- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Ne dėl benzino Žemė sukasi

Autorius: veidas.lt | 2011 12 24 @ 08:00 | Teatras | No Comments


Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi Kirilu Glušajevu po premjeros Vilniaus mažajame teatre.

Vilniaus mažojo teatro premjera „Motina (Vasa Železnova)“ neapvylė žiūrovų. Atvirkščiai – retas iš režisūroje tik retkarčiais mėginančio jėgas to paties teatro aktoriaus Kirilo Glušajevo tikėjosi tokių meistriškumo aukštumų. Nors išorinis veiksmas spektaklyje tarsi sustingęs, emocinė įtampa scenoje tiesiog kunkuliuoja. Be to, kovojantys dėl būsimo palikimo dalies personažai kone visą laiką yra vienas kito stebimi: kartais su nuostaba, dažniau – su nuoširdžiu pasibaisėjimu akyse. Ir būtent šie žvilgsniai tampa antruoju, nebyliu, bet daug bylojančiu veiksmo lauku.
Ką simbolizuoja tokia visuotinio stebėjimo situacija: „ankštą“ provincijos gyvenimą, kuriame neįmanoma nieko nuslėpti, ar nepasitikėjimą pačiais artimiausiais žmonėmis?
„Žinote, repetuodami mes irgi klausėme savęs: kokio velnio jie vis lenda į tą kambarį? Ką jie ten veikia, kupini nuoskaudų ir pagiežos, tarpusavyje persipykę tiek, kad pakęsti vienas kito nebegali? Bet kažkas vis traukia, suveda juos į bendrą Železnovos namų erdvę, tarsi kažkokia nematoma jėga. Todėl ta erdvė dėl nuolatinio santykių aiškinimosi virsta kone turgaus aikšte. O turgaus aikštėje daug kas leidžiama: audringai lieti emocijas, derėtis, apgaudinėti, parsidavinėti. Visi mėto akmenis taip, tarsi patys būtų be nuodėmės. Svetimoje akyje blakstieną įžvelgia, o savoje primėtytų malkų nepastebi“, – patarlėmis dėsto savąją sprendimo versiją režisierius.
Dėl to, kad scenos veiksmas plėtosis viename erdvių Vasos Železnovos namų kambaryje, su scenografu Mariumi Jacovskiu jie apsisprendė vos pradėję darbą. „Buvo įdomu spėlioti, kaip gali atrodyti kitos to namo erdvės. Kažkodėl įsivaizdavom iki galo nepastatytą, neužbaigtą pastatą – tokį, kokių dar neseniai Lietuvos priemiesčiuose buvo apstu. Staiga praturtėję žmonės pradėjo ręsti didžiausias pilis, kurių ilgai nesugebėdavo užbaigti. Gyvenama ten būdavo susispaudus keliuose kambariuose, užtat stovėjo išlieti didžiuliai rūsiai su kažkuomet suplanuotais baseinais ir pirtimis, kurių nebėra už ką įrengti. Namai – kaip karstas, namai – kaip vaiduoklis, namai – kaip dykuma. Visi tarsi renkasi gerti arbatos, bet jos taip ir neatsigeria. Kalbama apie vešlų sodą, bet jo nėra. Kalbama apie miesto puošnumą, bet jo irgi nematome. Tik kambarys – juoda erdvė, kurioje netgi daiktai regimi greičiau kaip daiktų šešėliai. Tyčia rinkomės epochinius baldus, bet juodus ir nuasmenintus, lyg atspindžius kažkuomet gyvavusių daiktų. Manau, visa tai jau buvo užkoduota Maksimo Gorkio pjesėje, nieko iš piršto nelaužėme“, – teisinasi K.Glušajevas.

