Kur praleisti paskutinio rudens mėnesio laisvadienius? Kuršių nerijoje laukia vėjo pasaulis, Anykščiuose sužibo naujasis Laimės žiburys – Lajų takas, vandens pramogomis Palangai alsuoti į nugarą bando už kelių kilometrų esantys Žibininkai, o kūno raumenis labiausiai turėtume jausti po išvykos į Druskininkus ir Anykščius.

Inga NECELIENĖ

Žvalgybą pradėkime nuo pajūrio kurortų ir nieko nekainuojančio, bet fizinei ir psichinei sveikatai naudingo vaikščiojimo gamtoje. Šiuo metu Neringą verta aplankyti dėl laukinės gyvūnijos ir augmenijos. Šernų čia jau mažiau nei vasarą, užtat didelė tikimybė išėjus pasivaikščioti į mišką pamatyti lapių ir briedžių. Lapkritį briedžiai meta ragus, todėl dar viena pramoga nemėgstantiesiems vaikštinėti be tikslo – į mišką traukti ragauti, tai yra briedžių ragų ieškoti.

Orientavimosi bumas

Palangoje ties Jūratės gatve prasidedantis ir per pušynus palei jūrą Kunigiškių link besidriekiantis nemokamas sveikatingumo takas „Labrytys“ prieš porą metų buvo atnaujintas, o nutiesus atkarpą, vedančią atgal į miestą, nuo 3 km pailgėjo iki maždaug 6 km. Taip pat atsirado penkios aktyvaus poilsio zonos su sporto įrenginiais ir lauko treniruokliais, dviračių stovų, medinių suolų.

Šiemet ypač išpopuliarėjo prieš kelis sezonus pasiūlyti orientavimosi sporto parkai.

„Anksčiau mums reikėdavo pasakoti, kas tie orientavimosi parkai, o dabar žmonės užeina į turizmo informacijos centrą ir iškart prašo žemėlapių bei specialių kortelių atrastam punktui pažymėti. Punktų galima ieškoti ir važiuojant dviračiais, ir keliaujant pėsčiomis – sužymėta po keletą įvairaus sudėtingumo pėstiesiems ir dviratininkams skirtų trasų.

Šie parkai – galimybė ne tik iš arčiau susipažinti su Kuršių nerijos gamta, augmenija, miškais, bet ir pramokti arba atnaujinti žemėlapių skaitymo įgūdžius“, – sako Nidos kultūros ir turizmo centro „Agila“ turizmo informacijos specialistė Angelina Ivanova.

Orientavimosi parkai su stacionariais kontroliniais punktais įrengti visose Neringos gyvenvietėse (Nidoje, Preiloje, Pervalkoje, Juodkrantėje) bei jų apylinkėse ir skirti tiek profesionalams, tiek mėgėjams.

Planuojama, kad nuo sausio šie parkai ir punktai ims veikti ištisus metus. Juos bus galima pasiekti ir slidėmis – jei tik bus sniego.

Pasikinkyti vėjo – į Nidą

Neringoje daugiau nei kitur šalyje ne tik smėlio, saulės, bet ir vėjo, todėl čia paleistas aitvaras garantuotai sklęs. Pagavus tinkamą vėjo gūsį bent atkarpą lėkti 20–30 km/val. greičiu galima sėdus į vėjaratį, kurį šiek tiek pasitreniravęs pajėgus valdyti ir jaunas, ir senas.

„7–8 metų vaikai jau gali patys susitvarkyti su vėjaračiu, kuris nereikalauja specialių įgūdžių ar fizinio pasirengimo. Viename vėjaračių žygyje dalyvavo trijų kartų atstovai – 70-metį perkopęs senelis, jo sūnus ir anūkai“, – pasakoja vėjaračius nuomojančios įmonės „Irklakojis“ direktorius Matas Mizgiris.

