Tyrimai rodo, kad lietuviai, kaip ir vakariečiai, virto nekaimyniška tauta: savo kaimynų nepažįstame ir su jais nebendraujame. Bet ryškėja ir kita tendencija: daugiabučiuose kaimynai susitikę nesisveikina, o naujose nuosavų namų gyvenvietėse kaimynas vėl tampa geriausiu draugu.

Su kaimynais draugiškus santykius palaiko maždaug trečdalis lietuvių, o kiti visai nebendrauja arba bendrauja tik esant reikalui. Naująsias lietuvių kaimynystės realijas atskleidė „Lietuvos draudimo“ užsakymu atlikta apklausa.
Senovėje kaimynas lietuviui buvo draugas, o dabar – ne tik ne draugas, bet kartais net ir priešas. Kodėl taip atsitiko? Etnologai pasakoja, kad kaimo bendruomenėse lietuviai bendraudavo labai artimai: susitikę kaimynai ne tik pasisveikindavo, bet ir geros dienos palinkėdavo, padėdavo vieni kitiems ūkio darbuose, organizuodavo bendras talkas. Pasak profesoriaus Liberto Klimkos, jei lietuvis patekdavo į bėdą ar reikėdavo ko nors pasiskolinti, pirmiausia kreipdavosi būtent į kaimyną. Nes kaimynas buvo tas žmogus, kuris visada pirmasis ištiesdavo pagalbos ranką.
Šiandien matome jau visiškai priešingą vaizdą: dauguma lietuvių savo kaimynų nepažįsta, nežino nei jų vardų, nei kuo jie užsiima, daugelio kaimynų nebesieja jokia bendra veikla, o net penktadalis prisipažįsta savo kaimynų iš viso negalintys pakęsti. Šis lūžis visuomenėje, kaip pastebi istorikai ir sociologai, įvyko žmonėms keliantis iš kaimų gyventi į miestus, ėmus masiškai kurtis daugiabučiuose. Žmones atitolino ir pastarąjį dvidešimtmetį vykusi masinė gyventojų migracija į užsienį ar šalies viduje – lietuviai ėmė dažniau keisti būstą, todėl tvirtesniems santykiams su kaimynais užmegzti nebeliko laiko. Kaimynų bendravimą atšaldė ir vertybių kaita.
Šie pokyčiai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Štai dauguma britų, kaip parodė neseniai šalyje atlikta apklausa, nieko nebežino apie kaimynystėje gyvenančius žmones. Ketvirtadalis jų prisipažino, kad nežino savo kaimynų vardų, o trys ketvirtadaliai teigė neturį supratimo, kuo šie gyvenime verčiasi.

Noreikiškės – gražios kaimynystės pavyzdys

Nepaisant šių permainų, pastaruoju metu Lietuvoje ryškėja ir viena džiugi tendencija: naujose nuosavų namų gyvenvietėse, kurios pastarąjį dešimtmetį sparčiai kūrėsi užmiesčiuose ir miestų pakraščiuose, vėl atgyja senoji lietuvių kaimynystės dvasia. Daugumoje tokių gyvenviečių ir kvartalų, ypač jei juose ne daugiau nei kelios dešimtys namų, kaimynas turi visai kitą vertę nei daugiabučių rajonuose. Čia kuriasi stiprios kaimynų bendruomenės, kurių idėjos ir iniciatyvos taip pakelia gyvenimo kokybę rajone, kad kiti gyventojai į šias bendruomenes ima žvelgti su neslepiamu pavydu.
Vienas tokių pavyzdžių – individualių namų kvartalas Kauno rajono Noreikiškių kaime, kurio gyventojai šį pavasarį minėdami Tarptautinę kaimynų dieną pirmą kartą iškėlė savo bendruomenės vėliavą su šūkiu „Noreikiškių kaimynai. Pas mus visi šypsosi“.
Kaimynų diena Noreikiškių gyventojams – viena didžiausių metų švenčių. „Net lietus nesustabdo jos šventimo, – sako vienas šio kvartalo bendruomenės lyderių Paulius Nezabitauskas, Kauno technologijos universiteto Viešųjų ryšių skyriaus vedėjas. – Pievoje pastatomas ilgas stalas, ant kurio kiekviena šeima sudeda atsineštas vaišes, gėrimus. Šventė prasideda nuo kaimynų pasakojimo, ką svarbaus kiekvienas praėjusiais metais nuveikė, vėliau vyksta įvairios sporto varžybos – virvės traukimo, krepšinio, tinklinio rungtynės. Saulei nusileidus prie laužo traukiamos lietuviškos dainos, na, o vakaro „vinis“ – kiekvienas turi apibėgti ratuką su deglu rankoje.“ (…)

