk išsprogę, taip ir žaliuoja kelis šimtus metų? Būtų didelis stebuklas. Alyvmedžio lapai gyvuoja dvejus trejus metus. Paskui nukrinta, bet tai įvyksta nepastebimai. Jeigu medžiui trūksta šviesos, lapai pradeda kristi staiga.

Paglostykime alyvmedžio kamieną. Jeigu medelis jaunas, vos kelerių metų, kamienas neišsiskiria nuo daugybės kitų medžių – šviesiai pilkas, glotnus, kietas. Brandaus alyvmedžio kamienas – žymiai įdomesnis. Suskilinėjęs, drevėtas, keistai išsirangęs. Beveik juodos spalvos. Seno medžio kamieną tarsi kanjonai vagoja išilginiai įskilimai, drevių briaunos – kietos, aštrios tarsi stalaktitai. Šimtamečio alyvmedžio kamienas – monumentalus ir skulptūriškas. Atsidūrę greta tokio gamtos kūrinio, norom nenorom pajuntame jam pagarbą. Labai senų medžių kamienai „išsivaikšto“. Ką tai reiškia? Iš vienos medžio šaknies atsiranda dvi, trys, keturios, o kartais ir daugiau kamieno atšakų. Seniausias Italijos alyvmedis Farfos abatijoje (netoli Romos) išsidalino į tris didžiulius medžius. Vieno metro aukštyje kamieno apimtis siekia 7 metrus, lajos diametras – 30 metrų, bendras medžio aukštis – apie 15 metrų. Atsirėmę į šį galiūną, kurio amžius – daugiau nei du tūkstantmečiai, pajusime jį fiziškai. Jausmas toks, tarsi medis spinduliuotų nematomą energiją.

O kas ten, apačioje, prie storiausios kamieno dalies? Kažkokios žalios šakelės styro… Atrodo labai keistai: medžio kamienas – galingas, tarsi marmuro uola, o iš tos „uolos“ dygsta žali ūgliai. Šis pagarbios senatvės ir veržlios jaunatvės sambūvis ir yra neįtikėtino alyvmedžio gyvybingumo ženklas. Jeigu medžio niekas negenėtų, naujos jo šakelės tarsi nesulaikoma žalios gyvybės jėga veržtųsi pro kietą tarsi metalas žievę. Senovės graikai šią alyvmedžio savybę garbino ir jai lenkėsi.

Alyvmedis – be galo užsispyręs medis. Jį galima nukirsti. Galima marinti šalčiu arba sausra. Galima netgi padegti. Bet visiškai sunaikinti deivės Atėnės dovaną – sunkiai įmanoma misija. Anksčiau ar vėliau iš šaknies prasiverš gyvybė – nauja šakelė, nauji žalsvi sidabriniai lapeliai.

Paulius Jurkevičius

Apie autorių ir knygą

Pirmasis lietuviškas alyvuogių aliejaus vadovėlis

Autorius: Paulius Jurkevičius, bendraautoris – Rimvydas Laužikas

Kam skirta knyga? Visiems:

inteligentams – bambekliams, kurie niekina maisto malonumus, bet domisi istorija;

namų šeimininkėms, kurios sprendžia išsprendžiamą dilemą – ar galima kepti alyvuogių aliejuje;

virtuvės smalsuoliams, kurie savęs dar nelaiko gurmė, bet norėtų žinoti daugiau;

restoranų šefams, kurie savo virtuvėse naudoja išspaudų aliejų;

keliautojams, kurie bando patys atrasti skonio pasaulį;

sveikuoliams, kurie nori kuo ilgiau gyventi, bet bijo atsiduoti skonio malonumams, nes šie esą nesuderinami su sveika mityba;

vyno žmonėms, kurie nesupranta, kodėl vyną gaminančiose šalyse mažėja vyno suvartojimas, o ypač tyro – didėja;

patriotiškai nusiteikusiems skeptikams, kurie įsitikinę, kad lietuviai verti tik rapsų aliejaus;

patriotiškai nusiteikusiems skeptikams, kurie iš principo nevartoja ypač tyro, nes alyvmedžiai neauga Lietuvoje, nors neauga ir kavamedžiai, pipirmedžiai, citrinmedžiai;

visiems tiems, kurie nekreipia dėmesio į maistą;

visiems savo ankstesnių knygų skaitytojams.

