Nemaža dalis mažesnių miestų susinaikins, nes naiviai regi save europiniais turizmo centrais, o prieš verslo, jei jis ne vietos politikų, planus statyti kokį gamybos objektą rengia piketus.

„Modernus Rytų ir Vidurio Europos piligrimystės centras, patogus ir saugus gyventi, viliojantis svečiuotis, patrauklus investuoti”, – tokį tikslą strateginiame plane iki 2020 m. sau kelia Raseiniai. Panašaus pobūdžio prioritetų apstu ne vienos Lietuvos savivaldybių strategijose.

„Nuo kada piligrimystė gali būti sėkmingas verslo modelis? O investicijų skatinimas Raseinių minimas paskutinėje vietoje”, – stebisi Organizacijų vertinimo agentūros ir Kauno technologijos universiteto Strateginio valdymo katedros ekspertas dr. Petras Oržekauskas. Be kokio švento stebuklo iš tiesų sunku tikėtis, kad piligrimystės centras vietos gyventojams garantuotų darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį.

Ne vienas mažesnis Lietuvos miestas save vizijose mato kaip rekreacinį centrą su puikia infrastruktūra, su mokykla ir gydymo įstaiga po langais. ES pinigais tai realizuojama, tik nelabai likę kam ta gerove naudotis. Užburtas ratas: iš mažesnių miestų ir miestelių žmonės išvažiuoja į didesnius ar į užsienį, nes čia nėra darbo vietų, tačiau jų niekas ir neketina kurti, nes miesteliuose neliko bent kokį rimtesnį darbelį galinčių dirbti žmonių.

Įmonės mažuose miesteliuose – išimtis ar išeitis?

Apie 7 tūkst. gyventojų turinčioje Pabradėje, dažniausiai minimoje, kai kyla koks konfliktas čia įsikūrusiame Pabėgėlių centre, pernai įsteigta mokslinė laboratorija. Iškilo modernus UAB “SG Dujos Auto” pastatas su gražiai sutvarkyta aplinka, kuriame tiriama, kaip degalams panaudoti vandenilį, maišant jį su gamtinėmis dujomis. Jei tyrimai pasiseks, Pabradė taps naujų, ekologiškesnių ir efektyvesnių degalų išradimo vieta.

Kodėl Pabradė? Įmonės vadovas Vidas Korsakas pasakoja, kad lėmė keli aspektai: artumas nuo Vilniaus, vietos istoriniai ryšiai su transportu ir, žinoma, čia jau turimas žemės sklypas. Kol kas iš dešimties laboratorijos darbuotojų vietiniai tik du, kiti važinėja iš Vilniaus. „Bet jei tyrimai ir hipotezės pasitvirtins ir pradėsime pardavimo procesą, tada planuotume samdyti daugiau žmonių iš Pabradės”, – žada V.Korsakas.

Tiesa, pasiūla nėra didelė, nes 99 proc. kvalifikuotų pabradiškių, kurie nevažinėja dirbti į Vilnių, triūsia šiemet dvidešimtmetį mininčioje aukštųjų technologijų Didžiosios Britanijos antrinėje įmonėje „Intersurgical”.

Dar vienas Pabradės gyvybingumo ženklas – didelių prekybos centrų konkurencija: priešais senbuvę “Norfą” įsikūrė ir “Maxima”.

Na, Pabradei pasisekė – vos už pusšimčio kilometrų Vilnius, o aplink nuostabi gamta. Tačiau ir atkampų miestelį, tokį kaip Naujoji Akmenė, gali prikelti antrajai jaunystei atgimusi įmonė – „Akmenės cementas“.

„Investuotojų forumo” vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė vardija kitus optimistiškai nuteikiančius pavyzdžius: Tauragėje privatūs verslininkai įsteigė pramoninį parką, Panevėžyje įsteigta net Užsienio investuotojų asociacija, čia verslininkai kartu su miesto bei rajono savivaldybėmis bando gaivinti regioną.

Tačiau gerieji pavyzdžiai – išimtis ar išeitis nedideliems miestams ir miesteliams?

Investuotojus baido vietos verslininkai-politikai

R.Skyrienė, pastaruoju metu itin daug važinėjanti po regionus, pasakoja susidariusi labai prieštaringų įspūdžių. „Yra gerų pavyzdžių, tačiau kai kur kilo abejonių, ar regiono valdžia iš tiesų nori gerinti verslo aplinką ir siekti investicijų. Kai kur savivaldybės tik kovoja dėl europinių pinigų, už juos nutiesia kokį šaligatvį aplink tvenkinį, pastato suoliukus, ir mano, kad jau gerai. Tačiau nėra kas tais šaligatviais vaikšto, nes savivaldybės kiša pagalius verslui išduodant leidimus, derinant planus. Savivaldybėse reikia keisti mąstymą ir galvoti, ką padaryti, kad verslui būtų patraukliau investuoti. O kai vietos žmonės turės uždarbį, jie neemigruos, liks miestelyje”, – mano R.Skyrienė.

