Kol kauniečiai džiaugiasi Vytauto Kasiulio darbų paroda, o klaipėdiečiai – Salvadoro Dali kūrinių ekspozicija, žvilgtelėkime, kokie maršrutai vasarį meno gerbėjų laukia sniegu nuklotame Vilniuje.

Pradėkime nuo skambiai per Lietuvą gaudžiančios donelaitiados: iš „Titaniko“ galerijos jos estafetę sostinėje vasarį perima Kultūros ministerijos kaimynystėje įsikūrusi „Meno niša“. Čia po savaitės atidaroma Šarūno Leonavičiaus iliustracijų, sukurtų Kristijono Donelaičio poemai „Metai“, paroda. Šalia aštuonių nespalvotų piešinių dailininkas pateikia dvylika didelių siužetinių kompozicijų, atspindinčių autentiškas poeto laikmečio detales.
Vasario 11 d. 17 val. parodoje vyks Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ parengto „Metų“ leidimo su tomis pačiomis Š.Leonavičiaus iliustracijomis viešas pristatymas.

Arimai ir spalvos

Dvi sostinės galerijos pristato vyresniosios kartos lietuvių menininkus. „Kunstkamera“ kviečia susipažinti su Vitolio Trušio tapyba. Iki devintojo dešimtmečio šio dailininko darbai drąsa ir novatoriškumu nenusileido „tyliesiems modernistams“ – Valentinui Antanavičiui, Vincui Kisarauskui, Kazei Zimblytei etc. Vėliau V.Trušys pasuko hiperrealistinės tapybos, siekiančios tikroviško pasirinktų objektų atvaizdavimo, keliu. Jo mėgstamiausiu žanru tampa peizažai, kuriuose vyrauja horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik niūri spalvinė gama ir beveik užuodžiamas pažliugusių dirvonų kvapas, kuris daugeliui vyresnių lietuvių iki šiol primena tėviškę.
Visai kita nuotaika ir spalvomis spinduliuoja „Juškus gallery“ pristatoma Raimondo Martinėno tapyba: šioje parodoje vyrauja mėlynai raudoni paveikslai, nestinga ir žalumos. Šalia dailininko pamėgtų abstrakcijų galima pamatyti ir žinomo tapytojo Algimanto Kuro portretą, ir keletą peizažų. Iš viso eksponuojami 25 R.Martinėno darbai, atskleidžiantys pastarųjų dviejų dešimtmečių menininko kūrybos kelią. Jo kūrybos pavyzdžių turi ne tik Lietuvos dailės muziejus, bet ir Tretjakovo bei Moderniojo meno galerijos Maskvoje, Nortono George’o galerija Niujorke.

Devintojo dešimtmečio karta

Pageidaujantieji susipažinti su jaunosios kartos lietuvių daile turėtų sukti į galeriją „Arka“, kurioje jų laukia dvylika tapytojų, skulptorių, grafikų ir videomenininkų. Visi jie gimė devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir dar nespėjo apšilti kojų meno pasaulyje. Tad ir parodos pavadinimas „Baltas lapas“ – simboliškas. Ši karta užaugo tarp nykstančio sovietmečio paveldo ir iš vyresniųjų daug prisiklausė apie laiką, kurio pati nebepamena. Todėl kruopščiai gaudo kiekvieną besitraukiančios praeities ženklą.
Andrėjos Šaltytės videofilmas pasakoja apie jos tėvą lenktynininką, sulaukusį savo penkiolikos minučių šlovės. Joanos Kairienės atspauduose matome praėjusio laiko pastatus, daiktus ir buities detales. Mykolo Saukos skulptūrose daugiau belaikės fantazijos nei prisiminimų, tačiau iškalbingai pasirinktos raiškos medžiagos – savo amželį nugyvenusios silikatinės plytos, emaliuota vonia ir betonas.
Iš devintojo dešimtmečio vaikų – ir Gedvilė Bunikytė, kurios parodą galima apžiūrėti Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos patalpose Žvėryne, Malonioji g. 6. Ji meno ieško braižyboje ir geometrinėse figūrose, kuriose įžvelgia užuominų apie kitas būties dimensijas ir vieningą pasaulio sąrangą.
Autorė baigė teatro meną „Goldsmiths“ koledže Londone – mieste, kuriame liko gyventi ir kurti. Savo performansuose ji dailę derina su šokio, teatro ir videomeno elementais. G.Bunikytė pasirodymus jau yra surengusi „Whitechapel“, „South London“ galerijose, Karališkojoje menų akademijoje Londone.
Dar vienas tos pačios kartos menininkas tapytojas Andrius Zakarauskas šį antradienį „Vartuose“ atveria trečiąją personalinę parodą, kurioje rodo pastaraisiais metais sukurtus paveikslus bei koliažus. Jos pavadinimas „Vardan“, žadinantis asociacijas su tikėjimu, religiniu ar kitokiu idėjiniu pasiaukojimu, pasitarnauja kaip parodos idėją atskleidžiantis raktas. Menininkas čia pristato individualią „utopinę ideologiją“, susiedamas ją su tapytojo figūra. Interpretuodamas griežtą diktatorių laikyseną, jų propagandinę retoriką, kupiną teatrališko įsakmaus patoso, A.Zakarauskas režisuoja fiktyvaus kulto atmosferą, kurioje menininkas virš masių iškyla kaip demiurgas, visagalis kūrėjas. Taip sugrįžtama prie amžinų klausimų apie kūrybos prigimtį ir kūrėjo dieviškumo mitą.