.

Vilnius po 25 metų kafkiško delsimo ištaisė istorinę klaidą. Išlaisvino didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pilininko Ulricho Hozijaus Žaliajam tiltui pasirinktą vietą nuo sovietų okupantų išprievartautų skulptorių pagal šabloną nulipdytų propagandinių balvonų. Pagraužtų laiko ir istorijos rūdžių.

Sostinė tapo švaresnė. Ne visiems tai patiko. Žaliojo tilto balvonų rūdys vis dar ėda protus. Bent iš kelių pusių sklido dejonės. Naikinamas menas. Anie bažnyčias pavertė sandėliais, šitie skulptūras naikina! Nežino, ką sakantys. Lyginti sovietinių propagandos balvonų nukėlimą su krikščionių bažnyčių išniekinimu gali tik pavergtas protas. Kaip ir grįsti tolesnį balvonų buvimą istorinėje Vilniaus vietoje argumentu, kad tai „mūsų istorija“.

O ar kas sako, kad tai – ne istorija? Tai – išprievartautos, okupuotos Lietuvos istorijos paminklas.  Tik kuo čia dėtas istorinis Žaliasis tiltas?

Remiantis tokia sukrypusia logika, reikėjo ir visus leninus miestų aikštėse palikti, ir Kapsuką prie rotušės, ir paminklą sovietiniams partizanams, beje, kur kas aukštesnio meninio lygio, sostinės skvere priešais Evangelikų reformatų bažnyčią palikti. Bet visi jie buvo demontuoti tik atgavus laisvę. Ar kas nors jų pasigedo? Ar, perkėlę kapsukus ir leninus į Grūto parką, praradome nors kruopelę istorijos?

Priešingai, išsaugojome šią istoriją ten, kur ir yra jos vieta. Muziejuje. V.Malinauskas mielai priglaus ir Žaliojo tilto balvonus. Kas verkia pas kapą balvonų, galės piligrimiškai keliauti į Grūto pelkes ir atnašauti. Stabams ir savo pavergtam protui.

Apskritai, ką pasakytų tie, kurie Žaliojo tilto debalvanizavimo metu grąžydami rankas šaukėsi istorijos ar svaiginosi sovietinės propagandos kokteiliu, suplaktu iš „menas menui“ ir „menas liaudžiai“ lozungų, jei banditai išprievartautų jų dukrą, žmoną ar motiną, o kokie nors išsigimėliai „vardan tos istorijos“ pareikalautų, kad išprievartautoji viešai pasakotų ir rodytų, ką su ja darė?

Absurdas? Žinoma. Tai kodėl tuomet Kremliaus išprievartauta Lietuva ant seniausio savo sostinės tilto privalo ekshibicionistiškai rodyti savo išprievartavimo aktą?

Vardan tos istorijos? Keista, bet kažkodėl niekas neverkia dėl to, kad šio tilto nebevadiname generolo I.Černiachovskio tiltu, kaip jį buvo pakrikštiję okupantai. Arba Dzeržinskio tiltu, kaip okupacijos metais liaudiškai vadino vilniečiai? Sovietiniais balvonais apkarstytą viduramžių tiltą vadindami Žaliuoju mes visą tą laiką tiesiog tyčiojomės iš LDK istorijos. Savo istorijos.

Dar vienas klausimas – ar balvonų gynėjai taip pat gultų kryžium ir už esesininko stovylą su svastika papuošta nacistine vėliava? Ne? O kodėl? Ar tai nėra tokia pat mūsų istorija?

Regis, balvonų gynėjai norėtų mums pasakyti, kad enkavedistas – daug geresnis padaras už esesininką. Tik nedrįsta. Štai kodėl teatrališkai šaukiasi meno mūzų ir istorijos.

Moters išprievartavimas nėra meilė. O melas nėra menas. Be balvonų ant Žaliojo tilto mūsų istorija bus tokia pat. Tik be jų metamo šešėlio.

Balvonų istorijoje gėdinga yra tik tai, kad Vilniaus valdžia nenukėlė šių stovylų tuoj po 1990-ųjų Kovo 11-osios. Istorijoje ir meno teorijoje susipainiojusių kairiųjų kultūrininkų  ir Maskvai prijaučiančiųjų tandemas savo keliamu triukšmu sugebėjo įbauginti visas buvusias miesto valdžias.

Štai kas yra didžiausia nepagarba mūsų istorijai. Nekarkim savo istorijai ant sprando nei pastipusių šunų, nei sovietinių balvonų.