- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Meilė prasideda po trejų metų

Autorius: veidas.lt | 2015 11 27 @ 13:45 | Aktualūs komentarai | 15 Comments

Nesutapo charakteriai. Tas iki skausmo pažįstamas argumentas didžiajai daliai besiskiriančių porų tampa savotiška mantra, kurią nelaimėliai kartoja tam, kad teismas nesumanytų jų atkalbėti, neskirtų papildomo laiko pamąstyti ir persigalvoti.

Juk negali gyventi su žmogum, kurio nuomonė nuo manosios taip radikaliai skiriasi, kuris, pasirodo, turi ir savo troškimų, ir išgyvenimų, ir sunkių jausmų. O kur dingo ta aistra? Kodėl į nebūtį nuskriejo begalinis troškimas nuolat būti kartu? Kaip nutiko, kad drugelių virpuliai pilve virto nusivylimu, bejėgyste?

Psichoterapeuto kabinete tokie argumentai, kaip mistinis charakterių nesutapimas, nebevaidina reikšmingesnio vaidmens, nes žmogaus psichologija ir nesąmoningi motyvai gerokai pralenkia didingąjį protą, kuris visur ir visada pagrįs bet kokią sugalvotą ar net įgyvendintą kvailystę.

Profesionalas nepatiki paviršutiniais argumentais ir imasi giluminės motyvų analizės, o tada atsiveria neišmatuoti išgyvenimų klodai, neretai nuvedantys žmogų keliais ir klystkeliais, iš kurių sugrįžti kartais nebeįmanoma.

Meilės praradimas, jau minėtas nusivylimas ir bejėgystė santykiuose su artimiausiu žmogumi dažniausiai ir yra tas paskutinis lašas, nukrintantis į žmogaus kantrybės taurę. Lašas, kuris priverčia ją išgerti iki dugno ar pasirinkti lengvesnį sprendimą – išpilti viską lauk ir pradėti ją pildyti iš naujo.

Pildyti magiškai tikint, kad pasiūlyta taurė šįkart bus visai nauja, ir pamirštant, kad drumzlės ant sienelių bei dugno lieka ir, nors ir vengtume tą pripažinti, kartus ankstesnės patirties prieskonis bus juntamas net saldžiausiame gyvenimo gurkšnyje.

Kas nutinka, kad žmogus taip lengvai netenka kantrybės ar, kalbant vaizdžiai, taip greitai perpildo savo kantrybės taurę? Kodėl karščiausia ugnimi kunkuliavusi meilė virsta blausiai rusenančiomis žarijomis?

Šiandien mes įpratę viską gauti greitai. Kasdienybė reikalauja skubių sprendimų. Niekas nelaukia atsiliekančiųjų. Kol tu mąstysi, kuria kryptimi pasukti, visi keliai jau bus užimti. Bet mes neretai pamirštame paprastą tiesą: gyvenimas nėra vien verslas, darbas ar pinigai, kurių reikia šeimai išmaitinti. Gyvenimas yra ir dvasios skrydis, ir saugumas santykiuose su kitu žmogumi, ir galų gale paprasčiausia žmogiška meilė. O meilė nėra greita – ją reikia ilgai kurti, o sukūrus – visą gyvenimą puoselėti.

Verslas tėra maža gyvenimo dalelė. Ir kaip viskas, kas gimsta greitai, greitai ir subyra. Meilė gimsta ilgai, todėl ji nesunaikinama. O jei sunaikinama, vadinasi, jos nebuvo. Ne vienas skaitytojas, matyt, man prieštaraus, sakydamas, esą kaip nebuvo, jei žmonės kartu gyveno, mylėjosi.

Vis dėlto nesutiksiu, kad gyvenimas kartu reiškia meilę. Nesutiksiu, kad seksas reiškia meilę. Nesutiksiu ir su tuo, kad įsimylėjimas reiškia meilę.

Beje, kalbant apie materialybės silpnumą tereikia prisiminti nesėkmingų tėvų ir vaikų santykių istorijas ir amžiną tėvų nusistebėjimą: „Ko jam trūko? Juk mes pirkome viską, ko tik jis panorėdavo.“

O ką pasakyti apie poras, kurios skiriasi, nepaisant argumentų: „Aš juk kalu pinigus, o ji jais aptekusi, ir dar nepatenkinta?“

Vadinasi, ne pinigų reikėjo. Greta jų visuomet yra kažkas dar, be ko nebus nei meilės, nei artimo ryšio su kitu žmogumi. Čia ir atsiranda to dvasios skrydžio ir emocinio saugumo poreikis.

