Besižvalgant po feisbuką akį patraukė langas, pavadintas „Baltų vienybės ugnies sąšauka“. Rugsėjo 22-ąją, per rudens lygiadienį, minima Baltų vienybės diena, kurią ir Lietuvos Seimas, ir Latvijos Saeima įtraukė į atmintinų dienų sąrašus. Tądien 1236 m. įvyko Saulės mūšis. Kaip ir ankstesniais metais, per šiųmetį paminėjimą Lietuvoje ir Latvijoje užkurta daugybė laužų. Išties labai gražus vaizdas, tačiau koks ugnimi prisišauktos senovės santykis su nūdiena? Juolab kad Baltų vienybės diena – viena iš daugiau nei penkių dešimčių atmintinų datų, įtrauktų į oficialų sąrašą.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Kalbantis su mitologu Dainiumi Razausku tas klo­das, kuris apima baltišką pasaulėjautą, mi­­­to­logiją, papročius, nejučia ir įgavo „baltų lau­­žų“ pavadinimą. Patogi metonimija – vieno dė­mens pa­vadinimas priskiriamas visumai. Labai platus, įvairus reiškinys įvardijamas nurodant liepsnojančius laužus.

Skaitant šį pokalbį nereikia pamiršti, kad kalbama ne apie malkas ir liepsnas, o apie gausų sąjūdį, kurio dalyviai turi pažiūras ir charakterius. Tai ir kultūra, ir ją puoselėjantys žmonės.

 

– Žvelgiu į žemėlapį: pritemdytoje Lietuvoje pažymėti ryškūs taškai, kur per rudens lygiadienį liepsnojo baltų laužai. Išsakau pirmą klausimą, bet labai prašau neatsakinėti, nes tai nuves į istorijos brūzgynus. Kuo čia dėta baltų vienybė? Pavyzdžiui, 2003-iaisiais Vilniuje atidengiant paminklą karaliui Mindaugui dalyvavo pulkelis iškilių asmenų: Švedijos ir Liuksemburgo monarchai, Lenkijos ir Estijos prezidentai, Maskvos meras, kitos garbios personos, bet nebuvo nei Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos, nei kitų Latvijos atstovų. Numanoma priežastis – Mindaugas buvo atidavęs Kalavijuočių ordinui gabalą dabartinės Latvijos teritorijos. Bet Mindaugas ir dalį Lietuvos istorinių žemių buvo atidavęs kryžiuočiams. Tiesa, Latvijoje, Agluonoje, dabar stovi paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai. Vis dėlto klausimą apie baltų vienybės pavyzdžius senovėje palikime kitam kartui. Kas dabar vienijasi, daugmaž aišku – žmonės susirenka prie laužų ir išsiskirsto. Jie grįžta į tikrovę, kur apstu už laužą sudėtingesnių energijos ir šilumos prietaisų, pavyzdžiui, energiją taupančių lempų. Toje tikrovėje veikia ne paprotinė teisė, o Darbo kodeksas. Koks baltų laužų santykis su tikrove, kurios jie nenušviečia, nes sudega malkos ir reikia skirstytis – grįžti į kasdienybę?

– Matyt, norėta paklausti ko nors labai paprasto, bet klausimas nepaprastai žiaurus. Iš tikrųjų klausiama, kas yra tikrovė. Galiu atsakyti irgi labai žiauriai: nėra tikrovės be jos suvokėjo. Tikrovės svorio cen­tras yra ne tai, kas suvokiama, ne suvokinys, o su­­­vokiantysis. Kiekvieno žmogaus asmenį galima bū­tų suskaidyti į daugelį asmenų, skirtingų interesų sub­jektų. Galima įsivaizduoti dramą su daugybe per­sonažų, kurių kiekvienas būtų atskira mūsų vidinio pasaulio esybė. Mes nesame vienalyčiai. Yra esy­bė, kuri klausosi Bacho muzikos, ir esybė, kuri, de­rėdamasi su kitais, sako: na, tų penkiolikos centų aš jiems nė už ką nenuleisiu. Jeigu manyje įsigali esy­bė, kuri nuo visų nusuka ir niekam nenuleidžia, tai mano tikrovė yra turgus, o baltų laužai – kažkokie paistalai. Gal tie žmonės, kurie prie laužų renka­si, – nevykėliai, gal jiems paguodos reikia. Tegul jie prie laužų pabūna, paskui jie man daugiau ­už­dirbs.

