Europoje daugėja valstybių, kuriose darbo neturi jau penktadalis darbingo amžiaus gyventojų.

Šiuo metu didžiausias nedarbas iš visų Europos šalių yra Latvijoje. Preliminariais duomenimis, dabar šioje šalyje nedirba per 22 proc. darbingo amžiaus žmonių. Dauguma jų apimti nevilties, valdžia skėsčioja rankomis, o nedarbas ir toliau didėja.

Ypač dramatiška padėtis Latvijos provincijoje, nes kai kuriuose regionuose nedarbas priartėjęs jau prie 50 proc. Bet ir miestuose daugėja neveikiančių parduotuvių ir biurų, kurių languose šviečia plakatai “Parduodama”. Ypač daug tokių Liepojoje, Daugpilyje, Rėzeknėje ir kt.

Tiesa, į tokią pat nepavydėtiną padėtį pateko ne tik Latvija, bet ir mums tolima, užtat gana gerai pažįstama Ispanija: kovo mėnesį nedarbas čia siekė apie 19 proc.

Štai belgai skundžiasi dėl iki 8 proc. šoktelėjusio nedarbo, prancūzai piktinasi, kad nedarbo lygis peržengė 10 proc. ribą, o ką daryti Latvijai, Ispanijai ir kitoms šalims, kuriose darbo neturi penktadalis ar net ketvirtadalis visų dirbingo amžiaus žmonių?

Koks nedarbo lygis yra normalus

Ekonomistas Tomas Andrejauskas tikina, kad yra nustatytas tam tikras nedarbo lygio vidurkis, kuriam esant nerimauti neverta. Paprastai jis siekia 6–8 proc., ir tai esą pati idealiausia padėtis darbo rinkoje. Jei nedarbo lygis labai sumažėja arba labai padidėja, vadinasi, tai jau išbalansuotos darbo rinkos požymis.

Ekonomisto duomenimis, natūralus nedarbas yra maždaug 3,5 proc. – įrodyta, kad bet kurioje visuomenėje būtent tiek esama dykaduonių, kurie, net ir turėdami darbo pasiūlymų, verčiau renkasi nedarbą ir tam tikrą valstybės paramą.
Na, o “sveikas” nedarbas gaunamas prie minėtų 3,5 proc. pridėjus dar apie 3 proc. “Viskas, kas yra žemiau arba aukščiau šios ribos, – jau liūdnos tendencijos”, – sako T.Andrejauskas.

Pavyzdžiui, jei nedarbo lygis labai žemas – toks, koks buvo pas mus prieš trejus metus, kai nesiekė nė 4 proc., susiduriame su darbuotojo rinka: tada jis diktuoja sąlygas, o darbdaviai negali pasirinkti tinkamo darbuotojo ir yra priversti be pagrindo kelti atlyginimus. Tada paprasti vadybininkai ima važinėti naujais “Mercedes” automobiliais, ir tokia padėtis yra nepalanki rinkai.

Priešingai nutinka, kai nedarbas peržengia 8–9 proc. ribą. Tada susikuria vadinamoji darbdavio rinka: reikalavimus diktuoja jau darbdaviai, o darbuotojai, norėdami gauti darbo, sutinka net su blogiausiomis sąlygomis, tarp jų prasideda nesveika konkurencija.

Tą patvirtina ir “Eurostato” duomenys. Pasirodo, 2008 m. antrąjį ketvirtį ES buvo 3 mln. laisvų darbo vietų, o į vieną poziciją vidutiniškai pretendavo penki žmonės. Dabar laisvų vietų liko mažiau nei 2 mln. ir į kiekvieną jų pretenduoja 11–12 europiečių.

Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis didėja žmonių nepasitenkinimas ir nusivylimas, ypač – Latvijoje ir kitose nedarbo labiausiai kamuojamose šalyse. Ekonomistas Valdemaras Katkus pabrėžia, kad tuomet kyla didelė protestų ir neramumų grėsmė.

“Sunku nusakyti tą ribą, kada visuomenė ims bruzdėti, bet tokia tikimybė labai padidėja, nedarbui viršijus 9 proc.”, – tikina V.Katkus, primindamas, kad visoje Europoje nedarbas šiuo metu siekia 10 proc., tad visuomenės pyktis gali prasiveržti bet kurioje šalyje ir bet kuriuo metu.