BFL

ĮKARTA:

Jei apsiverti, reikia čiupti irklą ir greitai apsidairyti, ar tikrai tavo kompanionas iškilo, tada griebti laivą ir bandyti prisišvartuoti.

Baidarių nuomos verslo 25-metį švenčianti tinklalapio baidarės.com įkūrėja Danutė Grigienė tikina, kad susidomėjimas aktyviu poilsiu neslūgsta – pramoga užkrečiama, vieną kartą pabandžius norisi dar. Liepos savaitgaliais net pritrūkę baidarių, o štai darbo dienomis – užteks prieš atvažiuojant pasiskambinti ir jau bus galima ramiai mėgautis gamta, o ne vien baidarių grūstimi upėse.

Daiva URBIENĖ

Tą patį tvirtina ir VŠĮ „Vandens turistai“ atstovė Ovidija Undzėnaitė. „Susidomėjimas baidarėmis neslūgsta. Ir savaitgalio plaukimais reikėtų rūpintis gerokai iš anksto – kad ir prieš metus. Nuplaukei maršrutą ir užsisakei plaukimą kitiems metams. Jei jūs skambintumėte kaip klientė ir norėtumėte plaukti, galėčiau baidarių pasiūlyti tik rugsėjui“, – tikina O.Undzėnaitė.

Pasak D.Grigienės, šiais metais pastebima nauja tendencija, kai žmonės linkę plaukti ne visą savaitgalį, o tik šeštadienį. Jai antrina ir Baidarių bazės Kiškių kaime savininkas Rimantas Rukas: „Kadangi vasarą paprastai klientai dirba visą dieną, tai dauguma – apie 65 proc., nori plaukti šeštadienį iki kokios nors stovyklavietės, ten pernakvoti ir sekmadienį grįžti namo. Gerokai mažiau, koks 20 proc., plaukia dvi dienas – šeštadienį ir sekmadienį.“

Savaitgalį ir darbo dieną baidarių nuomos kainos skiriasi. Vienos dienos plaukimas Aukštaitijoje ir Dzūkijoje šeštadienį kainuos nuo 12 eurų, darbo dienomis – nuo 7 eurų. Jei ruošiatės plaukti kelias dienas su nakvyne, kelionė pabrangs dešimčia ir daugiau eurų. Ieškantys pigiau gali nuomotis vienvietę baidarę, kuri kainuoja nuo 5 eurų darbo dienomis, nuo 8 eurų – savaitgaliais. Tiesa, papildomai teks mokėti už gelbėjimosi liemenę, baidarių atvežimą į starto vietą.

Į baidarę – be žvejo batų

Lietuvos upėmis ir ežerais galima plaukti ne tik baidarėmis, bet ir kitomis plaukimo priemonėmis – visai smagu išbandyti plastikinius ir pripučiamus kajakus, kanojas, valtis. „Aš keliauju viskuo, juk kiekviena upė turi savo stilių, todėl galima pasirinkti atitinkamą plaukimo priemonę. Pavyzdžiui, Lietuvos upės ramios, jomis smagu plaukti baidare, o štaikalnų upėms reikia katamaranų, kajakų ar pripučiamų valčių“, – sako patyręs keliautojas Virginijus Vaičiūnas, vis dažniau sudėtingų maršrutų besidairantis užsienio šalyse.

Kokie maršrutai Lietuvoje mėgstamiausi? Pasak Virginijaus, vilniečiams artimiausia ir mėgstamiausia ir ypač pirmam plaukimui tinkama Vilnelė, ja nuplaukus, dar galima gerą kelio gabalą prisidurti Nerimi ir pasižiūrėti, kaip Vilnius atrodo iš upėsvidurio. Vilnelė patogi ir tuo, kad į starto vietą galima nuvykti visuomeniniu transportu: „Pavasarį, kai būna daugiau vandens, smagu ir Dūkštele paplaukioti, ją galima rasti važiuojant link Kernavės. Mat pakilus vandens lygiui upelis virsta sraunia kalnų upe.“

Virginijus priduria, kad vis dėlto smagiausia plaukti šiomis upėmis, kai vandens lygis yra gana aukštas, tada rami srovė tampa srauni, kaprizinga, ji garantuoja vieną kitą nuotykį, kurio pradedantieji baidarių sporto entuziastai paniškai bijo, – gali apsiversti su visa plaukimo priemone. Pačiam keliautojui daugiausiai teko vartytis būtent Dūkštelėje ir tai nieko baisaus, jei laikysiesi saugos reikalavimų.