Stiprios bendruomenės kuriasi visoje Lietuvoje

Tokios pavyzdinės kaimynų bendruomenės kuriasi ir kituose nuosavų namų kvartaluose aplink didžiuosius miestus. Artimiausi kaimynų santykiai paprastai susiklosto tose gyvenvietėse, kur dauguma gyventojų yra panašaus amžiaus ir socialinio statuso, turi bendrų pomėgių, panašaus amžiaus vaikų ir įvairių ūkinių rūpesčių, kurių labai retai nekyla kuriantis naujiems kvartalams.
Kaip pastebi žiniasklaidos planavimo agentūros „Media House“ vadovas Rolandas Ragaliauskas, gyvenantis Raistelių miške esančioje nuosavų namų gyvenvietėje netoli Vilniaus, kaimynai ėmė bendrauti būtent tada, kai teko asfaltuoti kelius, tiesti vandentiekį, rūpintis elektros įvedimu. Raistelių gyventojai taip pat turi bendrų tradicijų bei pomėgių: kartu švenčia Užgavėnes, Jonines, renkasi pamėtyti kamuolio gyvenvietėje įrengtoje aikštėje arba pasivaržyti žaisdami stalo tenisą vieno kaimyno namo rūsyje, be to, keičiasi vaikų išaugtais drabužėliais, žaislais.
Ypatingu kaimynų bendravimu garsėja ir prestižinis sostinės Turniškių kvartalas. Verslininkas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Giedrius Masalskis, į naują kotedžą su šeima atsikėlęs prieš penkerius metus, sako, kad kaimynai virto draugais. „Štai ir dabar, grįžęs namo po darbų, einu pas kaimyną į vasaros sezono uždarymo minėjimą, – pasakoja G.Masalskis. – Jau senokai ir besimatėme visi, nes vasarą daugelis buvo išvažiavę. Ir mūsų žuvyčių pašerti, kai kur nors išvykstame, ateina būtent kaimynas.“
G.Masalskis ypač džiaugiasi, kad susidraugavo jų vaikai, kurių per visus dešimt naujųjų kvartalo kotedžų susidaro nemažas būrys. „Vaikai kartu žaidžia, vieni kitus prižiūri ir vieni iš kitų mokosi“, – pastebi dviejų sūnų tėvas. G.Masalskio nuomone, lietuviai yra pernelyg uždaro būdo, kad pasiėmę butelį vyno eitų pažindintis su kaimynais daugiabutyje, bet kai kaimynas yra tau už tvoros ir jį nuolat matai, nebendrauti tiesiog neįmanoma.
Su tuo sutinka ir Normantų kaimo Klaipėdos rajone gyventoja Loreta Želnienė, gyvenanti anksčiau „Romais“ vadintame raudonų plytų namų kvartale prie kelio Klaipėda–Palanga. Jo gyventojai, beje, moko vaikus visada pasisveikinti su gatvėje sutiktu kaimynu, net jei su juo artimiau nebendrauja. „Turime savo parką, kuriame leidžiame laisvalaikį, o rąstiniuose namukuose, kurie pastatyti kaip tik mūsų bendruomenės poreikiams (vadiname juos savo kultūros namais), vyksta susibūrimai, šventės. Pavyzdžiui, švenčiame gyvenvietės įkūrimo gimtadienius, į kuriuos kvartalo statytojai anksčiau pakviesdavo koncertuoti žinomų atlikėjų“, – pasakojo L.Želnienė. (…)

Kodėl lietuviai liovėsi bendrauti su kaimynais
Sociologės Rasos Bartkutės, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Verslo ekonomikos ir vadybos katedros lektorės, komentaras

Tai įvyko labai natūraliai, tokia yra šių dienų realybė, kurią lėmė įsivyravusi vartojimo kultūra – žmogaus noras turėti kuo daugiau, individualizmas ir iš to kilęs susiskaidymas, o galiausiai ir mūsų istorinė patirtis: gyvenimo sąlygų pasikeitimas, kėlimasis iš kaimų į miestus, sovietmečiu gyvavusių kultūros įstaigų, per kurias iš esmės ir buvo palaikomi socialiniai ryšiai tarp žmonių, žlugimas. Galų gale informacinių technologijų raida, interneto, virtualių socialinių ryšių paplitimas irgi naikina natūralų gyvą ryšį tarp žmonių.
Vis dėlto daugelio gyventojų santykiai su kaimynais gali būti glaudesni, tereikia įdėti šiek tiek pastangų. Be to, labai daug reiškia lyderio atsiradimas. Kai atsiranda lyderis, kuris bando sutelkti žmones, puikią bendruomenę galima sukurti net ir daugiabutyje. Taigi viskas priklauso nuo idėjų ir iniciatyvos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.