 

Kaip išdėstyta ši knyga?

Pirmoji dalis. Pateptasis pasaulis. Ją skaitys inteligentai – bambekliai, kurie nepripažįsta kultūrinės maisto vertės ir nuopelnų žmonijos istorijai. Šioje dalyje aiškinama, kad žodis „aliejus“ gimė kaip alyvuogių aliejaus nuoroda. Kad Kristaus vardas Kristus reiškia „pateptasis“, o pateptas jis buvo visai ne moliūgų sėklų aliejumi. Ir kad Vakarų ir Rytų pasaulių riboženklis yra jis – ypač tyras.

Antroji dalis. Medis užsispyrėlis ir jo vaisiai. Apie stebuklingą medį, kuris gali ramiai žaliuoti du tūkstančius metų, laukdamas, kol mes suprasime jo vaisių sulčių – alyvuogių aliejaus išskirtinumą. Apie alyvmedžio kantrumą, užsispyrimą ir žygį į šiaurę. Kur žaliuoja šiauriausias alyvmedis? Nepatikėsite – Druskininkų platumoje.

Trečioji dalis. Tyrumo technikos ypatumai. Pirmyn – į alyvuogių aliejaus spaudyklą.  Pabandykime pagaliau išsiaiškinti, ką reiškia šaltas aliejaus spaudimo būdas. Ir koks galų gale tas šaltumas? Ir nuo ko galiausiai vis tik priklauso alyvuogių aliejaus kokybė. Viską, ką iki tol galvojote apie alyvuogių aliejų, meskite į centrifugą. Kad atsiskirtų tiesa nuo klaidingų įsitikinimų. Amžiams.

Ketvirtoji dalis. Degustuoju, vadinas, gyvenu. Alyvuogių aliejus, kaip ir vynas, – degustuotinas. Tik reikia pasitreniruoti. O tam, kad pasitreniruotum, reikia žinoti žaidimo taisykles. Apie tai ir pasakojama šioje dalyje. Pasakojama apie ypač tyro įvairovę. Apie naująjį alyvuogių aliejaus pasaulį, kurio nepažįstame.

Penktoji dalis. SPO: ~Sanitas per Oleum~. Ji skirta sveiko gyvenimo maniakams. Ir visiems tiems, kurie niekaip nesusigaudo, koks yra skirtumas tarp mononesočiųjų ir polinesočiųjų rūgščių. Nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Tereikia atmesti išankstinius įsitikinimus. Jeigu nesuprasite polifenolių džiaugsmo, tada geriau sugrįžti prie margarino.

Šeštoji dalis. Ūkiški patarimai vartotojui. Visiems, kurie ieško ir neranda. Restorane, gurmė parduotuvėje, prekybos centre, internete, pas ūkininką. Visiems, kurie studijuoja alyvuogių aliejaus etiketes, bet nežino, kaip iššifruoti vieną ar kitą gamintojo pareiškimą. Visiems, kurie tikisi pagaliau atrasti teisingą kainos ir kokybės santykį, bet vis dar blaškosi.

Pabaiga. Mano istorija: kodėl atsirėmiau į alyvmedį. Apie save rašyti – bjauru. Bet reikia. Nes aš buvau vienas iš jūsų. Netikėjęs, klydęs, praradęs viltį ir šiek tiek sveikatos. Todėl ir parašiau.

Knygos bendraautoris gastronomijos istorikas Rimvydas Laužikas išgarsėjo parašęs „Istorinę Lietuvos virtuvę“. „Knygoje apie ypač tyrą“ jis pasakoja, kaip ir kokiais keliais alyvuogių aliejus atsidūrė Lietuvoje. Tai turbūt pirmasis tokio pobūdžio bandymas. Todėl – labai vertingas ir įdomus.

 

 


 

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/peizazas-kuri-reikia-valgyti-akimis

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.