BFL

Neišnaudotos progos. Sveikatos apsauga yra viena tų sričių, už kurių problemas tenka mokėti itin didelę kainą. Apie tai, kokia padėtis yra dabar ir kokia bus po 10–15 metų, „Veidas“ kalbasi su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi prof. Kęstučiu Strupu.

VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos medicinos lygį technologiniu požiūriu?

K.S.: Mūsų medicininės technologijos yra adekvačios esamoms Europos šalyse: kai kalbama apie universitetines ligonines, galiu drąsiai tvirtinti, kad Lietuvoje lygis yra toks pats. Technologijų atžvilgiu ne tik neatsiliekame, bet kai kur ir pirmaujame. Galiu paminėti ką tik įvykusį tokio pirmavimo pavyzdį: dabar yra specialistų iš Italijos, Belgijos, Vokietijos, Austrijos, atvykusių mokytis širdies chirurgijos procedūrų.

VEIDAS: Kaip greitai į Lietuvą ateina medicinos naujovės? Ar tiesa, kad tam prireikia 7–10 metų.

K.S.: Prieš dešimtmetį toks teiginys gal ir buvo teisingas, bet dabar jos ateina kur kas greičiau. Noriu pabrėžti, kad kai kurios mūsų technologijos yra priešakyje kitų Europos šalių. Galima paminėti kad ir kaulų čiulpų transplantaciją, širdies chirurgiją.

VEIDAS: Santariškių klinikos daug dėmesio skiria inovacijoms, pagal jus galima spręsti, kas apskritai ateis į Lietuvos mediciną, tad į ką orientuojatės?

K.S.: Aš manau, kad Santariškių klinikos yra progresyviausios ir inovatyviausios šalyje, pavyzdžiui, dėl informacinių technologijų, elektroninių ligos istorijų, dokumentų valdymo. Informacinės technologijos mums labai daug padeda, stengiamės į tai investuoti, kiek tik galime skirti lėšų. Tikimės, kad ir Sveikatos apsaugos ministerijos veiksmai e. sveikatos srityje pajudės panašiu tempu.

Medicininės technologijos, kuriomis galime didžiuotis, yra ląstelių medicina, regeneracinė medicina, gydymo inovacijos, tai yra invazinė kardiologija ir kardiochirurgija, transplantacinė medicina (ypač kaulų čiulpų transplantacija). Noriu pagarsinti, kad neseniai įvykusiame Europos transplantologų kongrese Lietuva kaulų čiulpų transplantacijos srityje įvardyta kaip viena pažangiausių valstybių.

VEIDAS: Kaip manote, ar per telemediciną, kitas inovatyvias technologijas būtų įmanoma sukurti tolygesnį kokybiškų medicinos paslaugų pasiskirstymą Lietuvoje?

K.S.: 2004–2007 m. vykdytas Rytų Lietuvos kardiologijos projektas, paremtas būtent telemedicina. Šis tinklas Rytų Lietuvoje pripažintas geriausiai įgyvendintu Europos struktūrinių fondų projektu medicinos srityje. Tai mirštamumą nuo miokardo infarkto Rytų Lietuvoje sumažino nuo 27 iki 9 proc. Tai turėtų būti tęsiama – atsirado Vidurio ir Vakarų Lietuvos kardiologijos projektai. Aplink Vilniaus universitetą Rytų Lietuvoje egzistuojantys ir naudojami telemedicininiai ryšiai yra pavyzdys Vidurio bei Vakarų Lietuvai. Taip geidžiamas paslaugų prieinamumas yra čia pat.

Prieš dvejus metus inicijuoti vadinamieji klasteriai (širdies infarkto, smegenų insulto, onkologijos) turėtų judėti panašia kryptimi.

VEIDAS: Ar brangu, sudėtinga sukurti tokius telemedicina paremtus tinklus?