Gali atsirasti ir toks padaras, kuris prisigretins prie laužo tik tam, kad nemačiom ištrauktų kam nors piniginę. Jo tikrovė tokia. Vis dėlto yra tokių, kurie klausosi Bacho arba Čiurlionio ir išgyvena atitinkamą tikrovę. Jų tikrovė tokia.

 

– Bet kapšą prie laužo galėjo pavogti ir senojoje Kernavėje prieš daugelį šimtų metų. Tokia buvo tikrovė. Kokią tikrovę mes norime prisišaukti, kai šiais laikais užkuriame baltų laužus? Išties mes žinome, ko norime. Tai tikrovė, kurioje nėra vagių. Bet ar tai nėra gražus išgalvotas teatras – kaip sakoma, konstruktas? Tarsi sektantai pačia geriausia šio žodžio prasme. Kol apsijuosę tautinėmis juostomis, tol nevagia.

– Man rėžia ausį tokie pasakymai, kaip „konstruktas“. Pati konstrukto sąvoka, tiesą sakant, yra su­kons­­truota, „konstruktas“. Jei vykdome dekonstruk­­­ciją, pritaikykime ją ir pačiai konstrukto sąvokai. Tada reiškiniai išsilaisvins nuo jos, nuskaidrės. Ga­lėsime kalbėti apie juos kaip apie tikrus.

Imkime tokius dalykus, kaip vadinamoji są­moks­lo teorija. Žmonės per daug gerai apie save galvoja. Ma­no, jog gali sukonstruoti ir paleisti veikti kokias nors minties sroves, judėjimus – kad ir tuos baltų laužus. Bet vargu ar tikrovė taip lengvai sukonstruojama. Tarkime, „The Beatles“: staiga kažkas sprogo ir nusirito per visą pasaulį. Kartu ėmė tekėti pinigai, prasidėjo įtakos žaidimai. Stebuklas! Visi apsalę – kaip padaryti tokį dalyką? Arba krikščionybė. Mes kiek norime galime kalbėti, kad krikščionybė su­kons­truota, tačiau du tūkstančius metų tai tęsiasi – di­delė žmonijos dalis atiduoda tam savo širdis. Joks ma­niakas, joks sąmokslo teoretikas nei praktikas nesugebėtų to dirbtinai padaryti.

 

– „The Beatles“ palyginimą su krikščionybe reikėtų iškart įkelti į feisbuką, paskui iškalti granite kur nors prie Vilniaus katedros.

– Dar žiauriau pasakysiu: antrasis atėjimas jau įvy­ko ke­turiais asmenimis – „The Beatles“. Kaip žaibas nuo Vakarų iki Rytų. Žinoma, galima bandyti val­dy­ti sroves. Tarkime, žaibas trenkia iš dangaus į že­mę. Gal žmogus galėtų iškrovą kažkiek pakreipti į kai­rę ar į dešinę – perkūnsargiai taip ir veikia. Bet žai­bo šaltinis nėra žmogus, žaibas nėra „konstruktas“.

 

– Gyvasis lietuvių klasikas Kęstutis Navakas romano „Vyno kopija“ personažo lūpomis išsako hipotezę, kad vadinamieji grandininiai arba tęstiniai žaibai yra žydų darbas. Tiksliai pagal tekstą – „tęstinė žydų inovacija“.

– Žydai kaip kempinė sugeria projekcijas, kaip tai vadino Karlas Gustavas Jungas. Žmonės nesupranta reiškinio priežasties, o būtinai turi ją sau įvardyti – jeigu atsisakytų įvardyti, gal pasijustų arčiau Di­džio­sios Paslapties. Bet jiems reikia užverti, už­kimš­­ti tą angą – reikia įvardyti. Kadangi nėra ką dau­­­giau pasakyti, sako „žydai“. Šiuo požiūriu žy­dams net pavydėčiau. Jiems tokie dalykai priskiriami! Vadinasi, žydai su savo vardu sugebėjo susieti to­kias galias (tiksliau, žmonių sąmonėje jos susisiejo su jų vardu), kurios senovėje buvo priskiriamos tik dievams. Jeigu padaryta kas nors neįmanoma, va­dinasi, žydai padarė. Tai yra jėga.