Panašiu principu kaip ant asfalto dangos vėjaratis ant užšalusio ledo žiemą čiuožia ledrogių pačiūžos. „Buriuoti ledroges nesudėtinga ir saugu, – tikina Kuršių marioms užšalus ledrogėmis virstančius vėjaračius siūlantis išbandyti M.Mizgiris. – Jos slysta beveik be garso, lengvai, dideliu greičiu, nes ant ledo daugiau dinamikos ir mažiau trinties. Atrodo, kad ir vėjo nedidelio tereikia. Net žvejai stebisi, kaip čia taip tyliai visai šalia jų tokia transporto priemonė pralėkė. Ant ledo didesnis erdvės pojūtis, todėl stipresnis ir skrydžio jausmas.“

Orai subjūra – baseinai ir pirtys atgyja

Stipriau atšalus arba prasidėjus šlapiam ir vėjuotam rudeniui, kai lauke pramogauti ne itin traukia, užsigeidus aktyvesnės veiklos dažnai prisimenamos po stogu teikiamos baseinų ir pirčių paslaugos. Druskininkuose kiekviena didesnė sanatorija turi baseinų ir teikia su vandeniu susijusias paslaugas, be to, čia dar yra vandens atrakcionų parkas su 20-ies pirčių kompleksu. Jame taip patį galima minti dviratį, elipsinį treniruoklį ar užsiimti vandens gimnastika.

Panašių fiziškai aktyvių pramogų ir sveikatinimo paslaugų gydyklose bei sanatorijose siūlo ir Birštonas, ir savąjį vandens pramogų parką projektuojanti Palanga.

„Baseinas, kuriame užaugo ir treniruojasi Giedrius Titenis, o ta proga kartą per metus atvažiuoja ir Rūta Meilutytė“, – taip savo miesto baseiną ir kartu mini SPA centrą, turintį keturias pirtis, sūkurinę vonią, kaskadų, pristato Anykščių turizmo informacijos centro direktorius Rimantas Sereičikas.

Jis pabrėžia, kad kol kiti svarsto ir skaičiuoja, Anykščiuose baseinas per visas krizes be sustojimo veikė ir tebeveikia. Jo paslaugų per metus prireikia apie 50 tūkst. žmonių, iš kurių anykštėnų – mažuma, sulaukiama daug aplinkinių, juo sėkmingai naudojasi ir mūsų kaimynai latviai.

Kol Palanga neapsisprendžia, vandens pramogų ir paslaugų karaliją ims siūlyti šalia Palangos esančiame Žibininkų kaime lapkričio pradžioje duris atveriantis Atostogų parkas. Čia bus ir tradicinių vandens baseinų, paslaugų, ir labai netradicinių. Pavyzdžiui, jeigu patinka minti dviratį, gal kur kas smagiau jo pedalus užgulti ne treniruoklių salėje, o baseine? Ši pas mus dar nauja reabilitacijos ir sporto priemonė padeda gerinti kraujotaką, mažinti antsvorį. Bus Žibininkuose ir didelių sūkurinių vonių, lauko, vaikų baseinų, tradicinis 25 m keturių takelių plaukimo baseinas, bus renkamos išmokti plaukti norinčių vaikų grupės.

Žibininkuose dar yra ne tik žinomas „HBH Juozo alus“ restoranas, bet ir jo teritorijoje įsikūręs mėgėjams karstytis po medžius rekomenduojamas nuotykių parkas, pasivaikščioti kviečiantis skulptūrų parkas ar pelkių takas, vaikų rojumi pretenduojantis tapti „Malūnų kaimas“. Netoliese įsikūręs ir jodinėjimo klubas.

Į priekį šauna Anykščiai

Kurortinės teritorijos statusą turintys Anykščiai tapatinasi su kultūriniu turizmu bei pažintiniu keliavimu ir ypač siekia pritraukti šeimas. Čia aktyvių pramogų pakanka ir šiltuoju, ir šaltuoju sezonu. Netrūksta jų ir, pavadinkime, tarpusezoniu, kai slidininkų Kalitos kalnas dar nepriima, o iškyloms ant upių ir ežerų jau per šalta.