Lūkesčiai ir milijonai

Tie, kurie neseniai matė Vilniuje gastroliavusio Maskvos akademinio dailės teatro „Vasą Železnovą“, po premjeros liko sutrikę: peterburgiečio režisieriaus Levo Erenburgo ir Vilniaus mažojo teatro spektaklius sieja nebent dalis tų pačių veikėjų. Mat rusų „Vasos Železnovos“ pagrindu tapo 1935 m. datuota M.Gorkio pjesė, o K.Glušajevas rinkosi pirmąjį, 1910 m. rašytą pjesės variantą.
Jį teatro repertuarui Kirilas pasiūlė pats. Pasak režisieriaus, ypatingų intervencijų į rusų klasiko tekstą neprireikė, tebuvo atsisakyta dviejų šalutinių veikėjų – tolimos giminaitės Duniašos ir naujos kambarinės Anisijos – siužetinių linijų, kurios spektakliui pasirodė nebūtinos. Mat pjesės audinys ir taip ganėtinai painus, prisodrintas punktyru nužymėtų kiekvieno personažo praeities istorijų.
Kone visi veikėjai spektaklyje trokšta ištrūkti iš gyvybines jėgas siurbiančio namo vaiduoklio, tačiau kantriai laukia palikimo dalies ir kiekvienas savaip puoselėja šaunios ateities vizijas. Kurios, suprantama, iš anksto pasmerktos žlugti.
„Jie visi trokšta pinigų. Nelemta iliuzija: bus pinigų – tuomet prasidės ir gyvenimas. Tačiau gal visai ne nuo pinigų reikia pradėti, o, pavyzdžiui, nuo dvasinių vertybių skalės, nuo žmogiškų džiaugsmų ir ašarų? Bet ne – jautriam būti šiandien tiesiog nepadoru. Pinigai, apie kuriuos nuolat kalbama ir galvojama, paversti mitu ir esmine žmogiškosios būties sąlyga. O galų gale išaiškėja, kad ne dėl benzino Žemė sukasi“, – pritaria režisierius.
Beje, M.Gorkio pjesėje kalbama apie labai didelius pinigus, nes tuo metu rublis buvo „pririštas“ prie aukso. Ir kai Vasos dukra Ana priekaištauja: „Numetėt man kaip ubagei dešimt tūkstančių“, ji kalba, mūsų dabartiniais litais vertinant, maždaug apie milijoną. „Taigi palikimo laukiantys šeimos nariai anaiptol nėra skurdžiai, atvirkščiai – greičiau būtent dėl ranka pasiekiamų didelių pinigų jiems pavažiuoja stogas“, – paaiškina K.Glušajevas.

Nuodėmės ir meilės fonas

Dar vienas įsimintinas spektaklio bruožas – beveik kiekvienam jame dalyvaujančiam aktoriui sudarytos sąlygos atsiskleisti naujai, sukurti kitokį personažą, nei iš anksto galima buvo tikėtis. Tarkim, įsivaizdavome valdingu balsu piktnaudžiaujančią Eglės Gabrėnaitės Vasą Železnovą, o išvydome Motiną, kurios akyse jautresnėse scenose žybsi nuoširdžios atgailos ašaros.
Režisierius prisipažįsta sąmoningai vengęs moteriškos lyties Ivano Rūsčiojo įvaizdžio: „Kaip, beje, bėgome ir nuo barzdotų pirklių, nuo krūtiningų pirklienių gėlėtomis skaromis su „kokošnikais“ ant galvų. Labiau kliovėmės nūdiena, o šiandieninės „business lady“ – grakščios, moteriškos, diplomatiškos, puikiai jaučiančios, kada pakelti balsą, o kada verčiau kalbėti pusbalsiu. Vasa elgiasi taip, kaip jai atrodo būtina esant aplinkybėms, su kuriomis susiduria. Ji netrokšta jokių žudynių, tačiau moteris, valdanti verslą ir didelį kapitalą, negali sau leisti būti skysta. Nepaisant to, savo vaikus jinai myli. Neatsitiktinai Vasa sako: „Nuodėmes darau dėl vaikų, o dėl vaikų niekas ne nuodėmė.“
Gal ypatingą dėmesį aktoriams šiame spektaklyje galima paaiškinti tuo, kad jį režisavo jų scenos kolega? „Apskritai svarbiausias dalykas režisieriaus profesijoje yra meilės dramaturgijai, meilės artistams, kuriuos kvieti bendram darbui, fonas. Kai ši meilė atsiranda, jau galima žvelgti į personažus ir juose ieškoti to, kas brangu, – tiek aktoriams, tiek įkūnytiems veikėjams. Repetuodami visi vienas kitam stengėmės padėti: aš artistams, artistai man. Žinau, kokius uždavinius sau kėliau, ir esu patenkintas tuo, kaip jie buvo įvykdyti“, – pernelyg nesikuklina spektaklio statytojas.
Ar sutiktų režisuoti kuriame nors kitame teatre? „Teatras, kaip konkretus namas Vilniaus centre, man absoliučiai nėra svarbus. Svarbu žmonės, kuriuos čia gali sutikti. Bet jeigu kitame teatre taip pat susirinktų geri aktoriai, tai kodėl ne?“ – svarsto pašnekovas.
Prisipažinsiu: rūpėjo iškvosti, ar kartais prie spektaklio nėra rankos prikišęs ir pats Vilniaus mažojo teatro meno vadovas bei Kirilo studijų kurso pedagogas Rimas Tuminas. Pasirodo, jis spektaklio „perbėgą“ matė likus dviem dienoms iki oficialios premjeros. „Po to kalbėta buvo daug ir ilgai, bet tai – jau mūsų režisūrinės virtuvės reikalai“, – neleidžia smalsumui įsibėgėti K.Glušajevas.
Labiausiai jį pradžiugino R.Tumino monologo reziumė: „Labai geras spektaklis.“

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/ne-del-benzino-zeme-sukasi

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.