"Veido" archyvas

Šiemet į orą pirmą kartą aviacijos istorijoje pakilo vien tik saulės energija varomas lėktuvas “Solar Impulse”, galintis skristi ne tik dieną, bet ir naktį

Mokslininkai mėgina įkvėpti gyvybę daiktams: šiemet pirmą kartą į orą pakilo “gyvas” lėktuvas, į gatves išriedėjo “mąstantys” automobiliai, o robotai išmoko suprasti ne tik komandas, bet ir žmonių jausmus bei nuotaikas.

Mokslas vis dažniau peržengia net tas ribas, kurias žmogaus vaizduotėje nubrėžia fantastinių kūrinių autoriai. Per pastaruosius kelerius metus išmokta, kaip daiktus paversti “gyvais”.

Praėjusią savaitę patys sensacingiausi, įspūdingiausi ir neįtikimiausi per metus sukurti ar iki sunkiai suvokiamų aukštumų ištobulinti mokslininkų kūriniai – visi vienoje vietoje – buvo pristatyti Briuselyje vykusioje mokslo konferencijoje “Euraxess”. Visi jie turi vieną bendrą vardiklį: įkūnija naujausią mokslo kryptį, kurios tikslas – įkvėpti gyvybės daiktams, nesvarbu, ar tai lėktuvas, ar automobilis, ar robotas.

Štai kažkur Kazachstano keliais Kinijos link šiuo metu rieda keturi žmogaus nevairuojami automobiliai. Grakščiai žingsniuojantis ir meiliai uodegos vizginimu pasisveikinantis šuo robotas kompiuterių kalba gali pats papasakoti apie tai, kaip ateityje susilies virtualus ir tikras pasaulis. O kuklus mokslininkas ir lakūnas Andre Borschbergas ne tik konferencijose, bet ir televizijos bei radijo laidose pastaruoju metu bene kas savaitę droviai pasakoja apie dar niekada mūsų planetoje neregėtą jo paties sumanytą ir jau realybe tapusį “gyvą” lėktuvą, kurio jam pavydėtų pats Ikaras.

Skrydžiai be degalų

“Kartą pagalvojau – visuomet išskrendu su 700 kg degalų, o grįžtu likus mažiau nei 20 kg. Nenuostabu, kad 50 proc. visų pasaulyje sunaudojamų degalų tenka lėktuvams, be to, jie į aplinką išmeta 20 proc. viso žmonijos pagaminamo anglies dvideginio. Tada man ir šovė į galvą mintis, kad pats laikas sukurti lėktuvą, kuris skraidytų be jokių degalų ir visiškai neterštų aplinkos”, – pasakoja šveicarų mokslininkas ir lakūnas A.Borschbergas.

Jis sako, kad tai, kiek energijos sunaudoja šiuolaikiniai įprasti lėktuvai, yra beprasmis išteklių švaistymas, nes mokslui pasiekus tokias aukštumas kaip dabar galima sukurti lėktuvą, kuris padanges skrostų be jokių degalų.
Juk dvi valandas įjungtu varikliu oro uoste stovintis keleivinis lėktuvas sunaudoja tiek energijos, kiek septyni gyvenamieji namai per visus metus. “O juk lėktuvas bent jau dieną visuomet skrenda virš debesų, šviečiant saulei. Pamaniau, kad turi būti būdas šią saulės energiją panaudoti”, – apie prieš kelerius metus kilusią idėją dabar pasakoja mokslininkas.

Be to, jis troško, kad lėktuvas galėtų skristi ne tik dieną, šviečiant saulei, bet ir naktį – visiškoje tamsoje. Kitaip sakant, jis išsikėlė uždavinį sukurti tokį lėktuvą, kuris ne tik naudotų, bet ir kauptų saulės energiją juodai dienai, ar, tiksliau, juodai nakčiai, ir funkcionuotų kaip savotiškas gyvas organizmas bei gamtos dalis.

Rezultatas pasiektas. Vien tik saulės energiją naudojantis A.Borschbergo sukurtas lėktuvas “Solar Impulse HB-SIA” liepos mėnesį pirmą sykį išbuvo padangėje 36valandas, iš kurių aštuonias praleido visiškoje tamsoje, naudodamas sukauptą saulės energiją.

Tiesa, kol tokie lėktuvai ims skraidinti keleivius, dar reikės palūkėti. Pavyzdžiui, kol kas pirmasis saulės energija valdomas lėktuvas, nors gali pakilti į bene 12 km aukštį, vis dar yra gana lėtas ir šiuo požiūriu negalėtų konkuruoti su įprastais keleiviniais orlaiviais. Pavyzdžiui, jo kreiserinis greitis per liepą vykusį didįjį skrydį siekė apie 70 km/h, o maksimalus pasiektas greitis neviršijo 125 km/h, tad galimybių tobulėti tikrai dar yra.

Tačiau mokslininkas neabejoja, kad jo paties pastangomis jau 2015 m. visi nauji lėktuvai turės įmontuotas saulės baterijas, ir jei ne visiškai, tai bent iš dalies naudos saulės energiją.

Vairuotojai taps keleiviais

Dar vienas pastaruoju metu sensacija tapęs mokslo laimėjimas, kuriam jokio tobulinimo nebereikia, – tai automobilis be vairuotojo. Tokį neįprastą vaizdą – gatvėmis riedančius nevairuojamus automobilius – netrukus pamatys ne tik apstulbę kelių policininkai ar pėstieji, bet ir visi Šanchajuje vykstančios parodos “Expo 2010″ dalyviai bei lankytojai.

