„Esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi“, – lietuvių ir latvių santykius apibūdina gegužę Latvijos Saeimos prezidentu išrinktas Raimondas Vėjuonis.

Apie Lietuvos ir Latvijos santykių perspektyvas, pasikeitusią geopolitinę aplinką ir saugumo padėtį, „žaliąsias“ idėjas bei politinius idealus kalbamės su devintuoju Latvijos prezidentu R.Vėjuoniu.

Dovaidas Pabiržis

– Lietuvoje jūs jau nebe pirmą kartą. Kaip vertinate mūsų šalį – kaip sąjungininkę, draugę, varžovę, kaimynę?

– Kaip ir visos Baltijos valstybės, esame draugai, vieni artimiausių regione. Bendradarbiavimas mums labai svarbus – ne tik su Lietuva, bet ir su Estija. Turime galvoti apie Baltijos šalis kaip vieną regioną, ypač kai mums reikia kalbėtis su kitomis valstybėmis ar organizacijomis, pavyzdžiui, JAV arba NATO. Tuomet sakome, kad esame Baltijos regiono dalis ir mums būtinas artimas bendradarbiavimas.

– Galbūt matote galimybių pagerinti Lietuvos ir Latvijos santykius?

– Visuomet bus erdvės geresniems santykiams, nes kasdieniame gyvenime turime daug problemų ir visada yra galimybių jas išspręsti. Tai ir ekonomikos, ir kariniai, ir politiniai klausimai, taip pat problemos, susijusios su mūsų valstybių siena. Būtų puiku bendradarbiauti dar glaudžiau ir šias problemas įveikti, tačiau apskritai mūsų bendradarbiavimą vertinčiau gerai.

Labiausiai tai galiu pasakyti apie karinį bendradarbiavimą – buvau gynybos ministras ir šioje srityje mes padarėme tikrai daug, ypač per pastaruosius metus. Dabar pradėjome kalbėti apie bendrą ginkluotės pirkimą, diskutuojame apie vidutinio nuotolio raketų, kurių reikia abiem valstybėms, įsigijimą.

– Ar lietuviai ir latviai pakankamai gerai vieni kitus pažįsta?

– Sunku pasakyti. Iš vienos pusės, esame kaip broliai, bet kartais, kaip nutinka kiekvienoje šeimoje, brolių santykiai nebūna patys geriausi. Kai kalbame apie istoriją, turėjome laikotarpių, kai bendradarbiaudavome labai artimai, bet buvo laikų, kai veikėme po vieną arba su kitais partneriais. Pavyzdžiui, 1920-aisiais, kai buvo būtina atkovoti Latgalą, petys petin kovėmės kartu su Lenkijos, o ne Lietuvos kariuomene.

Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad skirtingu metu mūsų santykių lygis buvo skirtingas. Svarbu tęsti mūsų istorijos vertinimo procesą. Būtina rinkti duomenis, kad geriau pažintume savo praeitį, nes vis dar turime epizodų, kuriems reikia išsamesnės analizės ir vertinimo.

– Vienu pagrindinių savo veiklos prioritetų paskelbėte Latvijos saugumo stiprinimą. Kokie didžiausi iššūkiai, kylantys Latvijos saugumui?

– Visų pirma pasiekti, kad gynybos finansavimui būtų skirta 2 proc. Latvijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Mes jau priėmėme įstatymą, pagal kurį žingsnis po žingsnio tai įgyvendinsime iki 2020 m., o vasarį Vyriausybė nusprendė, kad tai padarysime dar greičiau ir šį rodiklį pasieksime jau 2018-aisiais. Kodėl tai mums taip svarbu?

Mes jau pradėjome kalbėti apie kitų metų valstybės biudžetą, o ekonominė padėtis šiuo metu nėra pati geriausia. Dėl ekonominės situacijos Europoje, sankcijų Rusijai mūsų ekonomikos augimas sulėtėjo, nors jis vis dar yra vienas didžiausių ES. Tačiau tai turi įtakos įplaukoms į biudžetą. Turime daug problemų, panašių kaip ir Lietuvoje, – reikia didinti algas, pensijas, vykdyti reformas, o tai yra iššūkiai biudžetui.

Antra, turime toliau stiprinti savo kariuomenę. Reikia gerinti turimas pajėgas, vystyti naujus pajėgumus – oro gynybą, nacionalinę gvardiją, specialiąsias pajėgas. Kitas svarbus iššūkis yra tai, kaip mes stiprinsime NATO pajėgas regione. Baltijos šalis ir Lenkiją vienija bendras požiūris, kad mums reikia nuolatinių NATO pajėgų dislokavimo. Kalbame apie bataliono dydžio dalinį kiekvienoje iš mūsų valstybių.