 

–  Bitlų palyginimas su krikščionybe man pačiam nušvietė paskatas, dėl kurių aš, vaizdžiai kalbant, kabinėjuosi prie tos baltų vienybės. Klausta, koks baltų laužų santykis su tikrove, su Darbo kodeksu, su energiją taupančia lempute, klausta, kur ta vienybė, ar tikrai neapvogsime savo artimo ir panašiai. Dabar klausiu: ar baltų laužai gali būti kūrenami kasdien, ar gali išplisti sprogstamuoju būdu kaip „The Beatles“?

– Tai ne teorinis, o praktinis klausimas. Žinoma, ga­lima į tą klausimą pažiūrėti teoriškai. Kaip elgtis, kada ateina srovė? Galima apie savo naudą svarstyti: ar srovė pakankama, kad pasiduočiau kartu su ja? Dar nežinia, kiek stipri ji bus, ar prasiverš, ar uždus, – kaip Sąjūdžio metais prieš nepriklausomybę, kai savanaudžių armija nuščiuvusi tykojo, kur link visa pasuks. Dar matyti tik kibirkštys – ar įsiplieks laužas? Galima ir kitaip žiūrėti: kiek aš pajėgus prisidėti, kas šioje srovėje priklauso nuo ma­nęs?

 

– Žemaičių bajoras, kuris prieš daugelį šimtmečių krikš­tijosi, galėjo regzti sąmokslą: na gerai, aš po­terius kalbėsiu, bet ir žalčius kur nors pakampėje penėsiu.

– Kalbėjome apie daugiariopą, daugialypį žmogų, apie įvairias jo būsenas, apie konfliktus tarp interesų ir atitinkamų vidinių personažų, virtualių asmenų, kurių žmoguje ne vienas. Galima taip pasakyti: vie­­nas iš tų virtualių personažų kibirkštį iškart pa­gauna, įsižiebia nuo jos kaip kempinė, ja patiki, ir tai teikia jam jėgų – kaip antrasis kvėpavimas. Kaip su Ba­cho muzika – kol jos klausosi, tol jis žmoguje jau­čiasi gyvas. Taip ir su baltų laužais. Kol žmogus da­lyvauja judėjime, kol skaito knygas, kreipia mintį į tą pusę, kol jis su tuo save sieja, bendrauja su bendra­minčiais ir bendrajausmiais, tol jaučiasi gyvas. Kai to kurį laiką nedaro, glemba, geibsta, vysta kaip gėlė be vandens.

Klausimas, ar tie dalykai, apie kuriuos kalbame, pa­ima už širdies, ar ne? Jeigu paima, tai belieka ar­ba širdies klausyti, arba įtikinėti save, kad tai ne­svar­bu, nerimta. Srovės atžvilgiu pasekmės atitinka­mos: vieni žmonės bus jos įkvėpti, o kiti numos ranka. Ir kokių bus daugiau, toks ir pačios srovės li­ki­mas toje visuomenėje.

Įsivaizduokime karo žygį. Ne vienas karvedys yra prisipažinęs: eičiau su dešimčia tikinčių prieš šim­tą netikinčių. Tikėjimas iš esmės keičia žmogaus padėtį, jo sugebėjimus ir galias. Žmonių kolektyvą, pavyzdžiui, tautą, galime palyginti su laivynu. Įsivaiz­duokime burlaivius ir vėją, kuris gali papūsti ar­ba nepapūsti, kaip jam valia. Kiekvienas kapitonas gali rinktis: ar vėjui papūtus kelti bures, ar ne. Skir­tumas tas, kad tie, kurie pakėlė bures, – išplauks. Bal­tų laužai – tarsi vėjas, pučiantis jau ne vieną šim­tą metų. Ir tai ne Simono Daukanto „konstruktas“, jis rašė ne tuščioje vietoje. Daugybė stygų nutįsta į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri irgi buvo nevienalytė, ten būta ir labai lietuviškų klodų.