Mat spalio 20 d. keturi tokie automobiliai “ViseLab”, prilygstantys tikrai mokslo laboratorijai ant ratų, pasieks Kiniją.
Juose esama visų įmanomų navigacinių prietaisų, jutiklių, radarų ir informaciją apdorojančių, analizuojančių bei sprendimus priimančių įrenginių. Tad nenuostabu, kad toks Italijoje sukurtas automobilis reaguoja į viską aplinkui: iškeltą policininko lazdelę, šviesoforą, kitus eismo dalyvius, pakelėje stovinčius ženklus, kliūtis ant kelio.

"Veido" archyvas

Automobiliui “ViseLab” nereikia vairuotojo: pažangiausia įranga leidžia be žmogaus įsikišimo išvengti avarijos, apvažiuoti kliūtį ir net reaguoti į kelių policininko gestus

Jo autorius Italijos mokslininkas Alberto Broggi neabejoja, kad tokie automobiliai gerokai sumažins eismo įvykių. “93 proc. visų pasaulyje įvykstančių avarijų sukelia žmogaus klaidos, dėl kurių vien Europoje kasmet žūva 40 tūkst. eismo dalyvių. Šis automobilis tiek avarijas, tiek žūtis keliuose visiškai eliminuos”, – giriasi mokslininkas.

Ir jis teisus: be vairuotojo važiuojantys automobiliai puikiai įveikė išbandymus, patekę į automobilių spūstis ar kitų vairuotojų sukeltas avarines situacijas, ir per ketverius intensyvių bei sudėtingų bandymų metus įtikino, kad juos išleisti į gatves visiškai saugu.

Nenuostabu, kad vos grįžusius iš Kinijos juos “įdarbins” Romos savivaldybė. Planuojama, kad automobiliai be vairuotojų jau šį rudenį vežios prekes į parduotuves siauromis Italijos sostinės gatvelėmis ir taps pavyzdžiu kitiems šalies bei viso pasaulio miestams, kaip taupiai, saugiai ir paprastai automobilis gali apsieiti be žmogaus.

Nebereikės auklių

Dar viena pastarųjų metų mokslo sensacija – “gyvas” robotas šuo. Jis sugeba reaguoti ne tik į judesius, kaip visi ankstesni robotai, bet ir į veido išraišką ar žvilgsnį. Kitaip sakant, šis šuo atsižvelgia ne tik į komandas, bet ir į menkiausią veido virptelėjimą, lūpų judesį ar žvilgsnį – supranta žmogaus jausmus.

O tai itin svarbu kalbant apie įvairių negalių turinčius žmones, kurie, pavyzdžiui, yra prikaustyti prie invalido vežimėlio arba dėl ligos negali judinti galvos ar rankų. Mokslo dėka juos prižiūrėti ir jais rūpintis gali jau ne tik slaugė, bet ir jai nė kiek nenusileidžiantis “gyvas” robotas.

"Veido" archyvas

Šuo robotas reaguoja ne tik į gestus, bet ir į šeimininko jausmus

Toks šuo iš savo šeimininko šypsnio ar liūdnos išraiškos gali nuspręsti, ko jam tuo metu reikia: šlepečių, draugiško uodegos pavizginimo, o gal korpuso viduje įmontuoto kompiuterio pagalbos sprendžiant namų darbus ar kryžiažodį. Galiausiai šuo sugeba “pajausti”, kada šeimininkas yra pavargęs, ir leisti jam pailsėti ar “pabūti vienam”.

Be to, šuo beviele jungtimi yra prijungtas prie monitoriaus, o akyse turi įmontuotas vaizdo kameras, tad į jį veidu pasisukusiam šeimininkui gali parodyti, tarkime, vaizdą, esantį šiam už nugaros.

Šį robotą sukūręs mokslininkas Andreas Lorinczas neabejoja, kad tai pats “gyviausias” robotas žmonijos istorijoje. “Nors jis ir nekalba, tačiau pats puikiai supranta kalbą. Kūno ir žvilgsnio kalbą – taip pat”, – aiškina mokslininkas.
Beje, jis nėra labai brangus. Šuo robotas kainuoja ne daugiau negu jau įprastas tapęs “SmartPhone”, tad gali būti prieinamas daugeliui, o ilgainiui – ir visiems.

Bet tai dar ne viskas. A.Lorinczas neabejoja, kad šis stebuklingas šuniukas ateityje ne tik išmoks pats kalbėti ar samprotauti, bet ir leis ištrinti ribą tarp virtualaus ir tikro pasaulio.

Tarkime, bendraujant su pašnekovu anapus ekrano, ateityje nebereikės klaviatūros norint tekstu parodyti, kad tau linksma, liūdna ar juokinga. Kompiuteriuose įmontuoti prietaisai, tokie, kokiais dabar naudojasi šuo robotas, įvertins veido išraišką ir praneš pašnekovui, kokius jausmus žmogui sukelia kito žmogaus rašomi žodžiai.

“Tai ateities komunikacija, nes virtualiame pasaulyje atsiras tikrų emocijų, tikrų išgyvenimų. Tai leis pakeisti sąvokos “virtualus” prasmę, nes virtualus bendravimas nuo tikro skirsis tik tuo, kad vyks ne stovint vienam priešais kitą, o esant už tūkstančių kilometrų. Be to, jame bus net daugiau nuoširdumo nei tikrame gyvenime, kai žmogus vis dar nemoka iki galo teisingai suprasti kito žmogaus minčių ir jausmų, žiūrėdamas į jo veidą. Kompiuteris tai padarys įmanomu ir kasdieniu dalyku”, – prognozuoja A.Lorinczas.