Lietuvoje daugėja kone fanatiškai savo auginamus šunis ar kates dievinančių žmonių, tačiau didžioji dalis neturinčiųjų keturkojo, atvirai demonstruoja savo priešiškumą jiems.

Vilnietė Auksė Kazakevičienė neslepia negalinti pakęsti mieste be pavadėlio lakstančių šunų, visuomeniniame transporte vežiojamų kišeninio dydžio įmantriomis šukuosenomis keturkojų ir daugiabučio namo kaimynų šeriamų laukinių kačių. „Man bjauru, kai užėjusi į lauko kavinę matau po stalu gulintį apsiseilėjusį šunį arba kai nors ir su pavadėliu vedamas šuo taikosi mane pauostyti. Tad dažniausiai garsiai paleidžiu repliką, kad vedžioti šunis reikia ne mieste arba geriau vaikščiotų su vaikais, o ne su keturkojais“, – savo požiūrį į nepažįstamų augintinius atskleidžia 33-erių metų moteris.
Auksė prisimena, kad labiausiai ją papiktino, kai neseniai vos išėjusi pro daugiabučio namo duris su dvejų metukų dukrele pamatė lyg iš po žemių išdygusį veršiuko dydžio šunį. Trumpam stabtelėjęs keturkojis prabėgo pro šalį ir nei prie moteris, nei prie mergaitės neprisiartino, tačiau Auksė nesusivaldė – šuns šeimininkę išplūdo.
Tokių priešiškai nusiteikusių žmonių Lietuvoje daugybė.
Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė sako, kad tvarkingi šunų augintojai kone kasdien sulaukia įvairių replikų ar komentarų iš praeivių. „Anksčiau auginau senbernarą ir labradoro retriverį. Pamenu vedžiausi vieną iš jų su pavadėliu prie daugiabučio ir girdžiu: „Geriau vaikus augintų, o ne šunis“. Kitą kartą vežuosi vežimėlyje vaiką, kartu veduosi šunį ir girdžiu iš šešto aukšto moteris šaukia, kad esu apsileidusi bei neatsakinga motina, nes vedu tokį veršį šalia kūdikio“, – pasakoja R.Kazlauskaitė.
Gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ savanorė Galina Krasovskaja neseniai taip pat buvo užsipulta nepažįstamos moters, kai su nedideliu šuniuku išėjo pasivaikščioti į Vilniaus senamiestį. „Šuo buvo su pavadėliu, ranką laikiau prie pat antkaklio, jis net negrįžtelėjo praeinančios moteriškės pusėn, tačiau ši drėbtelėjo, kokia nauda iš šunų. Be to, pridūrė, kaip drįstu vestis šunį be antsnukio“, – nemalonų nutikimą prisimena G.Krasovskaja.
Rečiau, bet neigiamos reakcijos į savo augintinius sulaukia ir kačių mylėtojai. Kačių klubo „Bastėja“ prezidentė Brigita Balčiūnaitė šiuo metu auginanti keturias kates, sako, kad net į svečius užėję pažįstami nevengia atvirai tėkšti, jog katės – šlykštūs padarai.
Taigi, kodėl nemaža dalis mūsų visuomenės nepakantūs ir netolerantiški tiek šunims, tiek katėms?

Piktinasi net tvarkingų šeimininkų augintiniais

Žurnalistė ir sociologė Daiva Norkienė šiemet atlikusi sociologinį tyrimą „Visuomenės požiūris į kinologinę kultūrą Lietuvoje“ atskleidė, kad šuo mūsų šalyje vienų vertinamas kaip ūkio paskirties gyvūnas ar net daiktas, kitiems jis lyg šeimos narys, o trečioji grupė – nekenčiantieji šunų ir jų šeimininkų.
Pasak D.Norkienės, dalis priešiškai nusiteikusiųjų namuose auginamų gyvūnų atžvilgiu yra krizinės asmenybės tipo žmonės, kurie neigia bet kokias iniciatyvas, niekina visa, ko nepažįsta ir kas gyvena kitaip nei jie.
R.Kazlauskaitė pastebi, kad viskuo nepatenkinti žmonės tokį požiūrį perduoda savo vaikams, kurie užaugę taip pat yra netolerantiški gyvūnams. Kinologei įstrigo vienas nutikimas, kuris iliustruoja kaip užauga šunų nekentėjai: „Ėjau šaligatviu pro smėlio dėžę su senbernaru ir labradoro retriveriu. Šalia žaidžiančių maždaug trejų metukų pyplių sėdėjusios vyresnio amžiaus moterys garsiai tėškė: „O kokie bjaurybės eina, tokiem tik per galvą traukti, kad neslampinėtų aplinkui.“ Taigi kokį pavyzdį vaikai mato, taip ir patys elgiasi“.
Priešišką lietuvių požiūrį į šunis atskleidžia ir interneto komentatorių pasisakymai. D.Norkienės žodžiais, tiek prie žinučių apie šuns apkandžiotą vaiką, tiek apie žmogaus žiauriai nukankintą gyvūną, dominuoja komentarai, kad visus keturkojus reikia šaudyti ar kitaip naikinti.
B.Balčiūnaitė mano, kad toks požiūris rodo žmonių silpnumą, atskleidžia, jog gyvūnas vertinamas kaip daiktas, kurį galima skriausti ar išmesti, kai tampa nereikalingas.
Neretai, žiauriai elgdamiesi ar užsipuldami keturkojų augintojus, žmonės taip išlieja savo pyktį dėl susitvenkusių asmeninių problemų.