Įsimylėti lengva, nes įsimylėjimas – greitas ir lengvas, kaip nūdienos gyvenimas. Čia net ir pinigai gali nulemti aistrą – nusipirkau, pasimylėjau ir įsimylėjau. O toliau? Vyras myli akimis, o moteris – ausimis? Vyras pamatė ilgakoję gražuolę, moteris išgirdo amžinos aistros pažadus – įsimylėjo. O toliau?

Toliau – visas gyvenimas ir kūryba. Amžinas klausimas, kankinantis ne vieną analitinį protą, matyt, negali būti protu išspręstas. Tai klausimas, kuris reikalauja viso gyvenimo ir dažniausiai ne proto, bet jausmų: kas yra meilė?

Nebandau atsakyti į jį, nes, kaip jau sakiau, ne protui jį pažinti. Jį reikia išgyventi ir pajausti. Ir ne drugeliais pilve ar karščiu lovoje. Meilę galima pajusti gyvenimu. Gyvenimu, kuriame yra visko – aistros, drugelių, atsakomybės, pavydo, pykčio ir nusivylimo. Bet svarbiausia, ko reikia meilės išgyvenimui, – tai kantrybė.

Kantrybės mūsų laikų herojui dažniausiai ir pristinga. Raginamas beprotiško tempo, jis skuba nusimesti nuo savęs atsakomybės naštą, vos tik susiduria su pirmaisiais nesklandumais ir praranda aistrą. Gerai, jei toks žmogus prieš nutraukdamas ryšį dar užsuka pasitarti su profesionalu, kuris pabando jam atverti akis.

Dažnai girdžiu savo pacientus sakant, kad jie nori skirtis, nes nebemyli. O nebemyli, nes nebėra aistros. Tenka pasakyti, kad aistra anaiptol nereiškia meilės. Aistra tėra įsimylėjimas – greitas ir trapus, o meilė neretai tik prasideda tuomet, kai įsimylėjimas baigiasi.

Meilė – tai gyvenimas. Su visais sunkumais ir jausmais. Kaip vaikas, kuris vos gimęs besąlygiškai įsimyli motiną, taip ir aistros vedamas žmogus įsimyli savo objektą, nes šis atrodo suteikiąs beribį pasitenkinimą gyvenimu. Bet ateina laikas, kai vaikas privalo atsiskirti nuo mamos, nes ši nebėra „šventa“ būtybė, skirta tik jam. Taip nutinka ir įsimylėjėliams, kurie privalo kada nors vėl sugrįžti į savo individualų gyvenimą ir turėti privačią erdvę savo patirtims.

Šis momentas paprastai yra krizinis tiek vaiko ir jo motinos, tiek suaugusiųjų poros gyvenime. Vaikas atsiskiria nuo mamos, bet sukuria naują ryšį, kuriame jis jaučiasi tiek pat saugus kaip ir iki tol – kai mama tenkino visus jo poreikius. Ir tas naujasis ryšys lemia saugumą, kurį vaikas išgyvena sukūręs pasitikėjimą savimi, nes jis suvokia, kad jau gali pats pasirūpinti savimi bei pasirūpinti ir savo mama, žinodamas jos poreikius ir troškimus.

Mes sakome, kad vaikas žengia į naują brandos etapą, nes įsisąmonina tiek savo, tiek kito žmogaus individualumą, stiprybes ir silpnybes. O tai sukuria ir brandesnį ryšį su kitu žmogumi, nes taip atsikratoma primityvaus idealizavimo ir imama atsakingai vertinti save bei kitą.

Tas pats nutinka ir mūsų meilės ryšiui. Jis pamažu gimsta tuomet, kai miršta vyravęs idealizmas, o mes pradedame pažinti mylimojo stipriąsias bei silpnąsias puses ir imame atsakingai vertinti jo poreikius, individualumą. Ir nesvarbu, kad tai kartais kelia susierzinimą, mes net imame pykti ir ilgimės aklos aistros, – tai normalus gyvenimas ir normalaus santykio su kitu žmogumi kelias.

Reikia kantrybės, nes mes, kaip ir vaikai, dar tik mokomės naujoviško ryšio, kuris keičia trumpą beribio pasitenkinimo periodą, kurį vadiname aistra. Aistra tėra kiekybinė sąvoka. Turint kantrybės ją pakeičia kokybinė dimensija – meilė.

F.Beigbeder parašė romaną „Meilė trunka trejus metus“. O aš manau, kad meilė tik prasideda po trejų metų, kaip tam vaikui, kuris trejų metų ir sukuria naujovišką santykį su savo motina. Todėl savo pacientams visuomet sakau, kad jie išgyvena krizę ne todėl, kad meilė baigėsi, bet todėl, kad galbūt tik dabar ji ir prasideda.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/meile-prasideda-po-treju-metu

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.