„Jei apsiverti, reikia čiupti irklą ir greitai apsidairyti, ar tikrai tavo kompanionas iškilo, tada griebti laivą ir bandyti pasiekti krantą. Tiesa, pradedantieji turi pasirūpinti tinkama apranga ir avalyne, nes dėl netinkamo apavo galima ir nuskęsti. Pavyzdžiui, kai kurie keliautojai susigalvoja apsiauti žvejo batus, kurie apvirtus tampa inkaru. Tuo įsitikinau savo kailiu Dūkštelėje. Avėjau ilgaaulius batus, kai apsiverčiau, pajutau, kad srovė mane tempia po medžiu. Esu fiziškai tvirtas, tad rankomis apsikabinau medį ir šliaužiau į viršų. Jei būčiau silpnesnis, srovė būtų pakišusi po medžiu ir greičiausiai nuskandinusi. Teko vytis baidarę, tačiau su pilnais vandens batais tik išpylus vandenį pavyko pagauti laivelį“, – patirtimi dalijasi V.Vaičiūnas.

Ūlos akis ir vaizdingi skardžiai

Prieš dešimt metų Virginijus plaukiojo ir lietuvių mėgstama Ūla Dzūkijoje, tačiau, anot jo, šiandien ten nėra taip įdomu, nes upė virtusi autostrada. Nors skelbiama, kad išvalytos išvartos, prižiūrėta, įrengtos stovyklavietės, tik plauk ir džiaukis, tačiau ir baidarininkų čia gausu.

Ūlos trasos ilgis apie 57 km. Tokį atstumą be vargo galima nuplaukti per tris keturias dienas. Populiarūs ir trumpesni kelių valandų ar dienos maršrutai. Geriausia startuoti prie Krokšlio, mat nuo čia prasideda platesnis slėnis. Verta žinoti, kad susiplanavus dviejų dienų kelionę iki Pauosupės kaimo nereikia Dzūkijos nacionalinio parko leidimo, o susigundžius trijų dienų maršrutu jau reikia pasirūpinti leidimais.

Plaukimas Ūla turi nemažai žavesio ir dėl pakeliui pasitaikančių kaimųbei čia gyvenančių žmonių. Ypatingas objektas – Zervynos, etnografinis gatvinis kaimas, kurio 8 sodybos paskelbtos etnografinėmis. O plaukiant link Mančiagirės atsiveria įdomūs Ūlos skardžiai.

Dar vienas įdomus objektas – Ūlos akis, iš žemės besiveržianti verdenė. Niekada nenurimstantis, skaidrus kaip ašara šaltinis alma 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Pasakojama, kad kažkada bedugnis šaltinis buvęs didžiulis it ežeras, tačiau į jį įgriuvęs jautis, kuris po kelių dienų išplaukęs Daugų ežere. O šaltinis traukėsi, traukėsi ir liko mažytis it akelė.

Verta paminėti ir dar kelias maršruto įdomybes: mėgstama pradėti plaukti nuo Dubičių iki Krokšlio. Čia Ūla teka kanalu. O štai nuo Krokšlio iki Rudnios upė patiks mėgstantiems iššūkius – tai neramiausiasir pats gražiausiasruožas: daug nuvirtusių medžių ir aukšti skardžiai, į kuriuos trukdo dairytis išvirtę medžiai.