Sakoma, Daukantas – romantikas. Aš pasakyčiau: Daukantas – su vėju. Jo darbai gal ir ne perne­lyg pedantiški šiuolaikinių priekabių požiūriu. Bet kad jis buvo įkvėptas, nėra abejonių. Tai žmogus, ku­ris pakėlė bures – laiku ir vietoje. Kuo daugiau lie­tuvių pakeltų bures tam vėjui, tuo sparčiau mes kil­tume. Ar verta taip daryti – asmeninių sugebėjimų ir apsisprendimo reikalas. Klausimas, kuo tu no­ri gy­ven­ti: vien pilvu ir pasturgaliu ar širdimi ir gal­v­a?

Darsyk noriu prisiminti vieną svarbiausių mūsų istorijos įvykių – Sąjūdį, kurį irgi sudarė ne viena sro­vė. Bet tai, ką mes čia pavadinome baltų laužais, bu­vo labai stipru, stipriausia. Tai buvo Sajūdžio šerdis. Sąjūdį aš prisimenu kaip šių laužų šviesą ir šilumą. Dalyvavau bene visuose mitinguose, ir šita gai­da visuomet skambėjo stipriausiai. Dar buvo labai stiprus ekologinis dėmuo. Pamenu, 1987 m. pats rin­­kau parašus prieš rusų naftos gavybą prie Kuršių ne­­rijos. Apie Lietuvos nepriklausomybę tada dar ne­buvo kalbos, o kai tokia kalba pasigirdo, tai buvo tie patys žmonės. Esu ryšėjęs raištį, ir tas raištis bu­vo ne mėlynas, ne raudonas, o žalias. Ekologinis ir tautiškasis, baltiškasis dėmuo žengė koja kojon. Tai ne tas pats, tai skirtingi dalykai, bet jie žengė išvien. Baž­ny­tinis dėmuo, bent jau man, buvo daug menkiau ma­to­mas.

Mano patirtis neginčytinai byloja, kad Lietuvą iš­laisvino baltų laužai. Vadinasi, ir politiškai jie nėra neįgalūs. Kodėl dabar toks atoslūgis? Sakyčiau, kad dabar jokia politinė jėga baltų laužams neatstovauja. Daugelio žmonių santykis su pasaulėžiūra pasiro­dė gana apgailėtinas: pamatę, kurios valiutos ver­tė kyla, jie iškart į ją iškeičia savo pinigus. Tenori pr­i­siplakti prie bet ko, kas kyla. Taip galiausiai iš­čiul­­piama simbolio vidinė vertė, įvyksta ženklų infliacija. Ne išimtis ir baltų simbolika. Bet juk ir ma­fiozai ant krūtinės nešioja kryžių!

Visa viltis, kad baltų laužai apskritai skaidrina er­dvę, ir įvairių politinių partijų žmonės, jeigu jie bu­riasi prie tų laužų, juos kūrena, – darosi šviesesni. Aš pats politikams esu visai neparankus, nes ma­nau, kad svarbiau ne konservatoriai ar socialdemo­kratai, ar dar kurie nors, o tiesiog sąmoningesni, švie­­sesni žmonės.

 

– Rugsėjo 22-oji – baltų, o ne visos žmonijos vienybės diena. Ir valstybiniu lygmeniu tai pamini ne Jungtinės Tautos, o Latvija ir Lietuva. Iškyla tautos, genties, pilies ribų klausimas. Kas savas, kas svetimas?

– Jeigu kitos tautos žmogų iškart laikysime priešu, mes daužysime veidrodį, kuriame patys į save žiūrime. Jei vien dėl kilmės ar tautybės žmogus laikomas sve­timu – tai apgailėtinas nesusipratimas, visiška klai­­­da. Gali būti kitos tautos, kitos kalbos, kitos rasės žmo­gus – netgi marsietis! – bet matai, kad prieš tave žmo­gus.

 

Jeigu kitos tautos žmogų iškart laikysime priešu, mes daužysime veidrodį, kuriame patys į save žiūrime.