K.S.: Yra telemedicininis įkainis, patvirtintas Sveikatos apsaugos ministerijos. Taigi pradžia jau padaryta. Tiesa, mano supratimu, įkainis turėtų būti didesnis.

Pats telemedicininis duomenų perdavimas nėra toks brangus. Tarkime, Šakiuose atlikai tyrimą ir tuos duomenis perdavei į Kauno klinikas (pagal regioninį principą), kur esantis atitinkamas specialistas juos įvertina. Tai gerai veikia, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose. Manau, Lietuvoje tai yra ranka pasiekiama – jau turime labai gerų užuomazgų. Juolab kad tokiame mažame krašte šitai galima įdiegti ir greičiau, ir ryžtingiau. Vizijos, planai, reikalingi dokumentai yra, tik reikia greičiau imtis daryti.

Tikiu, kad Lietuvos sveikatos apsaugos ateitis bus tokia pati kaip ir kitur Europos Sąjungoje. Nors turiu pasakyti, jog 1995 m. grįžęs iš Vokietijos buvau „užsivedęs“, kad Lietuvoje viskas bus kaip ten, ir tai įvyks per 10–15 metų. Praėjo jau 20 metų.

VEIDAS: Pasaulyje daug kalbama apie genų inžineriją, genų terapiją. Ar įmanoma, kad per 10–15 metų tai bus plačiau imta taikyti Lietuvoje, ar tai dar labiau iš fantastikos srities?

K.S.: Ne iš fantastikos srities. Jei kalbėtume apie XIX a., tai jis vadinamas aspirino amžiumi, XX a. – baltyminės medicinos amžius, o XXI a. tikrai bus ląstelių medicinos amžius, kai genų inžinerija, biotechnologijos medicinoje tikrai įsitvirtins taip, kaip mes dabar nė neįsivaizduojame. Galiu pasidžiaugti, kad nesame ties starto linija, o jau gerokai pasistūmėję į priekį. Tarkime, turime labai stiprų Medicininės genetikos centrą, mano supratimu – vieną stipriausių Baltijos šalyse. Kamieninių ląstelių medicinos, kamieninių ląstelių kaulų čiulpų transplantacijos srityje turime svarbių pasiekimų „Santaros“ slėnyje. Kalbu ne vien apie Santariškių klinikas, bet ir apie mūsų partnerius: Inovatyvios medicinos centrą, „Biotechpharma“, su kuriais vadinamajame bioinkubatoriuje gražiai bendradarbiaujame ir netrukus parodysime gerų rezultatų.

VEIDAS: Pasaulyje daug kalbama apie visuomenės senėjimo keliamus iššūkius sveikatos apsaugos sistemai ir valstybių biudžetui. Kaip manote, ar Lietuva tam pasirengusi?

K.S.: Galiu kalbėti už pasirengimo lygį ligoninėse, ir čia tikrai tam esame pasirengę. Senas ar senstelėjęs žmogus, be pagrindinės ligos, dėl kurios kreipiasi, turi daug gretutinių negalavimų. Tam reikalinga multidisciplininė komanda, tai yra tokia, kurioje būtų skirtingų sričių specialistų. Tai galima turėti tik daugiaprofilinėse ligoninėse, kuriose visų specialybių gydytojai būtų čia pat.

Dar prieš penkiolika metų aštuoniasdešimtmetis ligonis buvo gana unikalus atvejis. Kai kuriais atvejais netgi nedrįsdavome jų operuoti, o dabar dažnai tenka operuoti sulaukusius aštuoniasdešimties ar net devyniasdešimties metų. Žmonės ne tik gyvena ilgiau, bet ir nori gyventi komfortiškai. Vis daugiau reikia kalbėti ne tik apie privalomąją chirurgiją – atliekamos kelio sąnarių, klubo sąnarių, kataraktos, klausos ir kitos operacijos.

VEIDAS: Kiek Lietuvai pakaktų tokių daugiaprofilinių ligoninių?