Norintys kiek ramesnio plaukimo gali rinktis dienos maršrutą kita Dzūkijos upe – Varėne, kuria plaukiant smagu pasigėrėti stačiais smėlėtais skardžiais, vingiais ar pelkėtu slėniu. Galima rinktis ir ramų dviejų dienų maršrutą Merkiu, nuo Puvočių iki Merkinės.

Kaprizingosios mažylės

Kai kurios upelės padovanoja itin smagų plaukimą tik ankstyvą pavasarį arba ypač lietingą vasarą. Naujovių ištroškę keliautojai lietingą vasarą neretai išbando Ančią Žemaitijoje. Turistams tinkamiausias maršrutas prasideda už Kražių kelio tilto, paėjėjus kokius 4–5 km, nuo šios vietos Ančios slėnis pagilėja ir pasiaurėja, tačiau srovės jėga neslopsta, o pavargus galynėtis su šia upe, toliau galima pasimėgauti ramiu plaukimu Šešuviu. Tiesa, dabar Ančia nuslūgusi ir keliones ja vertėtų atidėti iki rudens liūčių.

Dar viena nedidukė upė, viliojanti smagiu plaukimu, – Musė, tekanti Vilniaus ir Širvintų rajonuose. Ši upė – 61,5 km ilgio dešinysis Neries intakas, ištekantis iš Širvio ežero. Bene įdomiausias ruožas – nuo Musininkų iki Čiobiškio. Plaukiant galima užmesti akį į apgriuvusią XVIII a. šv. Barboros koplyčią, vienintelį statinį, likusį iš Musninkų dvaro, pakeliui užmesti akį į Grebliaučiznos ir Janionių piliakalnius, jei pavyks juos išskirti iš paupio šabakštynų.

Kelionių baidarėmis sezono įkarštyje verta rinktis sunkiau privažiuojamas upes, pavyzdžiui, Lakają. Šia vandeninga upe geriausiai lestis į vienos dienos kelionę nuo Lakajos ežero iki Žeimenos stoties. Čia bus mažiau kitų plaukikų, o maršrutas vingiuos ūksmingu Labanoro girios viduriu.

Šeimoms su vaikais

Tėvai dažnai nori, tačiau nedrįsta plaukti baidarėmis, kajakais ar katamaranais su mažesniais vaikais. „Visai be reikalo! Tėvai bijo dėl saugumo, kad vaikai nenuskęstų, tačiau tereikia pasirūpinti tinkamomis saugumo priemonėmis”, – tikina Virginijus.

Pasak jo, vaikams būtinai reikia liemenių, jei baiminamasi šakų ar pasvirusių medžių ar akmenų slenksčių, galima uždėti ir šalmus. Svarbu nepamiršti instruktuoti vaikus, kaip elgtis baidarėse,  nes jiems sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, reikia pamokyti, kaip irklą laikyti plaukiant po medžiu, kad jis neįstrigtų. Svarbiausia, kad patys tėvai turėtų patirties plaukti baidarėmis, kajakais ar katamaranais.

„Mano sūnui – šešeri, dukrai – ketveri. Pirmą kartą į baidares juos sodinau prieš metus. Su jais porą kartų esu plaukęs Vilnele. Ši rami upė itin tinkama apmokyti vaikus. Dabar jų maršrutai galės plėstis į kitas upes“, – patirtimi dalijasi Virginijus.

Vilnele leidosi plaukti trise: trimetę dukrą pasodino priekyje, vyresnėlį sūnų – gale, o tėvas įsitaisė viduryje. Pasak Virginijaus, kai bangelės priekyje aptaškydavo baidarę, berniukui būdavobaisoka, o dukra sūpuojama bangų į kelionės galą net užsnūdo.

„Dabar man su vaikais norėtųsi Nerimi nuplaukti iš Vilniaus į Kauną. Bet kadangi turiu jau tris vaikus, tai galvoju plaukti katamaranu. Tik jame reikėtų įrengti denį, kad vaikai puikiai jaustųsi ir galėtų pajudėti. Plaukiant judrius vaikus būtina užimti, galima pasiūlyti baidarę irkluoti ar duoti pavairuoti laivelį, kad kelionė jiems neprailgtų ir nebūtų nuobodi“, – planuoja Virginijus.