Kaip galima tarsi pratęsti ekspoziciją, rodo Arklio muziejaus pavyzdys. Šalia jo savo paslaugas siūlo du jojimo klubai, kviečiantys jodinėti gamtoje arba aptvare. Arba galima bent vežimaičiu apsukti ratą aplink muziejų ar pasivėžinti miško keliukais.

Panaši anykštėnų siūloma kultūrinė, pažintinė ir sportinė kombinacija – siaurasis geležinkelis. Apžiūrėjus muziejų, pasivėžinus siauruku galima ir pasportuoti – išmėginti geležinkeliečių dviratį, drezina vadinamą.

Nepriklausomai nuo metų laiko po atviru dangumi veikia kartingo trasa, kuri papildomo aktualumo įgauna tokiu metu kaip dabartinis: čia galima praktiškai pasimokyti ir saugiai išbandyti, kaip važiuoti esant slidžiai ar šlapiai kelio dangai.

Ne pačiame mieste, o šalia Ute­nos–Ukmergės plento yra šaudykla, kurioje galima šaudyti į skriejančius taikinius, išbandyti bėgančio šerno rungtį, sportinius ir kovinius ginklus.

Druskininkuose siūlomą aktyvią fizinę veiklą praplečia šalia jų (19 km nuo miesto  Leipalingio link) esantis 18 duobučių Vilkės golfo klubas.

Birštone dar siūloma aviaturizmo paslaugų, bet šiuo metų laiku jos priklauso nuo oro sąlygų: kartais oro balionu ar parasparniu labiau tinka skristi žiemą nei lietingą rudenį.

Bendrumai ir išskirtinumai

Anykščiai atrado naująjį Laimės žiburį – Lajų taką, o Druskininkus iš kitų turistus traukiančių miestų išskiria objektas, kol kas neturintis lygių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Tai dengta sniego arena, kurioje galima slidinėti profesionaliai, savo malonumui ar pradėti mokytis išsilaikyti ant kalnų slidžių ir žiemą, ir vasarą.

Šį savaitgalį „Snow“ arenoje vyks Tarp­tautinės slidinėjimo federacijos (FIS) statusą turinčių kalnų slidinėjimo varžybų – „Snow Baltic Cup 2016“ vienas etapų. Po pernykščio bandomojo tokio pat pobūdžio sporto renginio sulaukus gerų trasos ir varžybų organizavimo įvertinimų šiemet FIS Lietuvą pirmąkart įtraukė į oficialų taurės etapų varžybų kalendorių.

Taip pat ištisus metus Druskininkuose veikia po atviru dangumi įsikūręs „One“ nuotykių parkas, siūlantis įvairaus sudėtingumo šešias suaugusiųjų, tris vaikų trasas, batutų ir tinklo trasą patiems mažiausiems, keturis skrydžius per Nemuną ir šuolį lynų sūpynėmis iš 21 metro aukščio.

Karstynių parką „Dainuvos nuotykių slėnis“ Anykščių šilelio prieglobstyje turi ir anykštėnai. Tik šaltuoju sezonu prieš vykstant derėtų iš anksto sutarti laiką – kaina dėl to nesikeis, bet nepasiskambinus gresia parką rasti uždarytą ir likti be karstymosi treniruočių.

Dvi vaikiškos trasos, šešios įvairaus sudėtingumo suaugusiųjų ir 300 m ilgio skrydis per Šventąją – gera treniruotė prieš smalsumą žadinantį Lajų taką, iškilusį Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelyje. Nuėjus 300 m ilgio taką ir užlipus į 34 m aukščio bokštą geriausiai matyti, kaip per 150 metų išstypo kadais iškirstas šilelis.

