"Veido" archyvas

Prieš trejetą savaičių įvyko, galima sakyti, epochinis kultūros įvykis: lietuvių bendruomenės kvietimu Airijoje apsilankę keturi poetai taip pasipiktino Lietuvos ambasadoriaus Dubline veikla, kad surašė netgi du skundus: vieną, viešą, paskelbė per spaudą, kitą nusiuntė tiesiai į Užsienio reikalų ministeriją.

Kas gi papiktino mūsų kultūros pažibas? Ėgi ambasadorius Mindaugas Purlys juos nepakankamai pagarbiai sutiko! “Eiliniai emigrantai iš savo kišenės mokėjo už mūsų keliones viešuoju transportu, vežiojo menininkus savo mašinomis, siekė, kad šie apie Dubliną ir jame gyvenančius lietuvius susidarytų kuo geresnį įspūdį, o V.Purlys tepasirūpino keliais gabalėliais sūrio ir pora butelių lietuviško alaus”, – skundėsi žurnalistams Domantas Razauskas.

Be abejonės, tai absoliuti nepagarba lietuviškam poezijos žodžiui! Ambasadorius, poetų supratimu, privalėjo sutikti juos (pabrėšime, bendruomenės, ne ambasados kviestus) oro uoste, ambasados transportu nugabenti į penkių žvaigždučių viešbutį, maitinti ir girdyti geriausiuose restoranuose, o ryte tikriausiai dar ir alaus butelį pagirioms palengvinti tiesiai į lovą paduot? Paskui, metęs visus darbus, vežioti ambasados sąskaita po miestą ir šalį, pakeliui dar visas aludes aprodyti ir ekskursiją į kokio “Bushmills” viskio gamyklą surengti. Ot, tada tai būtų lygis!

O dabar ką? Nacionalinės premijos laureatui Aidui Marčėnui bei jį lydinčiai kolegų poetų delegacijai – tik alus ir sūris?

Siaubas. Sovietmečiu už tokią nepagarbą “žmogaus sielų inžinieriams” (taip tuomet visai oficialiai tituluoti rašytojai bei poetai) ne tik ambasadorius, bet ir visas ambasados personalas būtų lėkę iš tarnybos kaip kamščiai iš “Sovetskoe šampanskoe” butelio. Mat jeigu sovietmečiu kokį kultūros veikėją ir išleisdavo į užsienį, tai jis būdavo mažų mažiausiai “nusipelnęs” ar netgi “liaudies”. O tai jau reiškė pakilimą į CK nomenklatūros lygmenį, kas savame tokį rašytoją ar poetą darė neatsiejama aukščiausios valdžios dalimi, prieš kurią bet kurios ambasados personalas šokinėdavo ne mažiau nei prieš patį CK sekretorių. Vienas tokio rango svečio nepasitenkinimo priėmimu žodis, ištartas grįžus namolio kokio neformalaus pasisėdėjimo medžioklėje ar pirtelėje metu, ir diplomato karjera nutraukta amžiams.

Sprendžiant iš nuoširdaus ir didelio keturių poetų pasipiktinimo “nederamu” priėmimu ambasadoje Dubline, LSSR rašytojų sąjungos veteranai gausiai dalijosi prisiminimais apie tuos auksinius sovietinius laikus su naujosios rašytojų kartos atstovais. Nes iš kur dar žmonės, užaugę (o kai kurie į pirmą mokyklos klasę nuėję) jau laisvoje Lietuvos Respublikoje, galėjo perimti tokį sovietmečio “nomenklatūrščikų” išponėjimą, susireikšminimą ir nepagarbą “žemesnės kastos” atstovams? Tą patį A.Marčėną labiausiai papiktino, kad aukštųjų ponų iš Vilniaus vizitą Airijoje organizavo, kaip jis teikėsi apibūdinti, “ambasados valytoja”. Kad po 2008–2009 m. URM biudžeto karpymo ir atstovybių personalo mažinimo jokių valytojų ambasadose nebeliko, o visus techninius darbus atlieka diplomatų sutuoktiniai ir patys diplomatai, A.Marčėnas išsiaiškinti nesiteikė.

Kita vertus, šis jo prakilnybės Nacionalinės premijos laureato leptelėjimas apie “valytoją”, lygiai taip pat, kaip D.Razausko pasipiktinimas menkomis vaišėmis, rodo, kad šie naująja karta įvardijami poetai iš tikrųjų tėra gryniausio sovietinio raugo menkystos ir pižonai. Nes tik sovietmečiu darbai buvo dalijami į “švarius” ir “nešvarius”, “garbingus” ir “gėdingus”. Tik sovietinės mąstysenos atstovas gali manyti, kad sąžiningai triūsiančios valytojos darbas yra menkesnis ir gėdingesnis, nei poeto, sėdinčio prie “padsoso” įvairiuose mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomuose fonduose, nes jo kūrybos niekas neperka.

Mat patį didžiausią visų keturių poetų pasipiktinimą sukėlė faktas, kad “V.Purlys nei savo, nei ambasados vardu nenupirko nė vienos mūsų atvežtos lietuviškos knygos”. Štai taip – ambasadorius, šitų veikėjų supratimu, turėjo ne tik juos vežioti, maitinti, girdyti, apnakvindinti. Jis dar turėjo ir jų knygeles supirkti – tiek savomis, tiek ambasados (tai yra Lietuvos mokesčių mokėtojų) lėšomis.

Sveikas protas tarsi sakytų, kad jeigu tave, žmogau, lietuvių bendruomenės atstovai pasikvietė į šventę paskaityti eilių, tai tu jiems ir pardavinėk savo knygas. O jeigu neperka, tai galvok, ką ne taip parašei ar kodėl nepakankamai sudominai, o ne bruk supirkti ambasadai kaip makulatūrą.

Kita vertus, būtent tokia ir buvo praktika sovietinėse ambasadose, kurios už biudžeto lėšas supirkdavo tose šalyse leidžiamų sovietinių vadukų raštus, kurių joks normalus žmogus nepirkdavo. Brežnevmečiu tai buvo viena iš pinigų pasisavinimo formų – sovietiniai vadai, kaip ir itin valdžiai artimi rašytojai bei poetai, savo “šedevrus” neva leisdavo dideliais tiražais užsienyje, už ką jiems paskui būdavo atlyginama konvertuojama valiuta.

Telieka stebėtis: iš kur, praėjus dvidešimčiai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, kai kurie Lietuvos kultūros veikėjai taip gerai išmano visus sovietinio pasipinigavimo niuansus? Gal tiesiog juos kokia laiko mašina perkėlė? Tad taip ir išėjo, kad į Lietuvos Respublikos ambasadą Dubline užėjo “LSSR liaudies poetų” delegacija – ir liko labai nepatenkinta priėmimu. Dėsningai bei pelnytai.