O pavyzdžiai, kai regionai baidosi investicijų, stulbinami. R.Skyrienė pasakoja, kad „Investuok Lietuvoje” įkalbėjo vieną Lenkijos investuotoją perkelti pas mus savo gamybos padalinį. Jie pageidavo, kad būtų darbuotojų, mokančių lenkų kalbą, tad kreiptasi į keturias lenkakalbes savivaldybes, kad šios pateiktų pasiūlymus. Bet atsakymo sulaukta tik iš vienos. „Kai kur vietinei valdžiai nerūpi plėtoti verslo. Tačiau politikavimu gerovės juk nesukursi”, – konstatuoja R.Skyrienė.

Ji pastebėjo dar vieną didžiulį investicijų, ypač užsienio, stabdį: pagalius į ratus kiša to regiono verslininkai, nes jie nenori konkuruoti dėl darbuotojų – atsiradus daugiau darbo vietų jiems tektų kelti algas. „Savivaldybė turi ginti visų verslininkų interesus, tačiau vieno ar kito verslininko protegavimas regionuose – norma”, – piktinasi investuotojų atstovė.

P.Oržekauskas priduria, jog tose savivaldybėse, kurių tarybų valdančiosiose koalicijose yra verslininkų-politikų, matyti, kad proteguojamas tik savas verslas. O investicijų pritraukimo sąlygų, skelbiamų savivaldybių interneto tinklapiuose, analizė parodė, kad investicijos nėra laukiamos ir skatinamos taip, kaip oficialiose kalbose sako politikai: daugumoje jų nėra nurodyta jokių paskatų pritraukti kitų verslininkų verslui ten kurti.

Verslininkams atbaidyti pasitelkiama ir visuomenės nuomonė. UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai” direktorius Gintas Umbrasas pastebi: „Jei regionuose ir atsiranda koks verslas ar jo idėja, kad ir fermos, ką jau kalbėti apie kokią agresyvesnę aplinkai gamyklėlę, susibūrusios bendruomenės aršiai kovoja, kad jų nebūtų. 9–10 tūkst. gyventojų miestuose valdžia nesuinteresuota jokio verslo, ypač gamybinio, atėjimu. Daug bendrauju su įvairiomis savivaldybėmis ir pastebiu, jog daugelio jų šventas įsivaizdavimas – kad jų regioną išgelbės turizmas, dar tiktų Silicio slėnio lygio aukštų technologijų įmonė arba antrų Druskininkų variantas.”

Pasak P.Oržekausko, išgyventi miestams gali padėti tik regioninio verslo sistemos principas, tai yra savivaldos ir verslininkų bendradarbiavimas juos skatinant ir remiant, kad jie kurtų darbo vietas. Bet kad ši sistema veiktų, reikia, jog politikai į visus verslininkus žiūrėtų vienodai, nesudarydami išskirtinių sąlygų savųjų verslams.

Vizijose – paukštelių čiulbėjimas

O kokiose nerealiose ir netoliaregiškose vizijose šiandien skęsta mažesnių miestų savivaldybės, atskleidžia plėtros strategijos. „Daug jų parengta „copy paste” principu. Net jei jose įrašytas šūkis „Vystysime pramonę”, nėra jokios analizės, kokių regione esama darbuotojų, kokios jie kvalifikacijos, o gal juos reikia paskatinti kurti savo verslą, gal reikia kokių mokymų. Juk negali visi nukopijuoti Druskininkų”, – sako R.Skyrienė, pabrėždama, kad regionas turi objektyviai vertinti savo galimybes ir ieškoti savo unikalumo.

P.Oržekauskas pritaria: „Apie verslumą skatinančias, verslo plėtrai palankias sąlygas, investicijų skatinimą, gamybos plėtojimą strateginiuose planuose pradedama kalbėti tik tarp trečios eilės prioritetų. Prioritetai skiriami tikrai ne toms sritims, kurios gali pakelti regionų ekonominį lygį. Beje, taip yra ne tik daugumos regionų, bet ir visos Lietuvos mastu, pavyzdžiui, 2014–2020 m. nacionalinės pažangos programoje.”

P.Oržekauskas negali atsistebėti, ir kuo remdamosi savivaldybės grindžia savo strategijas. Pavyzdžiui, minėta Raseinių regiono strategija buvo kuriama labiausiai atsižvelgiant į moksleivių nuomonę: iš 1759 apklaustųjų 1505 – moksleiviai. Gal todėl ir vizija tokia poetiška – piligrimų centras, miela vieta gyventi, patraukli svečiuotis. Tačiau kur žmonėms užsidirbti tam jaukiam gyvenimui?

Kita vertus, ir solidesnėse apklausose, pavyzdžiui, prieš porą metų Vidaus reikalų ministerijos surengtoje savivaldybių apklausoje, prioritetai vardijami tokia seka: pirma, vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra, antra, bendrojo lavinimo mokyklų modernizavimas, trečia, ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūros kūrimas ir plėtra ir t.t.