K.S.: Kai turėjome 3,5 mln. gyventojų, tokių ligoninių būtų užtekę penkių–septynių. Dabar gyventojų mažėja, bet esu įsitikinęs, kad Vilniaus universitetinė, Kauno universitetinė ir Klaipėdos universitetinė ligoninės privalo išlikti. Stambiuose miestuose, kaip Šiauliai ir Panevėžys, tokios daugiaprofilinės ligoninės jau yra, ir jeigu ten gyventojų skaičius nemažės taip drastiškai kaip dabar, jos galėtų išlikti.

VEIDAS: Kaip vertinate sveikatos priežiūros sistemos finansavimą?

K.S.: Galiu patvirtinti, kad Lietuva yra viena iš šalių, kuriose jis mažiausias. Turint tai omenyje, tai, ką sugeba atlikti Lietuvos gydytojai, tikrai pagirtina. Visi Lietuvos mediciną kažkodėl nuvertina, tačiau pažiūrėkime į emigrantus Skandinavijoje, Anglijoje, Danijoje ar kitur. Per atostogas jie visi grįžta į Lietuvą gydytis, nes supranta, kad Lietuvos medicina nėra tokia bloga, pamato, jog užsienyje problemų irgi yra.

VEIDAS: Kaip pavyksta išlaikyti paslaugų lygį, jei finansavimas netenkina?

K.S.: Atlyginimų sąskaita. Lietuvos gydytojų ir slaugytojų atlyginimai yra vieni mažiausių Europoje. Tai skatina dalies gydytojų ir slaugytojų emigraciją, ir labai nuogąstauju, kad po penkerių–dešimties metų, kai ši problema pagaliau bus suprasta, Lietuvoje jų jau trūks. Tada susiklostys itin grėsminga padėtis.

VEIDAS: Kodėl nekuriama planų, kaip spręsti opias sveikatos apsaugos sistemos problemas? Ar tai taip sudėtinga?

K.S.: Nuo 1994 m., kai profesorė Danguolė Jankauskienė buvo Sveikatos apsaugos reformos biuro vadovė, visi veiksmai, kuriuos reikia padaryti Lietuvoje, yra aiškiai įvardyti. Negana to, 1995–1997 m. buvau pakviestas į Sveikatos apsaugos ministeriją ir manęs buvo klausiama, ką reikia daryti Lietuvos chirurgijoje, kad viskas būtų gerai. Įdėjau daug darbo, daug energijos, daug jaunatviško entuziazmo, deja, viskas taip ir liko gulėti dokumentuose, sukištuose kažkur į stalčių. Nieko esminio neįvyko. 2001 m. atvažiavo Švedijos ekspertė ir įvardijo, ką reikia nuveikti reformuojant sveikatos priežiūros įstaigas, kad reikalai pajudėtų. Tai taip pat liko neįgyvendinta, o Estija ir Latvija tai atliko. Sveikatos apsaugos sistemoje turėtų būti aiški strategija, sutartiniai politinių partijų veiksmai. Kad ir kas ateitų į valdžią, turėtų turėti vienodą viziją, tuos pačius strateginius tikslus.

Matome, kad Lietuvos medicina gali būti ir galbūt jau yra efektyvi, tačiau esama daug trukdančių dalykų: pirmiausia minėtas per mažas finansavimas, tada – ligoninių kiekis, stacionarių lovų skaičius (eskaluojama, kad yra per daug aktyvaus gydymo atvejų), tačiau tai galime perprofiliuoti. Negalima teigti, kad restruktūrizacija, reformos nevyksta, bet, mano supratimu, tempas galėtų būti greitesnis ir žingsniai ryžtingesni. Tai kai kuriais atvejais pademonstravo mūsų kaimynai. Taip, tada skaudėjo, bet dabar jie yra sveikesni negu mes.