Žinoma, ne visi mūsų partneriai su tuo sutinka, tačiau matome, kad artimiausiu metu situacija Rusijoje nepagerės, saugumo iššūkiai regione išliks, o tai reiškia, jog mums reikia daugiau ilgalaikių sprendimų. Nuolatinių NATO pajėgų buvimas svarbus visoms Baltijos valstybėms, todėl manau, kad turime pradėti derybas dėl galimų naujų sprendimų NATO Varšuvos susitikime (įvyks 2016 m. liepą – red. pastaba).

– Lietuva grąžino privalomąją karinę tarnybą, Estijoje šauktinių niekada ir nebuvo atsisakyta. Taigi Latvija liko vienintelė Baltijos valstybė, kurioje tarnauja tik profesionalai. Ką manote apie galimybę grįžti prieš šauktinių?

– Apie tai negalvojame ir toliau remsimės profesionalia, gerai aprūpinta kariuomene. Tikiu, kad tai geriausias kelias. Turime profesionalią kariuomenę, turime nacionalinę gvardiją, ir kiekvienas norintis gali dalyvauti krašto gynyboje. Norint pakeisti kariuomenės sistemą į šauktinių kariuomenę, reikia specialaus pasirengimo.

Niekada nesutikčiau atkurti šauktinių kariuomenės be jokio pasirengimo. Dviem arba trims tūkstančiams šauktinių reikia specialaus personalo, kuris galėtų juos apmokyti, jiems vadovauti. Tai reiškia, kad reikia turėti bent bataliono dydžio karininkų komandą, galinčią tai padaryti. Visą batalioną paskirti vien tik tam? Manau, tam reikia iš anksto ruoštis.

Be to, atsiranda investicijos į infrastruktūrą, kuri reikalinga šiems apmokymams, – kareivinių, kuriose šauktiniai gyvens, ekipuotės, ginklų. Yra daugybę klausimų, kuriuos būtina išspręsti prieš priimant tokį sprendimą.

– Lietuvoje tai buvo padaryta dėl akivaizdaus kareivių trūkumo. O kaip yra Latvijoje – karių netrūksta?

– Kareivių stygiaus nejutome, bet per pastaruosius metus ši problema ima išlįsti, nes į kariuomenę ateinančių žmonių kokybė krinta – dėl įvairių sveikatos problemų, prastesnio fizinio pasirengimo. Anksčiau naujokų pasirinkimas buvo nemažas, o dabar galimų naujokų skaičius mažėja. Viena iš problemų, žinoma, yra žemas gimstamumo rodiklis, taip pat emigracija – daug jaunuolių išvyksta į Didžiąją Britaniją, Airiją.

Tačiau tokia pat problema iškiltų ir esant šauktiniams – tuomet po mokyklos baigimo daugelis labai greitai išvyktų iš Latvijos. Žinoma, galime mėginti jų ieškoti kažkur Europoje, bet galų gale nusmukdytume visą sistemą, jei tik baustume šaukimais. Tai nėra taip paprasta. Jei kalbame apie efektyvią šauktinių sistemą, reikia laikytis konkrečių taisyklių – būtina, kad 70–80 proc. jaunuolių būtų pakviesti į kariuomenę, bet tai sudėtinga.

– Minėjote, kad norėtumėte pagerinti santykius su Rusija, tačiau tam šiuo metu nėra sąlygų. Gal pasvarstytumėte, kas turėtų nutikti, kad šie santykiai iš tiesų pagerėtų?

– Visų pirma, kalbėdami apie santykius su Rusija, visuomet turime atsižvelgti į situaciją Ukrainoje. Visi žinome, kad Rusija tiesiogiai ar kaip kitaip yra įsitraukusi į įvairius karo veiksmus Ukrainoje. Žinoma, jei Minsko susitarimai nebus įgyvendinti, jei Ukrainos ir Rusijos sienos kontrolė nebus atkurta, jei padėtis nebus stabilizuota, kalbėti apie bet kokį bendradarbiavimą su Rusija bus labai sudėtinga.

Padėties Ukrainoje stabilizavimas yra ir išankstinė visos ES sąlyga, kad santykiai su Rusija taptų normalūs. Ar tai įvyks? Sunku pasakyti. Mūsų verslui Rusijos rinka vis dar yra reikšminga. Latvijai tai yra žemės ūkio produkcija – pienas, mėsa, žuvies produktai, taip pat tranzitas. Bet kuriuo atveju santykiai yra abipusis procesas, ir jei viena pusė nesilaiko tarptautinės teisės, su tokiu partneriu labai sudėtinga bendradarbiauti.

– Kaip apibūdintumėte santykius su Rusija?

– Kaip ganėtinai atvėsusius diplomatinius santykius. Tik diplomatinius – mes keičiamės diplomatine informacija, kaip ir visa Europa. Ir nieko daugiau.