Su vaikais į kelionę baidarėmis ar valtimis leidžiasi ir Dovilė Kiliūnaitė. Tiesa, moteris renkasi labai lėtas ir ramias upes. Šiais metais plaukė Šešupe nuo Kudirkos Naumiesčio iki Panovių kaimo. Iš karto verta paminėti, kad plaukiama pasienio su Kaliningrado zona, tad verta iš anksto pasirūpinti pasienio leidimais. Be to, plaukti į Kaliningrado srities teritoriją griežtai draudžiama.

„Buvo smagi vienos dienos išvyka. Apžiūrėjomejaukų Kudirkos Naumiesčio skverą, kuriame stūkso paminklas V.Kudirkai, didžiulę bažnyčią, savamokslio Prano Sederavičiaus skulptūrų grupę: didžiulius arklius, elnius ir Lietuvos istorinių asmenybių biustus, ir leidomės Šešupe. Maršrutas nenuobodus – vingiai ir graži vasaros gamta“, – sako Dovilė.

Didysis ratas valtimi

„Įdomu plaukti ežeru valtimi. Tačiau tai jau kitoks plaukimas. Valtis platesnė ir aukštesnė, jos greitis mažesnis, be to, prieš vėją sunku irkluoti, reikia plaukti palei krantą ir ieškoti užuovėjos“, – pasakoja Virginijus ir priduria, kad pats populiariausias klasikinis valčių maršrutas – Didysis ratas Palūšėje.

Didysis ratas – tai populiariausias 28 km maršrutas su dviem ar viena nakvynėmis. Dažniausiai plaukiama valtimis, tačiau keliautojai mėgta išbandyti ir baidares ar kanojas. Startuojama Palūšėje ir plaukiama Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais ir upeliais.

Kai kuriose vietose valtis reikia persinešti sausuma. Paprastai valtys nuomojamos tarp Dringio ir Baluošo ežero, tada transportavimu pasirūpina nuomotojai, o jei keliaujama savarankiškai, tai iš anksto tenka organizuotis transportą, kad kas nors pusantro kilometro pavėžėtų valtis ar baidares. Yra ir dar vienas sausumos gabalas – Ginučių kaime, tačiau čia sausumos ruožas labai trumpas– vos 20 metrų. Tad nesudėtinga persinešti ir patiems plaukikams.

Yra kelios įdomybės, kurias verta pakeliui apžiūrėti – XIX a. Ginučių malūną, užsukti į Baluošo salelę ir verta stabtelėti prie Ladakalnio, stūksančio tarp Ūkojo ir Linkmeno ežerų, nuo čia atsiveria 6 ežerųpanorama. O pernakvoti galima stovyklavietėse, už nakvynę jose prašoma nedaug – vos kelių eurų.

Pasimatymas su laumėmis ir Perkūnu

„Pats romantiškiausias pasiplaukiojimas baidarėmis – ežerais. Tačiau rekomenduočiau plaukti ne dieną, o naktį, kai mėnulio blynas kybo padangėje ir jo atšvaitai žaidžia raibuliuojančiose bangelėse.Kur ne kur kažkas miške šlumšteli ar šiurpiai klyktelipliauškančių irklų pažadintas paukštis. Kažkas ūkteli ir sudejuoja. Šiurpuliukai nubėga kūnu ir tikrai ne iš šalčio. Tuo metu prisimenu visas lietuvių sakmes apie laumes, paskandintas nuotakas ir ežeruose nuskendusius kaimus bei bažnyčias“, – tikina Dovilė.