VEIDAS: Grįžkime prie Lietuvoje besigydančių emigrantų – ar tai nėra problema? Juk jie mokesčius moka ten, kur gyvena, o trumpam grįžę į Lietuvą ir sumokėję PSD įmoką gauna kur kas didesnės vertės paslaugų. Ar taip nėra vagiama iš Lietuvos gyventojų?

K.S.: Pati viską įvardijote. Ši problema jau seniausiai žinoma. Ji jau keletą metų sprendžiama, bet į priekį einama mažyčiais žingsneliais.

VEIDAS: Statistika rodo, kad labai didelė dalis mirčių Lietuvoje susijusios su alkoholio vartojimu. Kaip manote, jei būtų sumažintas alkoholio prieinamumas, ar pamatytume ženklesnių pokyčių?

K.S.: Pagal alkoholio vartojimą Europoje neiškrintame iš šalių penketuko jau kokius 10–15 metų. Pažiūrėkime, kiek daug metų diskutuojama apie tai, kad iš degalinių būtų išimti alkoholiniai gėrimai. Apskritai kodėl jais prireikė prekiauti degalinėse? Taip pat egzistuoja prekyba alkoholiu visą parą. Pažiūrėkime į skandinavų kraštus: nori išgerti – turi turėti daug pinigų. Skandinavijos šalyse dėl alkoholio politikos esama daug gerų pavyzdžių. Juk iki 1970-ųjų skandinavai irgi buvo daug geriantys.

VEIDAS: Kaip vertintumėte ne kartą anksčiau nuskambėjusį siūlymą, kad nesveikai gyvenantys žmonės mokėtų didesnę sveikatos draudimo įmoką?

K.S.: Teoriškai jis teisingas, tačiau tai bus susieta su žmogaus teisių gynimu. Nežinau valstybių, kuriose tai būtų įdiegta. Apie tai diskutuojama Amerikoje, kai kuriose Europos valstybėse, bet, turint galvoje teisinės sistemos džiungles, įsivaizduoju, kad tai būtų sudėtinga, nors aš, kaip gydytojas, tam šimtu procentų pritariu. Susirgus tokiems žmonėms sveikatos apsaugos sistema turi investuoti kur kas daugiau.

VEIDAS: Kokios ligos yra ir ateityje bus didžiausia našta lietuviams?

K.S.: Pirmoje vietoje buvo ir yra širdies kraujagyslių sistemos ligos. Tai problema, itin susijusi su gyvenimo būdu. Antroje vietoje kol kas lieka onkologinių ligų grupė, bet pranašaujama, kad 2020 m. ji jau bus pirmoje vietoje pagal problemiškumą, susirgimų dažnį, gydymo poreikį. Po to yra grupė modernių ligų, kurių prieš dvidešimt metų nežinojome, pavyzdžiui, alerginės, endokrininės ligos. Manau, tokių netradicinių ligų ateityje tik daugės.

Vaiva Sapetkaitė

K.Strupo dosjė

Akad. prof. habil. dr. Kęstutis Strupas Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi tapo 2013 m. Prieš tai dirbo generalinio direktoriaus pavaduotoju ir Pilvo chirurgijos centro direktoriumi. Santariškių klinikos laikomos viena inovatyviausių ar net inovatyviausia gydymo įstaiga Lietuvoje.

Profesoriaus domėjimosi laukas – sudėtingiausios pilvo ertmės chirurginės operacijos, tarp jų – laparoskopinė pilvo organų chirurgija, onkologinė ir transplantacinė pilvo organų chirurgija.

Už savo darbą K.Strupas ne kartą sulaukė įvertinimo: 2008 m. buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, 2010 m. – Šv. Kristoforo statulėle „Už išgelbėtas žmonių gyvybes“, taip pat Lietuvos pramonininkų konfederacijos apdovanojimu „Profesijos riteris“, skirtu už nuopelnus tobulinant pilvo organų chirurgiją, pasiekimus ir inovacijas onkologinėje chirurgijoje, kepenų, kasos ir inkstų transplantacijas, ilgametį ir atsidavusį darbą.