Žinoma, ekspertų lygiu tęsiame bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, dėl sienos demarkavimo. Latvijai tai labai svarbu, todėl ši komisija tęsia savo darbą. Tikimės, kad sienos demarkavimą užbaigsime kitąmet. Šis darbas vyksta nuolat, ir tai yra viena iš sričių, kuriose mes bendradarbiaujame. Taip pat bendraujame susitarimo dėl atviros oro erdvės srityje. Remdamiesi Vienos konvencija, tikriname, kas vyksta Rusijos teritorijoje. Bet nieko daugiau.

– Lietuvoje nuolat kalbame apie kovą su Rusijos propaganda. Turbūt sutiksite, kad Latvijoje yra dar daugiau žmonių, patiriančių Rusijos informacinės erdvės įtaką. Ką planuojate daryti šioje srityje?

– Taip, sutinku, tai labai sudėtingas klausimas. Įkūrėme specialią Kultūros ministerijos darbo grupę, kuriai pavesta parengti planą, kokių priemonių reikia imtis prieš Rusijos propagandą ir kaip galime ją pažaboti. Komisija pateiks savo siūlymus rudenį. Bet iš tiesų tai pasiekti labai sudėtinga, nes mes jau praradome situacijos kontrolę. Rusai tai vykdė daugelį metų, per pastaruosius metus ši veikla tapo dar intensyvesnė, o mes, taip pat ir Estija bei Lietuva, praktiškai nedarėme nieko.

Dabar diskutuojame, kad mums reikia daugiau nacionalinių programų rusų kalba. Gerai, tačiau kyla retorinis klausimas: o kodėl mes to nedarėme prieš 5, 10 ar 15 metų? Šiandien naujiems produktams jau labai sudėtinga konkuruoti su Rusijos produkcija. Jei visą laiką žiūrėjai RTR ar NTV, kodėl dabar turėtum keisti šį įprotį? Tam būtina sukurti labai kokybiškas Latvijos programas. Mums reikia pramoginių laidų, bet mes net nesame patenkinti latviškomis pramoginėmis programomis, ką jau kalbėti apie programas rusų kalba.

Kai kalbame apie propagandą, kartais pernelyg daug galvojame tik apie rusų auditoriją. Turime susimąstyti ir apie latvius, nes ir jiems turime pateikti kokybiškų programų. Informacinis karas daro įtaką ir latviams, jie taip pat žiūri rusiškas televizijas. Taip, jie jas vertina kritiškiau, bet jiems taip pat būtina suteikti teisingą informaciją.

– Pavasarį net 220 tūkst. žmonių susirinko Rygos Pergalės parke švęsti gegužės 9-osios. Tai didžiulis skaičius, Lietuvoje nėra nieko net panašaus. Jūsų manymu, kokios pagrindinės problemos vis dar trukdo abiem didžiausioms Latvijos tautinėms grupėms susivienyti, kas jas iki šiol labiausiai skiria?

– Tai nėra tikra problema. Taip, turime bėdų dėl skirtingo istorijos traktavimo. Iš vienos pusės, tai mūsų klaida, nes mes nepakankamai aiškinome istoriją Latvijos gyventojams rusams. Jie ir toliau gyveno su tomis istorijos žiniomis, kurių įgijo sovietų okupacijos metais. Gegužės 9-oji, pagal sovietinę istoriografiją, yra pergalės diena. Daugeliui žmonių, dalyvavusių Antrajame pasauliniame kare, taip pat jų šeimos nariams, ši diena yra svarbi, nes jiems niekas niekada nepaaiškino, kodėl gegužės 8-oji, Pergalės diena, švenčiama visoje Europoje, yra svarbesnė.

Kita vertus, kodėl kyla problemų dėl latvių kalbos? Žinoma, jaunimui latvių kalba jau nebėra problema – jie gerai kalba latviškai, puikiai integruojasi į Latvijos visuomenę, turi panašių, o kartais ir geresnių galimybių keliauti į užsienį, siekti karjeros valstybės tarnyboje, versle. Latvių kalba galbūt yra problema vyresniems žmonėms. Tai ir mūsų klaida, kad neskyrėme pakankamai lėšų ir dėmesio latvių kalbos mokymo programoms.

Daugiau nei 20 metų tuo nesirūpindami, praradome daug laiko ir tik dabar staiga praregėjome ir pastebėjome, kad savo namų darbų nepadarėme tinkamai. Dabar stengiamės viską išspręsti per labai trumpą laiką.