Pasak Anykščių turizmo informacijos centro direktoriaus R.Sereičiko, dabar žmonių srautas normalizavosi, nors savaitgaliais takas vis dar būna perpildytas. Bet toks cunamis, koks ištiko Anykščius rugpjūtį, vos taką atidarius, jau nuslūgo.

Ar pašalus bus taip pat saugu juo eiti? „Lajų takas pastatytas iš metalinio kiauro ažūro – 2×2 cm koriukų, todėl sniegas čia neužsilaikys ir ėjimo saugumui įtakos neturės. Vienintelis nuo metų laiko galintis kisti elementas – apledėjimas ir slydimas“, – sako R.Sereičikas.

Po pirmojo šaltuko pasirodančio apledėjimo klausimą sėkmingai sprendžia rogučių trasos eksploatuotojai: ledas tiesiog nugramdomas, ir trasa, sudaryta iš penkių posūkių, tramplino ir dar kilpos, vėl veikia.

Regis, šį rudenį Anykščiai tapo svarbiausia savaitgalio turistine kelione vien dėl Lajų tako. R.Sereičiko pastebėjimu, šiame objekte žmonės užtrunka apie valandą, o Anykščiuose praleidžia maždaug aštuonias, todėl takas nėra vienintelis lankytojų kelionės tikslas.

Dėmesio verti ir parkai

Nukritę karklų lapai šią savaitę iki pavasario privertė užsidaryti 3 km nuo Anykščių 1 ha teritorijoje įsikūrusį Labirintų parką, bet lapams išsprogus vėl bus siūloma išbandyti orientavimosi įgūdžius ir įveikti bent vieną iš šių labirintų: didįjį (jį reikia pereiti ir nepasiklysti), apvalųjį (reikia rasti labirinto centrą ir išėjimą), lenktynių (laimi tas, kuris greičiausiai įveikia) arba kukurūzų.

Apsilankyti šios vasaros pradžioje atidarytame beveik 20 ha ploto Druskininkų K.Dineikos sveikatingumo parke visada bus geras metas, nes po jį galima tiesiog pasivaikščioti arba išbandyti bent keletą siūlomos fizinės veiklos rūšių. Ratnyčėlės kaskadoms, kaip ir Kneipo takeliams, jau per šalta, užtat gimnastikos ir sporto aikštelės bei mechaninių treniruoklių (beje, kitoniškų nei daugumoje įrengtų panašių aikštelių) takas tinka bet kokiu oru.

Šis beveik šimtametis parkas, po karo atgaivintas Lietuvos kūno kultūros sistemos kūrėjo, gydomosios kūno kultūros specialisto ir puoselėtojo K.Dineikos, – bene ilgiausiai tvarkyta Druskininkų vieta, nes parkas savivaldybės globon perėjo tik po ilgiau nei dešimtmetį trukusio teisminio špagavimosi su ankstesnės šeimininkės profesinės sąjungos atstovais.

Daug aktyvios nemokamos fizinės veiklos bet kokiu oru siūlo ir Birštono miesto parkas. Atsivežus ar išsinuomojus inventorių po atviru dangumi čia galima pažaisti mini golfą, stalo tenisą, pasinaudoti petankės ar krepšinio aikštelėmis, išbandyti riedlenčių rampą ar birštoniečių pamėgtus treniruoklius.

Gamtos lobių paieška

Lobių paieška parke ar miške – tai šių trasų autorių ir kūrėjų drąsiausius lūkesčius pranokusi dar viena šią vasarą pasiūlyta pramoga, skirta aktyvų laisvalaikį pripažįstantiems gamtos mėgėjams ir stebėtojams. Pirmoji tokia trasa buvo įrengta Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančiame Plokštinės miške, o sulaukus didžiulio susidomėjimo – ir sostinės Verkių regioniniame parke.

Tai trasos be akivaizdžių nuorodų, rodyklių ar kitų žymių. Čia orientuojamasi pagal gamtos ženklus – medžius, augalus, jų formas, pasaulio kryptis ir pan. Sekdami nurodytus gamtos ženklus lankytojai atranda lobius – pasakojimus, supažindinančius su tos vietovės istorija, neįtikėtinu faktu ar legenda.

„Už 10 eurų užstatą duodamos dvi knygos ir priemonės užduotims atlikti. Knygose nurodoma, iki kokių gamtos objektų eiti. Tarkime, vienas iš maždaug 30-ies Verkių trasoje reikiamų surasti orientyrų – paprastasis ąžuolas, kuris detaliai aprašytas ir parodytas knygoje“, – pasakoja nemokamos Verkių lobių paieškos trasos autorius Justas Gulbinas.

Visi orientyrai veda prie lobio – septynių medinių knygų, kuriose surašyta po dalį šio parko istorijos. Tikslas – surasti visus lobius ir sudėti visą istoriją. Pasak J.Gulbino, pagrindinė šio atraktyvaus žaidimo idėja, išdiskutuota kartu su Didžiosios Britanijos gamtininkais, – priversti žmogų pažinti gamtą. Geriau pažinus tampa aiškiau, kodėl gamtą reikia saugoti.

Nepasiklysti 3,5 km Plokštinės spygliuočių miško trasoje ir rasti 16 gamtos lobių orientyrų, kurie veda prie šios vietovės istorijos fragmentus saugančių medinių dėžučių, sunkiau nei Verkiuose. Sostinėje įrengtos trasos pagrindiniai orientyrai – lapuočiai, todėl ji veiks tol, kol bus atpažįstama, t.y. kol nukris paskutiniai lapai.

Parkai žiemos miegu nemiega

Pasak Žemaitijos nacionalinio parko Platelių lankytojų centro administratorės Aušros Brazdeikytės, vasaros ir ligšiolinių rudens turistų pomėgiai mažai tesiskiria. Tarp dviračių trasų mėgėjų populiariausias 24 km žiedinis dviračių takas aplink Platelius, o tarp besirenkančiųjų pėsčiųjų takus – 4 km ilgio atnaujintas Šeirės takas, kuris driekiasi per Šeirės mišką, Gaudupio pelkę, Piktežerį ir Platelių ežerą.

Įprastai po kelionės į šaltojo karo laikų Raketų bazę, esančią tame pačiame Plokštinės miške, mėgstama užlipus į 15 m Siberijos apžvalgos bokštą pasižvalgyti po netoli Platelių esančią Siberijos pelkę, Platelių ir Beržoro ežerus ar Liepijų mišką.

„Žmonių pritraukti ne sezono metu bandome įvairiai – sumažiname ekspozicijų kainas, iki pavasario kas mėnesį siūlome po nemokamą pažintinį žygį. Apie šiuos žygius skelbiame iš anksto, o jiems organizuoti pasikviečiame specialistų. Pavyzdžiui, gamtininkai veda lankytojų dar nenuvaikščiotais takais. Siūlome ne tik gamtinių, bet ir kultūrinių maršrutų. Turime tokių žmonių, kurie eina į visus žygius“, – pasakoja A.Brazdeikytė.

Dzūkijos nacionalinio parko Lankytojų centro vedėja Lina Černiauskienė pabrėžia, kad pasibaigus aktyviam turistiniam sezonui į parką tikslingai atvyksta tie, kurie domisi rengiamais žygiais, ir savarankiškai keliauti mėgstantys žmonės. Rudenį lankytojams siūlomi pėsčiųjų žygiai, pasnigus kas šeštadienį – slidžių žygiai. „Žiemos miegu tikrai nemiegame“, – juokiasi L.Černiauskienė.

Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame ypač populiarios vandens pramogos, vandens turistų jau tik vienas kitas. Nors dar nemažai sulaukiama keliautojų ir pėsčiomis, ir dviračiais, naujas fizinio aktyvumo pakilimas tikėtinas tada, kai pasnigs ir į parko trasas išsirengs rogutininkai ir slidininkai.