Kaip visada, lietuviai dejuoja. Pusę vasaros kentėjome, nes ji niekaip neatėjo, bet kai rugpjūčio pradžioje užgriuvo visu savo deginančiu svoriu, ėmėme skųstis, kiek gi tie karščiai gali žmogų kamuoti. Netrukus, ko gero, vėl imsime piktintis, kad nespėjome vasaros pamatyti, o ji ir baigėsi.

Kodėl mes tokie užmaršūs? Ką tik liūdėję dėl vieno, vos tik jį gavę, imame reikalauti grąžinti aną. Atrodo, kad net nebandome prisiminti, kiek jau dėl to „ano“ išgyvenome, ir lyg plaštakės į ugnį lekiame atgal. Po to bėgame vėl. Ir taip ratas vis sukasi, o palengvėjimo sieloje atrasti nesiseka.

Žmogus – stabilumo siekianti būtybė. Mūsų psichika sukonstruota taip, kad visuomet ieškome pažįstamų dalykų, bandome numatyti ateitį, o jei tai nesiseka, ne vienas ir pas būrėją nulekia. Ir visai nesvarbu, kad po kiek laiko būrėjų pranašystes pamirštame, bet kuriam laikui jau būname nurimę, nes žinome, kas mūsų laukia. Taip įsivaizduojame kontroliuojantys padėtį.

Toks rusų pranašas Pavelas Globa per patį ekonominės krizės apogėjų teigė, kad Lietuvos laukia dar sunkesni laikai: anot jo, 2014 ir 2015 metais mus turėjo ištikti daug baisesnis ekonominis sąstingis. Kažin ką jis pasakytų dabar, kai Lietuva gerokai ekonomiškai ūgtelėjo ir į jokią naują duobę ne tik neįkrito, bet net ir nekluptelėjo sėkmingai įsivesdama eurą ir pagerindama daugelį savo ekonomikos rodiklių? Ir tai ekonominio karo su Rusija akivaizdoje! Aū! Kur jūs, pranašai?

Bet žmogui tai nė motais, jis vis tiek bando savo ateitį sužinoti, nors ir miglotais būdais pasiremdamas. Atrodytų, kad geriau būtų suprasti, jog nuo paties žmogaus priklauso beveik viskas. Nekalbu apie karus, stichines nelaimes, bet savo kasdienį likimą tikrai esame pajėgūs sukonstruoti taip, kaip mums labiausiai norėtųsi.

Žinoma, galite paprieštarauti sakydami, kad esame aktyvūs ir turime aiškius norus, bet kažkodėl kaskart nusukame ne tuo keliu ir pasirenkame ne tas priemones. O man tuomet norėtųsi atsakyti, jog kartais būtų visai neblogai žvilgtelėti į savo pasąmonės gelmes ir suvokti, kad joje gali būti „surašyti“ visai kitokie norai, nei mes įsivaizduojame.

Bet ir jie yra mūsų, nes pasąmonė taip pat yra mūsų psichikos dalis, kurią nuo mažumės su tėvų pagalba renčiame. Ir nesvarbu, kad paviršutiniškai žiūrint pasąmonė atrodo mūsų protui nepažini, – joje galime rasti racionalų grūdą.

Numatyti lengviausia tai, ką jau ne kartą esame darę ir todėl geriausiai pažįstame. Ne iš vienos savo pacientės girdėjau istorijų apie nesėkmingas santuokas ar jų gyvenime vis pasitaikančius netikusius vyrus, tačiau jos lyg užkerėtos pačios tokius ir pasirenka.

Marytė meta agresyvų vyrą, bet vėl atsiduria greta tokio paties. Onutė vis kovoja su alkoholyje skęstančiu partneriu, gelbsti jį, traukia iš liūno pasižadėdama sau, kad jau daugiau tai niekada, o čia, žiūrėk, ir vėl istorija kartojasi: vėl liūnas ir vėl pasiaukojanti pagalba. Ir, žinoma, vėl „jau daugiau tai niekada“. Užtektų paanalizuoti užburtą ratą, kad suprastume, jog abi moterys nevalingai sugrįžta ten, kur blogai, bet užtat gerai pažįstama ir valdoma. Magiškas situacijos kontroliavimo pojūtis – viena baudžia ir agresorių palieka, o kita vis kilniaširdiškai atleidžia. Visagalybė bejėgystėje.