 

Tikrasis priešas yra ne tauta, ne rasė, ne politinių pažiūrų atstovas, o būtybė, kuri į tave žiūri vien kaip į priemonę savo tikslams pasiekti. Nuo tokio būtina iš visų jėgų gintis, mirtinai. Žudyti. Neturiu dėl to nė mažiausių abejonių. Tik reikia gerai nusitaikyti – žudyti ne gyvą būtybę, ne žmogų, o tą sąmonės bū­se­ną, tas mintis ir sprendimus, kurie tave pavertė prie­mone sau. Priešas turi vienintelį tikslą – jis te­nori tave suvalgyti. Čia negali būti jokio nuolaidžia­vimo, jokių kompromisų, jokių dviprasmybių. Iš­kart trauki kardą ir kerti pirmas.

Kitas klausimas, ar esi tikras, kad prieš tave tikrai priešas? O rimtas priešas tikrai vaidins draugą, kad prisileistum prie minkštos vietos. Todėl būtina labai blaiviai ir akylai stebėti, nes jis anksčiau ar vėliau išsiduos. Nevalingai duos ženklą. Ausis teps medumi, bet po stalu parodys nagus. Ir jeigu pasiduosi gražbyliavimui, apsalsi nuo lapės pagyrų bei pažadų, užsimirši ir bent trumpam patikėsi, kad visi aplinkui vien gero linki, – būsi skaniai suvalgytas. Tai savižudybė. Didžiausia kvailystė, kokią tik miš­ke galima pa­daryti. Anksčiau ar vėliau visi atsipeikės, visa Eu­ropa, ir tada suskubs tvarstyti nugraužtas savo dalis.

Tai labai rimta tikrovės ypatybė: ne visi tau trokš­­ta gero! Einame per mišką, o miške yra padarų, kurie tyko nukąsti koją ir gerklę perkąsti. Net ne­mirktelėję, su malonumu ir be sąžinės graužimo. Ir jeigu jo pilve dar cyptelėsi, tai tave patį apkaltins na­­cionalizmu, atsilikimu ar kuo tik nori, ir kuo la­biau teisinsiesi, tuo labiau būsi kaltas. Nuo tikro prie­šo reikia gintis besąlygiškai ir mirtinai.

 

Einame per mišką, o miške yra padarų, kurie tyko nukąsti koją ir gerklę perkąsti. Net ne­mirktelėję, su malonumu ir be sąžinės graužimo. Nuo tikro prie­šo reikia gintis besąlygiškai ir mirtinai.

 

Tai pa­čios Būties iššūkis – paliegę suvalgomi. Šia prasme sveikata ir gynyba yra sinonimai. Niekuomet ne­bu­vo valstybės, tautos, kuri tuo nesirūpintų, nesektų kuo akyliausiai, ar kas nors iš už to ar ano krūmo į ją nesikėsina. Šiuolaikinės Europos saldus užsnūdimas labai greitai baigsis, jau iš esmės baigiasi – antraip tektų baigtis Europai.

O kai visus savo mirtinus priešus suseki ir užbėgi jiems už akių, tada galima kilniai siūlyti taiką ir draugystę. Aš – už taiką ir draugystę. Už tokią taiką ir draugystę, kurioje turiu vilties išlikti gyvas.

 

Dainius Razauskas (g. 1960 m.)

Mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas, žurnalo „Liaudies kultūra“ vyresnysis skyriaus redaktorius, Vilniaus universitete kartais dėsto lietuvių religiją ir mitologiją.

 

Veikalai:

• Ryto ratų ritimai: pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais priedainiais. Vilnius: Pradai, 2000.
• Vėjūkas: lietuvių vėjo demono vardo ir įvaizdžio rekonstrukcija, atsižvelgiant į vieną skitų atitikmenį. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.
• Vytis simbolikos požiūriu: baltas raitelis su iškeltu kalaviju raudoname lauke. Vilnius: Aidai, 2008.
• Krosnis mitologijoje. Vilnius: Aidai, 2011.
• Visi dievai: „panteono“ sąvokos kilmė, pirminis turinys ir lietuviškas atitikmuo. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016.
• Maironis – praamžės tradicijos dainius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA