Pasiekėme naują santykių su savo bendrapiliečiais – Vilniaus krašto lenkais – ribą. Jų politinis lyderis ir vedlys Valdemaras Tomaševskis ragina ne lenkų tautybės Lietuvos piliečius integruotis į Lietuvos valstybę, o Vilniaus krašto lietuvius integruotis į lenkišką Vilniaus krašto aplinką.

Maža sniego gniūžtė nuo kalno judėjo pamažu. 1994 m. pasirašoma Lenkijos ir Lietuvos tarpvalstybinė sutartis. Dažni Lietuvos valstybės vadovų pažadai tuoj leisti lenkams lietuviškuose pasuose rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis, atskiruose Vilniaus krašto rajonuose, kuriuose gyvena 60 ar 70 proc. lenkų tautybės Lietuvos piliečių, leisti vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis, sparčiau grąžinti žemę jų savininkams Vilniaus krašte taip ir nebuvo įgyvendinti. Nors niekas negali suformuluoti, koks pavojus ištiks Lietuvos valstybę, jei lietuviškame pase bus lapas, kuriame lenko pavardė bus parašyta lenkiškai, ar atsiras dvigubi gatvių pavadinimai.

Gėda dėl tų lietuvių, kurie vis dar nesupranta, kad Vilniaus kraštas lenkų tautybės mūsų bendrapiliečiams yra jų tikroji tėvynė ir kitos jie neturi. Dar turime ir tokių, kurie tebepuoselėja viltis išaiškinti Vilniaus krašto lenkams, kad jie nėra lenkai. Tokiems lietuviams jau niekas nepadės. Jei mūsų krašte XXI a. dar gyvena žmonių, kurie nesuvokia, kad žmogus turi teisę save priskirti tai tautybei, kuriai jis pats nori, o ne tai, kuriai norėtų lietuviai. Turime rimtai susimąstyti, ar su taip galvojančiais piliečiais Lietuva apskritai gali būti priskirta civilizuotų valstybių šeimai. Ne tik nuo lietuvių, bet ir nuo visų mūsų tautinių mažumų – lenkų, žydų, rusų, baltarusių priklauso Lietuvos valstybės išlikimas. Jie gyvens Lietuvoje, tik čia gerai ir oriai jausdamiesi.
Prieš dvi savaites Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, kurios įpareigoja po dvejų metų lenkų mokyklų abiturientus laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Bendra valstybinės kalbos abitūra visoms tautinėms mažumoms yra europinė vertybė. Jei turkas ar prancūzas Vokietijoje nori gauti Vokietijos abituriento atestatą, jis turi laikyti tokį pat vokiečių kalbos egzaminą kaip ir vokiečiai. Bet vėl turime lietuvišką bėdą – norime įgyvendinti gerą dalyką, bet darome tai kvailai. Kodėl Seimui reikėjo prievartauti lenkų dešimtokus ir gąsdinti, kad po dvejų metų jie turės laikyti tokį egzaminą, kokio nesitikėjo? Kodėl nebuvo galima padaryti ilgesnio pereinamojo laikotarpio, penkerių ar septynerių metų, kuris nieko nebūtų gąsdinęs ir žeminęs?

Politikams priimant kvailus sprendimus neabejotinai didės lenkų nusistatymas prieš Lietuvos administracinę sistemą, konstitucinę santvarką ir lietuvius. Ne tik mūsų bendrapiliečių, bet ir gyvenančių Lenkijoje, ypač tų, kurie, pasak Česlovo Milošo, dar tebegyvena užsikrėtę Lenkijos valstybės mesianizmu. Jau pademonstruota lenkų monolitinė konsolidacija Vilniaus rajono ir miesto savivaldybių tarybų rinkimuose.

Mūsų konfrontacija įgaus labai pavojingų formų. Neabejotinai lietuviškoje pusėje atsiras ultradešiniųjų partijų, kurių politinis moto bus “kova su lenkais”. Iki šiol rimto pagrindo po kojomis neturėję radikalai ras savo vietą po saule. O lenkai nei nuo jų bendro politinio spaudimo, nei nuo lietuvių ultradešiniųjų veiklos nesijaus laimingi ir orūs. Jų radikalizacija taip pat stiprės. Akivaizdu, kad vieną dieną tokie Lenkijos politikai kaip Radoslawas Sikorskis padės ant Lietuvos ir Lenkijos valstybių derybų stalo autonomijos klausimą.