Kasdieniame gyvenime tik šie du klausimai kažkiek skaldo mūsų visuomenę. Visais kitais klausimais perskyros nėra. Latvijos nepiliečiai? Tai iš dalies yra problema, tačiau bet kuriuo atveju nepiliečiai gali gauti pilietybę. Jie tiesiog turi tai padaryti. Jeigu šie žmonės to nenori, kaip mes juos atvesime į šią komisiją? Tai savanoriškas procesas. Jei nori pilietybės, nesudėtingai gali ją gauti. Suprantama, daugelis šių žmonių turi giminių Rusijoje ir jiems yra paprasčiau keliauti į Rusiją be vizos. Taigi yra labai pragmatinių priežasčių, kodėl jie nenori Latvijos pilietybės, nes tuomet kelionėms į Rusiją jau bus reikalinga viza.

– Esate Žaliųjų partijos pirmininkas. Kaip šiuo požiūriu apibūdintumėte Latvijos gyventojus: ar jie užtektinai rūpinasi savo aplinka, ar jiems ką nors reiškia žaliųjų idėjos?

– Rūpinimasis aplinka galėtų būti ir didesnis. Bet tai labai glaudžiai susiję su ekonomine šalies padėtimi. Jei tu gyveni patogiai ir turtingai, pradedi daugiau mąstyti ir apie aplinką – kaip rūšiuoti atliekas, kaip naudoti daugiau sveikų produktų gaminant maistą, kaip tausoti energiją šildant būstą, galbūt įsigyti elektromobilį. Tačiau kai reikia kasdien galvoti, kaip išgyventi iš algos, kuri tikrai galėtų būti didesnė, tuomet tiek daug apie žaliąsias idėjas nebemąstai. Tai reiškia, kad mes tikrai turime galimybių padidinti visuomenės susirūpinimą aplinka.

Be to, „žaliasis“ Latvijos įvaizdis galėtų tapti priemone mūsų šaliai reklamuoti. Mes tikrai neišnaudojame šios galimybės. Kai buvau aplinkos ministras, Jeilio universiteto mokslininkai Latviją pripažino antra „žaliausia“ valstybe pasaulyje. Dabar, žinoma, nukritome žemiau. Bet kokiu atveju turime galimybių išnaudoti tai pristatydami Latviją pasaulyje, kurdami šalies įvaizdį.

– Ar turite tokį politiko idealą, į kurį norėtumėte lygiuotis?

– Iš tiesų ne. Labai sudėtinga įvardyti politiką, kuriuo norėčiau sekti, nes kiekvienas asmuo politikoje ar bet kurioje kitoje srityje turi imponuojančių savybių. Tačiau, kaip kartoju ir Latvijos žiniasklaidai, man pavyzdys galėtų būti pirmosios Latvijos Respublikos kūrėjai. Tuo metu vyko karas, valstybė buvo nualinta, neturtinga, aplink daugybė priešų. O kažkas nusprendžia ir imasi kurti naują nepriklausomą valstybę, ginti ją. Tai didvyriška. Kalbu apie pirmąjį Latvijos prezidentą Janį Čakstę, generolą Pėterį Radzinį, pulkininką Oskarą Kalpaką – žmones, kurie sukūrė pirmąją Latvijos valstybę ir jos kariuomenę.

 

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis

Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo srityje, latvio, tuo metu tarnavusio sovietų armijoje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose (Maduonos r.).

1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinės mokyklos biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. – Rygos regiono aplinkos tarnybos direktorius. 2002–2003 m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros ministras, 2003–2011 m. – aplinkos ministras, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministras. X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.).

1995 m. baigė Latvijos universiteto Biologijos fakulteto magistro studijas. Stažavo Tamperės ir Talino universitetuose. Moka anglų, rusų kalbas. Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje.

Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta pedagogė.

 

Latvijos prezidentai

Janis Čakstė  (1918–1927 m.)

Gustavas Zemgalis (1927–1930 m.)

Albertas Kviesis (1930–1936 m.)

Karlis Ulmanis (1936–1940 m.)

Guntis Ulmanis (1993–1999 m.)

Vaira Vykė-Freiberga (1999–2007 m.)

Valdis Zatleras (2007–2011 m.)

Andris Bėrzinis (2011–2015 m.)

Raimondas Vėjuonis (2015 m.)

 

Latvijos skaičiai

Plotas: 64,5 tūkst. km2

Gyventojų skaičius:1,97 mln.

Tautinė sudėtis (2014 m.): latvių – 61,4 proc., rusų – 26 proc., baltarusių – 3,4 proc., ukrainiečių – 2,3 proc., lenkų – 2,2 proc.

Gyventojų be pilietybės (2014 m.): 280 tūkst. (13 proc.)

Biudžetas: 7,5 mlrd. Eur

Europos Komisijos prognozuojamas BVP augimas 2015 m. – 2,9 proc.

Vidutinis mėnesinis atlyginimas (bruto): 765 Eur

Nedarbas: 10,4 proc.