Gyvenimo istorija atveria aiškią nuorodą į vaikystę, kurioje abi merginos išgyveno ne vieną tėvo ar brolio skriaudą, todėl jautėsi bejėgės savo jausmų jūroje: baisu, nes vienas artimiausias žmogus, tėvas, skriaudžia, o kitas, motina, neapgina. O kur dėti savo natūraliai kylantį pyktį? Jį parodžius gali sulaukti ne menkesnių bausmių nei iki tol patirtų.

Merginos lieka savo bejėgystėje, lyg atvirą žaizdą ją vis dilgindamos, o slapčia viliasi, kad kai jau užaugs, pasijus visagalės. Ir nutik tu man, kad trumpam visagalės jos gal ir pasijunta, bet žaizdų taip ir neužgydo. Bejėgystę nuolat išgyvena iš naujo. Ir kaip neišgyvensi – tokia būsena joms pažįstama geriausiai, o iš vaikystės dar atsinešta tiek būdų joje išgyventi. Galiausiai abi su atodūsiu paklausia: „Ir kodėl gi man vėl tai nutiko?“

Mes vis kišame galvą ten, kur jau buvome įlindę, ir vis stengiamės sukurti stabilią ateitį. Ir nesvarbu, kad dažniausiai dėl to kenčiame. Vis tiek mums geriau nardyti ten, kur dugnas jau pažįstamas, nei stačia galva kristi į vandenį, kuriame tyko nepažinti pavojai. Kontrolė visuomet reiškia jėgą. O kai nesuvaldau savęs, imuosi kitų valdymo. Bėda, kad kartais tokie „valdovai“ įsitaiso valstybės institucijose ir ima nurodinėti gyvenimo tiesas kitiems.

Antai Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė, kad netrukus vaikai, kurių tėvai nepaskiepijo, nebus priimami į darželius. Atrodytų, norai geri, nes visi linkime gero savo vaikams, bet iš kur valdininkai geriau už tėvus žino, kas šių atžaloms yra gerai? Ir kaip galima bausti tuos, kurie remiasi kitokia gyvenimo filosofija ir turi kitų tiesų? Ar atėjo laikai, kai už kitokią nuomonę ir bandymus įgyvendinti pasirinkimo laisvę baudžiami jau ne tik tėvai, bet ir vaikai? O gal tai vėl bandymai kontroliuoti kitų gyvenimus tuomet, kai kažkuriam valdininkui nesiseka suvaldyti savojo?

Mano pažįstama ištekėjo už užsieniečio. Ir nutik tu man taip, kad jo pavardėje yra raidė „w“. Mergina tikėjosi bet ko, bet tik ne to, ką išgirdo iš Civilinės metrikacijos biuro valdininkės: ji teturinti vieną kelią – pasilikti savo senąją pavardę, nes naujoji su „w“ mūsų šalyje negalima, o vietoj jos įrašyti kitą raidę, pavyzdžiui, „v“, negalima, nes tuomet pavardė bus tiesiog iš dangaus nukritusi – nei ji, nei vyras tokios neturėjo.

Suprantu ir gerbiu įstatymus, bet nesuprantu, kodėl valdininkai turi teisę nurodyti, kaip žmogui geriau vadintis!

Kažkaip nevalingai nutolau nuo savo pasakojimo pradžioje aprašytų lietuviškų dejonių. Į pradžią grįžęs skaitytojas gal sakys, kad jis sutiktų su teorija apie nesąmoningą norą išlaikyti pažįstamą gyvenimo būdą kontrolės vardan, tačiau jis galėtų pasiginčyti su manimi, teigdamas, jog nepasitenkinimas stabiliu oru lyg ir prieštarauja stabilumo palaikymo koncepcijai. Atsakymas paprastas: mes nekenčiame ne tik nestabilumo, bet ir kraštutinumų.

Kraštutinumai mus gąsdina lygiai taip pat, kaip ir nestabilumas. Jie žadina nerimą, nuo kurio imame bėgti. Bėgame agresyviai ar pasyviai elgdamiesi, krisdami į depresiją, pradėdami vartoti vaistus. O vaistai neretai tėra apgaulė. Jie neišsprendžia nieko, nes nepadeda pažvelgti į savo sielos gelmes, tik kuriam laikui užmigdo mūsų psichiką problemų nesprendimo labui.

Kaip savo herojės lūpomis sako prancūzų rašytojas Cyrilis Massarotto, „migdomieji, kuriuos būdami suaugę ryjame saujomis, iš tikrųjų yra lopšinės, kurių mums nedainavo, kai buvome vaikai“.