Įspūdingas plaukimas ir ankstyvą rytą švintant arba vakaro prieblandoje. Ežeras ima garuoti ir lengvas rūkas it jaunamartės šydas pridengia vandenį. Nereikia ir lakios vaizduotės, kad šešėlių ir šviesos žaisme įsivaizduotum bundančias laumes ar iš gelmių išnyrančias undines, kuriomis, anot baltų mitologijos, tapdavo nusiskandinusios mergelės. Beje, senoliai pasakodavo, kad jos ypač pavojingos jauniems vyrams, kuriuos įsiviliodavo į gelmes ir nuskandindavo.

Bene kiekvieną ežerą yra padavimų. Susiruošus į pasiplaukiojimą ar rimtesnį žygį įdomu pasiskaityti. Štai apie Žaltyčio ežerą, tyvuliuojantį netoli Marijampolės, porinta legenda apie mergelę, plaukiojančiąant lobių skrynios. Molėtų rajone šalia Kačėniškės piliakalnio yra nedidelis Mergežeris, ant kurio kranto palaikėje trobelėje gyvenusios trys seserys, kurias pasiglemžė vanduo.

Ignalinos rajone yra įdomių nedidukų ežerų, kurių pakrante apsukti valtimi ar baidare tereikia vos dviejų trijų valandų. Tai atokūs, kartais sunkiai pasiekiami ežerai, tačiau būtent čia galima pasimėgauti ramybe ir laukine gamta. Jei norisi mitų, kodėl gi nepasiplaukiojus Ignalinos rajone tyvuliuojančiuose Žiežulinio ar dar mažesniame Laumiakio ežere. Tiesa, iki kai kurių atokių ežerėlių tenka brautis ir per brūzgynus.

Ypač įdomus Ignalinos rajone esantis stačių vaizdingų krantų Vėlio ežeras. Pasakojama, kad vietoj ežero buvęs kalnas, ant kurio stovėjusi bažnyčia. Kartą bažnyčion lipusi senutė ir taip pavargusi, kad ėmusi ir nusikeikusi: „Kad tu skradžiai prasmegtum.“ Su tais žodžiais kalnas prasmegęs ir toje vietoje atsiradęs ežeras.

Verta aplankyti bent kelis įdomesnius objektus – Vėlionių kaimą ir Vėlionių piliakalnį, aplink kurį išlikę griovio pėdsakų. Vos už 400 metrų stūkso dar vienas piliakalnis – Mažulonių. Kažkada medžiais ir brūzgynais apaugęs piliakalnis šiandien sutvarkytas, įrengti laiptai. Įdomu pasižvalgyti, o dar labiau nustembi išgirdęs, kad čia archeologai aptikę ir pastatų liekanų, strėlių antgalių, keramikos dirbinių ir papuošalų, kurie datuojami XI–XIII a.

Vietos gyventojai pasakoja, kad besitraukdama kažkuri kariuomenė (vieni mini Napoleono armiją, kiti – net ir Lietuvos kunigaikščių kariaunas) paslėpė auksu apipiltą žirgą ir užkeikė – jei kas kasinėsis, mirs. Todėl dažnas pasakojimas baigiasi kokių nors tolimų pažįstamų paminėjimu: esą pakasinėjo ir prarado protą, arba – prasigėrė ir pasikorė.

Dar skyrus šiek tiek laiko galima aplankyti ir vietą, kurioje buvęs sovietų okupacijos metais numelioruotas Mažulonių kaimas. Šiandien čia yra tik kapinaitės su senais antkapiais ir melioracijos griovys, „ravu“ vadinamas, kuriame karaliauja bebrai. Norintieji keliauti pėstute kelių kilometrų atstumu gali atrasti daugiau įdomių piliakalnių.

Pasak Dovilės, jei yra galimybė, verta pernakvoti Rubikių ežero saloje, o jei dar imsis trankytis ir bildėti Perkūnas – prisiminimai garantuoti ilgam. Audros metu, kai vėjas medžius lenkia vos ne iki žemės, dangų skrodžia žaibai, griaustinio aidas ritasi per pasišiaušusį piktą ežerą, o tu esi vienas su siaučiančia stichija – prisimeni visas pirmykščių žmonių baimes ir imi šnabždėti visas įmanomas maldas.